Balys dvarionas2
5 (100%) 1 vote

Balys dvarionas2

Balio Dvariono (1904-1972) vaikystė prabėgo Lietuvos pašonėj, Liepojos uostamiestyje, Romos katalikų bažnyčios vargonininko ir muzikos instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje. Iš vienuolikos Dvarionų vaikų septyni tapo profesionaliais muzikais. Apie daugumą jų šiandien galima būtų parašyti po knygą, ir jos atrodytų labai skirtingai. Tiesa, daugeliui jų muzika tapo vienaip ar kitaip artima, su ja buvo natūraliai susigyventa per namuose buvusius instrumentus, per dainavimą ir giedojimą, per bažnyčios vargonus. Boleslovas, vėliau tapęs Baliu (o namiškių ir artimųjų vadintas Bolka) jau visai rimtai vargonuoti pradėjo būdamas dvylikos metų. Regis, šis instrumentas išjudino jo polinkį improvizuoti (tam buvo palanki ir katalikų liturgija). Balys yra pasakojęs apie savo „chaltūrą“ restoranėlyje, apie grojimą nebyliame kinematografe, kur, manytina, ypač pravertė jo improvizavimai. Gal į pasąmonę nusėdo ir anuometinio kino formos dalykai, vėliau transformuotais pavidalais veikę šio muziko kūrybą?

Viskas jo biografijoje panašu į mozaiką. Baliui tai taps savastimi, savotiška „antrąja prigimtim“, neretai gan mįslinga. Natūrali ir aiški buvo jo aplinkoje skambėjusių kalbų mozaika: lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, jidiš. Taip ir su muzika. Lyg dar viena kalba. Visko toje muzikoje buvo – nuo šlageriukų iki Johanno Sebastiano. Pirmieji vėliau pasiviliojo brolį Antaną Dvarioną, iš kurio įvairialypių muzikos studijų ir tokios pat margos praktikos šiandien beliko prieškariu Londone lietuviškai įdainuotos dainelės. Kažin ar manė, kad jų dėka išliks kaip lengvojo žanro atlikimo klasikas – labiau tą gal padarė „tarp kitko“, kaip ne vienam Dvarionų būdinga. Taigi mozaika turbūt labiausiai tiktų daugelio šios šeimos narių portretui – profesiniam, psichologiniam, perteikiančiam gyvensenų vingius, ne visada įspėjamas mįsles, improvizacijas.

Pasimokęs Liepojoje pas latvių kompozitorių ir vargonininką Alfredą Kalninį, 1920 metais su būreliu lietuvių muzikų nuvyko į Leipcigą. Jadvyga Čiurlionytė romantiškai (tam būta pagrindo) rašo apie drauge su Baliu lankytus užsiėmimus tenykštėje konservatorijoje (1920-1924), paskaitas universitete, koncertus ir spektaklius. Vėliau artimas bičiulis taps uoliu jos brolio Mikalojaus Konstantino muzikinės kūrybos propaguotoju. Čiurlionytės supeikti Teichmüllerio pianizmo technikos principai Dvarionui, regis, irgi nevisai tiko. Iš jo laiškų seseriai Reginai (vadintai Pina – visi toje šeimoje turėjo pravardes) galima spręsti, kad tik vėliau, besitobulindamas Berlyne pas Egoną Petri (1925-1926) – vieną žymiausių praėjusio amžiaus pianistų, išmoko skambinti minimaliomis fizinėmis sąnaudomis. Bet gal Teichmülleris turėjo nemenką poveikį formuojantis interpretavimo, stiliaus suvokimo principams? Iki paskutinių Dvariono gyvenimo metų tuo buvo galima gėrėtis besiklausant jo skambinimo. Pamenu, kaip jis netikėtai atėjo į kaimynystėje gyvenusios pianistės vardadienį. Ji buvo neseniai nusipirkusi naują „Blüthner“ firmos fortepijoną, kolegos ir draugai šventė jos vardadienį. Atėjo nekalbus, išgėrė puodelį kavos, paskui sėdo prie fortepijono ir pradėjo nuo Chopino miniatiūrų – visi sukluso, gal neįpratę profesoriaus interpretacijose girdėti tiek daug romantinio įkvėpimo. Bet skambindamas sėdėjo „lyg uola“. Ta dvasia smelkėsi ir į Haydno Andante con variazioni – tai buvo dvigubai netikėta, intymu, sugestyvu. Baigęs atsistojo ir išėjo – nei žodžio nespėjęs (o gal nenorėjęs) išgirsti, nei žodžio niekam netaręs. Nuostabos žodį jam pasakiau po kelių dienų, džiaugdamasis artėjančiu rečitaliu, taigi proga Filharmonijos salėje vėl išgirsti šitokį Andante… Atmetė šį mano lūkestį, sakydamas, jog ana interpretacija buvusi „ne scenai“, kad scenoje šitaip grojamas kūrinys „būtų šlapias“.

