Bankrotas
5 (100%) 1 vote

Bankrotas

112131415161

ĮŽANGA

Įmonių bankrotai visuomenėje kėlė ir tebekelia daug įvairių kontraversiškų vertinimų. Bankrutuojančių įmonių procedūros ištęstos laike, joms trūksta viešumo ir skaidrumo. Įmonių darbuotojams bankroto procesas – skausmingas, sukeliantis daug socialinių ir ekonominių problemų.

Bankrotas – tai savotiškai baisus dalykas, kuris turi būti pakankamai realus, kad priverstų geriau dirbti verslininkus ar kitus įmonės darbuotojus, tačiau ne per daug žiaurus, kad didesniai verslo daliai leistų išgyventi. Ir tai nėra paprasta teisinė bei finansinė procedūra, bet svarbus ūkio valdymo, jo efektyvumo svertas.

Šiuos negatyvius įmonių bankroto reiškinius daugeliu atvejų lėmė įstatyminė bazė daug kartų kaitaliota ir tobulinta.

Atsižvelgiant į įmonių bankroto praktiką ir patyrimą, kitų šalių įstatyminę bazę, 2001 m. kovo 20 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įsatatymas. Šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. Jis taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Šiuo įstatymu Vyriausybė buvo įpareigota nustatyti:

ь Duomenų apie įmonės bankrotą pateikimo ir skelbimo tvarką;

ь Valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo atliekant bankroto procedūras tvarką;

ь Teisės teikti bankroto administravimo paslaugas fiziniams ir juridiniams asmenims suteikimo tvarką, bankroto administratorių veiklos kontrolės tvarką ir atlyginimo bankroto administratoriui tvarką;

Vyriausybės nutarimuose priimtuose 2001 m. liepos 3 d. buvo numatyta kaupti ir analizuoti bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių duomenų bazę.

Šio darbo tikslas kuo aiškiau išdėstyti visų įmonės bankroto procedūrų tvarką ir reikšmę, atskleisti jų įtaką įmonės, kaip ūkio subjekto likimui, apibrėžti bankroto procedūrų svarbiausių dalyvių teises ir galimybes.

1. BANKROTO SAMPRATA

Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Tai gana normalus ir svarbus rinkos sistemos elementas, atliekantis keletą funkcijų:

1. bankrutuojančia paskelbta įmonė patiria tam tikrą teismo ar kreditorių sprendimą, įmonė priversta pertvarkyti savo verslą.

2. siekdama išvengti su bankrotu susijusių nemalonumų, krizę patyrusios įmonės randa būdų patobulinti veiklą, o tai naudinga ir vartotojams, ir valstybei.

3. bankrutavusia pripažinta įmonė likviduojama, kad netrukdytų kitoms, veikiančioms įmonėms.

Suprantama, būtų geriausia jeigu pakaktų profilaktinių priemonių, tai yra, kad įmonė surastų būdų patobulinti veiklą. Tačiau taip nebūna, nes dalis įmonių dėl apsukrumo, aktyvumo stokos, vadovo nekompetetingumo ir kitų priežasčių krizės neįveikia ir atsiduria bankrutuojančių įmonių sąrašuose. Jų padėtis tampa sudėtinga ir kritiška.

1.1 Užsienio patirtis

Palyginus su LR praktika, bankroto reiškinys Vakarų Europos šalyse yra dažnesnis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kasmet bankroto būklėje atsiduria 50-60 tūkst. įmonių, ir tai yra tik penktadalis visų uždaromų – šalyje kasmet nutraukia veiklą apie 10% juridinių asmenų, užsiimančių ūkine – komercine veikla, tai vidutiniškai apie 210-240 tūkst. įmonių. Ekonomiką tyrinėjanti Prancūzijos draugija “Insee” siūlo keisti nuomonę, kad įmonės dažniausiai užsidaro dėl bankroto. “Insee” pateikia išvadą, kad Prancūzijoje įmonės aktyvumas daugiau priklauso nuo verslininko gyvenimo pokyčių, nei nuo objektyvių ekonomikos priežasčių. Ši draugija atskleidė įdomią tendenciją: 1993 metais 70% įmonių, užsidariusių ne dėl bankroto, nesamdė darbuotojų, o tarp bankrutavusių samdomųjų darbuotojų buvo apie 40%. Kritinis įmonės amžius yra 3-5 metai. Būtent tokiame amžiuje bankrotas dažniausiai yra pagrindinė įmonės likvidavimo priežastis. Be to, tyrimas parodė, kad “natūralia mirtimi” dažniausiai miršta komercinės įmonės (34,4%).

