Balys sruoga3
5 (100%) 1 vote

Balys sruoga3

1916 m. įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės. Dar neseniai pajuokęs „modernizmą, simbolizmą, jėrundizmą“, dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu.

Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, B.Sruogai buvo fundamentalus atradimas savo eilėraščių rinkiniuose „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) jis taip pat stengėsi sukurti tokią uždarą poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos ir tikisi kažkokio stebuklo.

B.Sruoga atvėrė eilėraštyje tekančias, neužsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiškiai suvokiamos ir logiškai apibrėžiamos. Jos egzistavo be jokių išorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siužetiškumo pėdsakų ir nieko neišspręsdavo. Tai vidinis monologas, galįs prasidėti nuo bet kurios išgyvenimo akimirkos, pilnas staigių pauzių ir peršokimų, subtilių psichinių niuansų, kuriuos pagauti poetui labiausiai rūpi:

„Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas

rudeninis.

Gūdžios pušys, margos liepos it sustingusios

merdėjo.

Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Veltui siekė ranka ranką, sielos siela negirdėjo.

Veltui kūrėm sieloj laužą, tąryt saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas

rudeninis“.

Lietuvių lyrikoje B.Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.

Ekspresionizmo meno aplinka, kurioje atsidūrė B.Sruoga 1921 m., atvykęs į Miuncheną tęsti literatūros studijų, atšaldė nuo perdėm gležnos, sensualistinio tono lyrikos, ir jis net supykdavo pavadintas simbolistu.

Nuo 1924 m. Kauno universitete pradėjęs skaityti rusų literatūros istorijos kursus, išleido 2 t. veikalą „Rusų literatūros istorija“ (1931-1933). Įsteigęs teatro seminarą, savotišką diskusijų klubą, brandinusį būsimuosius teatro kritikus ir aktorius, paruošė monografiją „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930). Pripažinęs tautinių, socialinių, moralinių vertybių pozityvų vaidmenį literatūros raidoje ir susitaikęs su realizmu, kurio ištobulinta charakterio ir aplinkos determinizmo analizė yra būtina pamoka kiekvienam kūrėjui, jis tuo pačiu metu griežtai neigė tikrovės kopijavimo užduotis.

Eiliuotose istorinėse kronikose – „Milžino paunksmė” (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941), „Apyaušrio dalia“ (1941) – vaizduojami autentiški Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniais grindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenos koloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės. Dramoje „Milžinų paunksmė“ lenkų magnatai ir vyskupai priešinosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijai, ir jų kalbose pakartojama XV a. metraštininkų užfiksuota argumentacija – Lietuva atskils nuo Lenkijos.

Tačiau B.Sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurti suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio atgimimo laikotarpiu. Istorijos medžiagą jam pirmiausia rūpėjo paversti ekspresyvios kaitos, ironiškų pervartų, šokinėjančios ritmikos teatriniu renginiu. Istorija įsiveržia į sceną kaip besikertančių aistrų, didelių ir smulkių intrigų, netilsiančių rietenų sūkurys, skaidomas į kontrastus, kurie ir formuoja dramatinę kūrinio dinamiką. Paveikslas prasideda karališkojo etiketo ceremoningais kreipiniais, o baigiasi išsiplūdimu ar net peštynėmis. Toje pačioje scenoje didybė kryžiuojasi su menkyste, o po karališkais apdarais atsidengia kasdieniškas žmogus – pavargęs, nusivylęs, bevalis. Beveik kiekvienoje dramoje budi skeptiko ir pajodžargos ironija, besityčiojanti iš nustatytų vertybių, devalvuojanti karališkąjį „maestoso“ į farso situacijas. Aukštojo ir žemojo gyvenimo klodų opozicijoje, paveldėtoje iš klasikinės dramaturgijos, stačiokiška liaudies kalbos frazeologija bei kaimo aplinkos vaizdiniai – lietuviškos tradicijos elementai – įeina kaip aktyvioji, puolančioji, maksimalaus raiškumo jėga.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 671 žodžiai iš 1316 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.