Balys dvarionis
5 (100%) 1 vote

Balys dvarionis

Uvertiūra „Prie gintaro kranto“ kupina polėkio, dramatinio veržlumo. Kontrastas šiai nuotaikai yra lyrinės temos liaudiškais motyvais. Prie uvertiūros žanro kompozitorius grįžta tik po 20 metų. Taip gimsta uvertiūra „Aušra“.

Koncertas smuikui ir orkestrui buvo sukurtas 1948 m. Rašydamas šį kūrinį, B.Dvarionas stengėsi suprasti ir atskleisti visas specifines melodines bei emocines smuiko ypatybes, kartu neatsisakydamas neišsemiamų techniškų, virtuozinių šio dainingo instrumento savybių bei galimybių.

1960 m. buvo sukurtas Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.1. Keturių dalių ciklinis kūrinys atspindi turtingą vidaus pasaulį, visą jo įvairovę.

Žodžiai autorinių teisių sergėtojams

Nutekėjo daugiau kaip pusamžis, kai vienoje iš Kauno koncertų salių iš dainininkės Beatričės Grincevičiūtės lūpų pirmą kartą pasigirdo Balio Dvariono daina Žvaigždutė. Laiko medis auga. Vien garso įrašai liudija, kad tarp dainos atlikėjų (sopranai, mecosopranai) – daug žymių vardų. Ne vien moterų. Tenoras Virgilijus Noreika Žvaigždutę dainavo Berlyno valstybinės operos teatro Apolono salėje. Vienoje mūsų dainų šventėje dainą atliko tūkstantinis vaikų choras. Įdomu, kad šia daina žymima svarbi pradžia paties kompozitoriaus kūryboje. Kaip prisipažino pats Dvarionas, tai buvo pirmas užtikrintas jo žingsnis į vocalis, į žmogaus balso atliekamą muziką. Štai todėl šių eilučių autoriui, artimai susilietusiam su Žvaigždutės pradžių pradžia, norisi pasidalinti ir vienu rūpesčiu. Juolab kad esant gyvam kompozitoriui apie tai ne kartą dalintasi mintimis.

Tai susiję su Žvaigždutės žodžiais. Gal net reikėtų sakyti – pačia kūrinio istorija. Į tekstą kėsinosi ne viena ranka. Būta įvairių priežasčių. Vis dėlto svarbiausias kaltininkas – patsai Laikmetis.

Apžvelgiant tektų pirmiausia pasižiūrėti į tekstą, kuris pasigirdo premjeros valandą – 1943-iaisiais, vokiečių okupacijos metais. Salėje su karo metų būtinybe – aptemdytais langais. Štai jis:

Žvaigždutė

Esi graži ir nuostabi, žvaigždute,

aukštai, aukštai ant mėlyno dangaus.

Švieti tu meiliai rūmams ir pirkutėms,

švieti tu darbui ir keliams žmogaus.

Tavim nukaista naktys sidabrinės

kaip nuostabiausios laimės šypsena.

Iki tavęs, iki tavos tėvynės

Tekyla mūs svajonės ir daina.

Esi graži ir nuostabi, žvaigždute…

Tai ne poeto profesionalo žodžiai. Tai tekstas marijampoliškio moksleivio, kuriam – kaip daugeliui panašaus amžiaus vaikinų ir mergaičių – savo jaunystės jausmų perteklių norėjosi reikšti ir poetine forma. Dar ir abitūros vakare skaitytas (kartu su turinio atžvilgiu giminingais eilėraščiais). Tik, regis, Žvaigždutei buvo lemtas išimtinesnis kelias. Ji buvo išspausdinta Kauno žurnale Savaitė. Poeto Bernardo Brazdžionio ranka įdėta į to meto “jauniausiųjų” almanachą (vokiečių okupacinės valdžios cenzūros jau neleistam pasirodyti). Tatai be klaidos galiu liudyti, nes aš pats, čia rašantis, buvau minimo kūrinėlio autorius.

Beje, Brazdžionio globojamam almanachui įteikiau savo mokyklos išleistuvių vakare skaitytą eilėraščio variantą. Jame antrasis Žvaigždutės posmelis jau šitaip skambėjo:

Tavim nukaista naktys sidabrinės

Kaip nuostabiausios laimės šypsena.

Po tavimi mana dainelė gimė,

šviesių svajonių ir vilties pilna.

Jau susipažinęs kompozitoriui Baliui Dvarionui parodžiau ir tokią Žvaigždutę. Jam taip pat patiko… “Na, dabar turėsime dvi dainas!” – nusijuokė maestro. Atsitiktinumas, kad tuomet buvo ruošiamas leidinys, ir iš kompozitoriaus rankų ir antrasis tekstas pasiekė dainininkus.

Bet gal bus aiškiau, jei pasakosiu per asmeninių atsiminimų prizmę. Balys Dvarionas greitai susirado buvusį moksleivį (tuomet jau vilniškį studentą filologą, savo jėgas bandžiusį dar ir radijo reportažo baruose). Pas maestro mane “nusiuntė” Beatričė, kurią radijo pastogėje ir pažinau. Tai ir buvo pradžia bičiulystės (su vienu ir kitu, nepaisant nemažo amžiaus skirtumo), trukusios iki abiejų puikių žmonių gyvenimo pabaigos. Ir, aišku, aš ne vieną kartą iš vieno ir iš kito lūpų klausiausi pasakojimų apie Žvaigždutę.

Pasak Balio Dvariono, pati pradžia taip atrodė. Vieną vakarą (anais laikais be žiburių gatvėse) į duris pasibeldė to meto operos garsenybė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Pirmieji žodžiai: “Baly, ruošiu rečitalį. Parašyk man dainą. Va tekstas…” Ir ji ant fortepijono paklojo iš žurnalo iškirptą Žvaigždutę.

Esą kompozitorius jau pirmąjį vakarą teisinosi, kad vokalinių kūrinių nerašąs. Iš tikrųjų būta dar kitos priežasties. Ramiai perskaitęs tekstelį, jis negalėjo suprasti, ką gi bendra eilėraštis turi su šia elegantiška teatro žvaigžde. Vis dėlto iškarpa liko “po ranka”.

Tęsinys nelauktas… Štai tokių aplinkybių pagimdytas. Tuomet muzikinio pasaulio žmonės važinėjo į nuošaliausius šalies kampelius koncertuoti. Aibių karo prievolių varginamų tautiečių dvasios kelti. Ta proga ir maisto produktų parsivežti. Ir va šalia Balio dažnai dainavo ir “Lietuvos lakštingala” (taip žmonės ėmė Beatričę Grincevičiūtę vadinti). “Vienos tokios išvykos metu kažkaip atidžiau įsiklausiau į Beatričės balsą… Ir eilėraštį prisiminiau!” Galima
sakyti, pažodžiui savo pasakojimą ne sykį kartojo Balys Dvarionas. Ir pratęsdavo: “Grįžau į namus, sėdau prie fortepijono… Pasilenkiau prie iškarpos. Rankos palietė instrumentą. Daina gimė vienu atsikvėpimu…”

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 868 žodžiai iš 1703 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.