Balys sruoga1
5 (100%) 1 vote

Balys sruoga1

XX a. lietuvių literatūros panoramoje Balys Sruoga – viena iš pastebimiausių figūrų. Savo reikšme literatūros raidai jis neabejotinai prilygsta patiems įžymiausiems šio laikotarpio lietuvių rašytojams, o interesų platumu, kūrybos gausa ne vieną jų ir pranoksta. Akivaizdžių jo įvairiapusio talento pėdsakų randame daugelyje mūsų literatūros sričių, ir visur jie – pastebimi, gilūs, nevienadieniai. Be B. Sruogos eilėraščių rinkinių, atskleidusių naujas išgyvenimo sferas ir poetinės išraiškos galimybes, sunku įsivaizduoti tolesnę lietuvių poezijos tėkmę, jo draminiai veikalai žymi naują lietuvių istorinės – poetinės dramos etapą, nemažą vaidmenį ne tik literatūrinio, teatrinio gyvenimo kasdienybėje, bet ir lietuvių estetinės minties raidoje suvaidino jo straipsniai, o ir memuarų knyga ,,Dievų miškas“, stovėdama atokiau nuo įprastos lietuvių prozos stilistikos, stebina į jos puslapius sudėtos žmogiškosios kančios gilumu ir savitu rašytojo požiūriu į vaizduojamuosius reiškinius.

B. Sruogos gyvenime ir kūryboje kryžiuojasi esminės XX a. pirmosios pusės visuomeninės-literatūros tendencijos, revoliucijų, karų, socialinių perversmų sąlygomis kaip niekad įvairios ir prieštaringos. Rašytojas tarsi aprėpia tris kardinaliai skirtingus lietuvių tautos ir lietuvių literatūros egzistencijos etapus, pradedant carizmo priespaudos metais ir baigiant Tarybų valdžios galutiniu įsitvirtinimu pokario Lietuvoje. Jis buvo didelių istorinių pasikeitimų liudytojas, o neretai ir aktyvus jų dalyvis, ir tai suteikia jo gyvenimui bei kūrybai ne tik sunkiai išvengiamo tokiais atvejais dramatizmo, sustiprinto jo paties asmenybės prieštaringumo, bet ir neabejotiną išgyvenimų gelmę, platų istorizmo pojūtį, vaizduojamų problemų ir likimų sudėtingumą. Kaip žmogus ir menininkas susiformavęs buržuazinės santvarkos metais, B. Sruoga paskutiniais svariais kūriniais įsijungė į tarybinę lietuvių literatūrą. Šių istorinių perversmų metu B. Sruoga neišvengė blaškymosi, tačiau visada stengėsi suvokti visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo permainas, atsiliepti į jas, o kartu bet kuriomis aplinkybėmis išlaikyti savąją humanistinę vertybių sampratą, individualų žvilgsnį į pasaulį, asmenybės savitumą. Jo kūryba – vienas iš tų tiltų, per kuriuos į šiandieninę lietuvių literatūrą ateina klasikinės lietuvių literatūros tradicijos – jos humanizmas, gaivališkas ryšys su žeme, rūpestis dėl krašto likimo, o iš kitos pusės – jos savitas lyrizmas, naujų meninės išraiškos horizontų ieškojimas, nuolatinis rūpinimasis formos kultūra.

Kūrybinis B. Sruogos palikimas nėra vienodo lygio. Rašytojas yra paskelbęs veikalų ir straipsnių, kurie lieka tik kaip jo kūrybinės biografijos, to laiko literatūrinio gyvenimo faktas. Tačiau daugumas jo darbų yra ne tik tvirtai įėję į mūsų visuomenės literatūrinę savimonę, bet ir nuolat, iki pat šių dienų, iškyla kaip gyva lietuvių kultūrinio proceso dalis. Jie analizuojami, jais remiamasi literatūriniuose , teatriniuose ginčuose, ieškoma šiuolaikinio mūsų meno saitų su jais. Nuolat B. Sruogos raštai prisimenami ir literatūros istorijos bei teorijos darbuose, – kai norima paremti kurios nors mintys, svarstymai apie meną, kai bandoma išaiškinti vieno ar kito žanro plėtotę, literatūrinių srovių raidą, estetinės minties istoriją, kai analizuojama kurio nors rašytojo amžininko, apie kurį B. Sruoga yra rašęs, kūryba. Susikaupė nemaža B. Sruogai skirtos kritinės literatūros, ir nėra metų, kad ji nepasipildytų naujais tyrinėjimais ar rašytojo archyvų publikacijomis.

Kritikos straipsniai apie B. Sruogos kūrybą, tiksliau – apie jo poeziją, pasirodė jau Pirmojo pasaulinio karo metais. Bene anksčiausias iš jų – ,,Rankpelnyje“ paskelbtas gana entuziastingas V. Mickevičiaus – Kapsuko vertinimas, iškeliantis B. Sruogos eilėraščių demokratizmą; antra vertus, po kiek laiko iš šio kritiko jaunasis rašytojas išgirdo ir vienus griežčiausių pasmerkimo žodžių – šį kartą kaip barininkų ,,gintarinės poezijos“ atstovas. B. Sruogos poezija kritikos dėmesį traukė beveik porą dešimtmečių.

Pastaruoju metu padaugėjo ir specialesnių B. Sruogos kūrybos tyrinėjimų, tarp kurių ypač išskirti V. Kubiliaus straipsniai apie B. Sruogos poeziją ir J. Lankučio – apie dramaturgiją. Įsijungia į šį darbą ir jaunesnių jėgų. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad prie Sruogos kūrybos artinamasi tarsi prie didžiulio kalno – kylant vienu ar kitu šlaitu, bandant iš ten įsigręžti iki giliųjų sluoksnių. Visapusiškų, kūrybos ir veiklos visumą apimančių tyrinėjimų tėra vienas antras, o ir tie patys daugiau apžvalginio pobūdžio. Ir kaltas čia daugiausia pats B. Sruoga, tie jo kūrybos ir veiklos bruožai, kurie lemia jo, rašytojo ir žmogaus, savitumą, vertę lietuvių literatūroje, tačiau gerokai apsunkina tyrinėtojo darbą. Tai platūs rašytojo interesai, šakota kūryba ir veikla, raštų gausa ir žanrinis įvairumas, spalvingas ir prieštaringas charakteris, intensyvūs saitai su gyvenamojo meto visuomeniniu – literatūriniu procesu. Aptariant B. Sruogos kūrybą, ne sykį sustojama ir prie tuometinės literatūrinės situacijos, amžininkų santykio su rašytoju ir jo darbais.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 820 žodžiai iš 1516 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.