Įvadas
Dauguma religijų vertybes grindžia gėrio, meilės ir sutarimo koncepcija. Tokiame kontekste labai paradoksalu suvokti, jog smurtas ir religiją ilgą laiką ėjo šalia. Ypatingi smurto protrūkiai pastebimi lūžio momentais kai kalbama apie konkuruojančios religinės jėgos išaugimą. Reformacijos pradžia ir įtakos augimas ilga laiką buvo lydimas smurto protrūkių, tarp kurių Šv. Baltramiejaus naktis. Šio įvyko išskirtinumas nusakytas ne tik žudynių mastu, bet ir jų suorganizavimu, kuris buvo palaimintas aukščiausių Prancūzijos vadovų. Baltramiejaus nakties pavyzdys atskleidžia, kaip glaudžiai buvo siejami religiniai ir politiniai siekiai.
Lietuvių istoriografijoje nėra bent kiek platesnių tyrinėjimų kuriuose būtų nagrinėjamos Šv. Baltramiejaus nakties problemos. Rašydamas šį darbą susidūriau su gana aiškia problema – literatūros stoka. Svarbiausias darbas kuriuo rėmiausi- F.Erlanže knyga. Ši studija išsamiausia ir pateikianti gausiausią faktų bei analizuojamų problemų spektrą. Knygoje visa situacija dėstoma chronologine tvarka, pradedant nuo konflikto užuomazgų iki pačio įvykio, bei situacijos po jo. Šalia šios pagrindinės knygos rėmiausi interneto resursais.
I. Istorinės Baltramiejaus nakties prielaidos
1517 m. Liuterio Vitenberge paskelbtos tezės ilgam, o jei tiksliau su visam pakeitė Europos politinį ir socialinį gyvenimą įvairias aspektais. Stiprios katalikybės pozicijos sunkiai užleisdavo savo pozicijas ir reformacijos šalininkams teko atvira konfrontuoti su Romos katalikų atstovais. Akivaizdi priešprieša buvo pastebima beveik visose valstybės: Vokietijoje, Italijoje, Lietuvoje ir kitur. Tokiame priešstatos kontekste Prancūzijos situacijos negalima pavadinti išskirtine, tačiau ji turėjo ir savitų bruožų.
Prancūzijoje gana greitai atsirado reformacijos šalininkų ir jų gretos pastoviai gausėjo (Prancūzijoje reformatų dauguma pasirinko Kalvino mokymą ir dažniausiai vadinami hugenotais). Jau pats hugenotų religinės bendruomenės įsteigimas buvo sietinas su Prancūzijos susiskaldymu ir ne tik dėl to, kad atsirado atsvara katalikų bažnyčiai, kas be abejo irgi buvo svarbu, bet ir dėl to, kad oficialiai hugenotų teologinė koncepcija buvo priimta tada kai mirė Henrikas II . Paradoksalu, tačiau pats Henrikas II, rėmė Vokietijos protestantus (politiniais tikslais), tačiau pačioje Prancūzijoje atvirai stojo prieš reformacijos šalininkus.
Kalvino mokslui beplintat ir susidarius aiškiai visuomenės dipoliarizacijai, reformacijos šalininkai įgavo neabejotina paspirtį. Reformatais tapo viena galingiausių ir žinomiausių prancūzų didikų giminių – Burbonai. Toks, akivaizdžiai politizuotas poelgis, negalėjo nepaveikti ir separatiškai, valdančiosios Valua dinastijos atžvilgiu, nusiteikusios diduomenės, kuri ėmė burtis aplink Burbonus .
Be to ypatingą vaidmenį hugenotų ir katalikų konfrontacijoje suvaidino Gizų, Lotaringijos kunigaikščių giminės atšaka. Pastarosios giminės įgijo ypatingai didelę įtaką karaliaus rūmuose, o vėliau tapo ašimi aplink kurią sukosi visos prieš hugenotus nukreiptos jėgos.
Toks to meto vaizdas gana suprantamas. Įvairios politinės jėgos stengėsi panaudoti religiją savo siekiams pasiekti: Burbonai išnaudojo naujai užgimusią religinę bendruomenę, kad įtvirtinti savo pozicijas Prancūzijos visuomenėje, Gizai gi katalikybe naudojosi kaip priedanga, siekdami išlaikyti savo įtaką karaliaus dvare. Taigi iš vienos pusės galime įžvelgti, jog teologiniai nesutarymai ir religinis nepakantumas, yra pagrindinės priežastys lėmusios to meto situaciją. Kita vertus kitų Europos valstybių pavyzdys rodo, jo diduomenė konfesinį priklausomumą rinkdavosi vadovaudamasi visai kitais motyvais. Vokietijoje dauguma kunigaikščių perėjusių į Liuterio mokymą, tai padarė tik iš politinių paskatų, siekdami sudaryti stipresnę opoziciją. Tą vėliau parodė pačios Prancūzijos pavyzdys. Pasibaigus Valua dinastijai Henrikas Burbonas tapo karaliumi ir vėl perėjo į katalikybę, tiesa jis hugenotų nepamiršo ir 1598 m. išleido Nanto ediktą, garantavusi hugenotams religijos laisvės teisę.
II. Gizų vaidmuo Baltramiejaus nakties organizavime.
Kaip jau minėta Gizų giminė iškilo dar 16 am. pradžioje ir didžiausią galybę įgavo valdant Pranciškui II. Pastarasis valdovas nevaidino šalies politiniame gyvenime ryškesnio vaidmens ir pasinaudojant tokia situacija Gizų giminė užėmė vadovaujančias pozicijas ir prasidėjo natūrali ir ilgalaikė konfrontacija su valdžios taip pat siekusias Burbonais.
Ypatinga postūmį katalikų ir hugenotų konfliktui suteikė vadinamos Vassy skerdynės, kurių tiesioginiu kaltininku tapo Pranciškus Gyzas. Šis įvykis, tapęs savotiška Baltramiejaus nakties preliudija, bendrame Prancūzijos istorijos kontekste suvaidino ne mažesnę reikšmę, nors yra mažiau žinomas. Vassy miestelyje nužudžius keliasdešimt hugenotų, įsiplieskė ilgas konfliktas kuris istoriografijoje įvardijamas Hugenotų karų vardu.
Hugenotų karai suvaidino svarbų vaidmenį būsimame Baltramiejaus nakties parengimo procese. Pirmiausiai pagilėjo fragmentacija Prancūzijos
visuomenėje. Aiškus susiskaldymas atsispindėjo ne tik didikų tarpusavio santykiuose bet ir likusioje visuomenės dalyje. Antra, šio konflikto kulminacija galėtume laikyti konflikto „legalizavimą“ politikoje. Per konfliktus išsikristalizavo dvi skirtingos, ne tik religinės bet ir politinės orientacijos partijos – katalikų lyga, vadovaujama Gizų giminės ir Hugenotų partija, kurios vadovai buvo Navaros karaliai Burbonai.