Taigi tas privatus stebuklas – viena iš daugybės jo gyvenimiškų ir kūrybinių improvizacijų. Studijų metais Leipcige, tarsi žaisdamas ar nuotykį patirdamas, pradėjo lankyti tik kompozitoriams skirtą Stephano Krehlio vedamą harmonijos kursą, avantiūriškai į jį įtraukdamas ir Čiurlionytę. Šis pedagogas kartą įėjęs į klasę spustelėjo didžiosios oktavos h ir paklausė, kas tai. Absoliučios klausos Čiurlionytė iš sykio pasakė garso pavadinimą, o Dvarionas – jog tai Schuberto „Nebaigtoji simfonija“. Taip, ji būtent šiuo garsu prasideda.

Profesinius kompozicijos pagrindus Dvarionui Leipcige sutvirtino Sigfridas Karg-Elertas, tačiau konservatoriją 1924 metais jis baigė gavęs pianisto diplomą. Netrukus Kaune įvyko jo pirmasis rečitalis. Grįžęs iš Berlyno 1926 m. rudenį, Dvarionas buvo pakviestas dėstyti fortepijono specialybę Kauno muzikos mokykloje (būsimojoje Konservatorijoje, kurios profesoriumi tapo 1947 m.). Ir vėl, tarsi improvizuodamas, ėmėsi vadovauti orkestro, kamerinio ir operos ansamblio užsiėmimams. Jo asmenybės žavesys, nenuspėjamų galių muzikalumas jį bemat suartindavo tiek su vietiniais, tiek su atvykusiais muzikais. Akomponuodamas iš sykio galėdavo transponuoti. Buvo laimės kūdikis – tiek „žaisdamas“ muzikos, tiek gražiosios lyties kerais. Šiam amplua liko ištikimas visą gyvenimą, jis neatsiejamas ir nuo jo unikalaus artistiškumo, teatro pradų gyvenimo situacijose pajautimo.

Su teatru susijusi ir jo

kaip kompozitoriaus veiklos pradžia ir pabaiga. Balys Dvarionas yra muzikos šešiems dramos spektakliams autorius – nuo „garsais apiformintos“ Vytauto Bičiūno komedijos Kauno lengvųjų žanrų teatre „Vilkolakis“ iki paskutinį gyvenimo pavasarį parašytos muzikos Panevėžio teatre statytai Henriko Ibseno „Hedai Gabler“. Muzikinio teatro žanrą Balys Dvarionas pirmąkart išbandė 1931 metais, parašęs vieną pirmųjų lietuviškų baletų – vienaveiksmes Piršlybas. Jame atskirų šokių ir scenelių seka visai pasiteisino; kas kita, kai žymiai vėliau ėmėsi operos Dalia (1956-1958) pagal Balio Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. Vienoks ar kitoks muzikinio mąstymo vientisumas, dramaturginis priežastingumas čia pakeičiami spontaniškai kūrėjo vaizduotėje kilusiais, tai labai nuoširdžiais, tai atvirai trafaretiškais epizodais. Opera – žiaurokas žanras, bet savo „burtažodžiais“ tikinčiam kompozitoriui ji, šiaip ar taip, nusišypsojo meiliau negu prieš dešimtmetį kuriant Simfoniją e-moll (1947).

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 943 žodžiai iš 1790 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.