Vokietijoje laikoma norma, jeigu kasmet bankrutuoja apie pusę naujai įkurtų firmų. Bendras šalies įmonių skaičius mažai keičiasi, nes kasmet įsikuria labai daug naujų firmų. Tačiau, tiek atitinkami įstatymai, tiek firmų praktika evoliucionuoja liberalizavimo kryptimi: sudaromos vis palankesnės sąlygos bankrutuojančiai firmai atsigauti. Tai paprastai naudinga visiems, tai yra savininkams, akcininkams, kurių nuostoliai gerokai sumažėja, darbuotojams – bent daliai jų išlieka darbo vietos, taip pat ir kreditoriams, jiems atsiranda daugiau vilčių atgauti savo pinigus. Todėl Vokietijoje kreditoriai neretai išperka bankrutuojančių firmų akcijas, atsisako skolų dalies, kol pagerės nemokios įmonės reikalai.

Šiuo aspektu ypač palanki situacija susiklostė JAV. Čia praktikuojamas net skolų, jeigu jos nelabai didelės, dovanojimas. Taigi, čia ieškoma kompromiso tarp kreditorių ir jų skolininkų, suteikiant pastariesiems galimybę tęsti savo veiklą ir grąžinti skolas. Reikėtų paminėti, kad pakliuvusių įmonių
gelbėjimo procesai turi gilias tradicijas, išbandytas formas ir metodus. Prancūzijoje veikia specialios gelbėjimo firmos, tuose procesuose dalyvauja ir tam tikros valstybinės institucijos. JAV egzistuoja net specialybė – korporacjių gydytojas. Šia veikla užsiima holdingo kompanijos ar konglomeratai, kurių tikslas pigiai įsigyti nusigyvenusios įmonės kontrolinį akcijų paketą, normalizuoti ūkinę veiklą ir naudingai tas akcijas parduoti. Gelbėjimo patyrimas kaupiamas – JAV leidžiamas net specialus biuletenis su faktine medžiaga ir patarimais šiais klausimais. Be to, informatikos amžiuje, be galo daug informacijos apie tai galima rasti JAV kompanijų ir vyriausybių interento puslapiuose.

Manau, kad Lietuvai būtų naudinga išnagrinėti ir įvertinti užsienio šalių praktiką ir patyrimą, ir siekti kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti didesnių ir kokybiškesnių permainų bankroto reguliavimo srity.

1.2 Padėtis Lietuvoje

Lietuvoje 2002 metų liepos 1 dieną buvo įregistruotos 261366 įmonės, iš jų 92409 įmonės buvo išregistruotos iš registro. Per 2002 m. I pusmetį naujai įsiregistravo 5089 įmonės, o išregistruotos 3432 įmonės, iš jų 6.5% įmonių išregistruotos bankroto atveju. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių skaičius sudaro 0.7% visų įregistruotų įmonių.

Nuo 1993 iki 2002 m. liepos 1 d. bankrotas buvo paskelbtas 1954 įmonėse. 1886 įmonėse buvo vykdomos teisminės ir 68 – neteisminės bankroto procedūros. 692 įmonėse bankroto procedūros jau baigtos. Iš jų – 657 likviduotos, 4 – reorganizuotos, 9 – sanuotos, kitose 22 – bankroto bylos nutrauktos arba sudarytos taikos sutartys. 1262 įmonėse bankroto procedūros tęsiamos. 383 įmonėse vykdoma likvidavimo procedūra, 3 reorganizavimo, 4 sanavimo, 417 įmonėse sprendimas dėl bankroto procedūros vykdymo dar nepriimtas.

Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės pagal bankroto paskelbimo metus

Metai Bankrutuojančios ir bankrutavusios įm. Įmonės, kuriose bankroto procedūros baigtos Įmonės, kuriose bankroto procedūros vykdomos

Iš viso 1954 692 1262

1993-1997 257 177

1998 98 69

1999 247 158

2000 414 194

2001 591 92

2002 347 2

Per 2002 metų I pusmetį bankroto procesas pradėtas 347 įmonėse, iš jų 56 įmonėse vyksta likvidavimo procedūros. Lyginant 2002 m. I pusmetį su 2000 m. atitinkamu laikotarpiu – 45.2%. Daugėja ir baigtų bankroto procedūrų skaičius. Per 2000 m. I pusmetį 47 įmonėse bankroto procedūros buvo baigtos, per 2001 m. I pusmetį – 98, o per 2002 m. I pusmetį jau – 222 įmonėse. Lyginant 2002 m. I pusmetį su 2001 m. atitinkamu laikotarpiu baigtų bankroto procedūrų skaičius padidėjo 127%.

Įgyvendinant naujai priimtą Įmonių bankroto įstatymą, kuris įsiteisėjo 2001 m. liepos 1d., greitėja bankroto procesai. Dabartiniu metu daugiausiai bankroto procesas tęsiasi 2 arba 3 metus.

Per visą laikotarpį nuo 1993 m. iki 2002 m. liepos 1d. ir per 2002 m. I pusmetį bankroto procesų daugiausia pradėta Kauno ir Vilniaus apskrityse. Kauno apskrities bylos sudaro apie 27.2% visų Respublikos įmonių bankroto bylų, Vilniaus apskrities – 21.1%.

Per 2002 m. I pusmetį daugiausia bankroto bylų pradėta prekybos ir apdirbamosios pramonės įmonėse. Kartu jos sudaro 67.7% visų 2002 m. I pusmetį bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių. Antra vertus, 2002 m. I pusmečio bendrame atitinkamos veiklos bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių tarpe dominuoja transporto ir prekybos įmonės.

Analizuojant 2002 m. I pusmečio bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių pasiskirstymą pagal įmonių rūšis, dominuoja UAB ir AB, kurios kartu sudaro 80.9% visų per 2002 m. I pusmečio laikotarpį bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių. Nemažą dalį sudaro ir individualios įmonės – 11.5%.

Pagrindiniai bankroto bylų iniciatoriai 2002 m. I pusmetį buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos rajonų ir miestų padaliniai, inicijavę 143 bankroto bylas ir įmonių administracijos vadovai, inicijavę 60 bankroto bylų. Panaši situacija buvo ir ankstesniais metais.

Darbuotojų skaičiaus pokyčiai bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse

Kaip parodė bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių ataskaitų duomenys, daugiausiai darbuotojų buvo atleista Tauragės (96,5%), Klaipėdos (96,1%), Vilniaus (94,8%) apskričių bankrutuojančiose įmonėse. Panevėžio, Telšių ir Kauno apskrityse atleistų darbuotojų skaičius buvo šiek tiek mažesnis. Mažiausiai darbuotojų atleido Alytaus apskrities bankrutuojančios įmonės iš viso 36,1 tūkst. arba 64,0% visų atleistų darbuotojų.

Įmonių turtas ir kreditorių reikalavimai bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse

Kreditoriniai reikalavimai (arba įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams) visose per 1993-2002 m. I pusmetį bankrutuojančiose ir bankrutavusiose įmonėse ataskaitinio laikotarpio pabaigai 3.1 karto viršijo šių įmonių turtą. Analizuojant duomenis apie įmonių turto santykį su kreditoriniais reikalavimais, galima konstatuoti, kad visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turtas 2002 liepos 1 d. sudarė tik 32.1% visų kreditorinių reikalavimų. Skirtingose apskrityse ir skirtingų veiklų įmonėse šis santykis buvo skirtingas. Mažiausiai įmonių turtu buvo padengti Tauragės (13.9%), Marijampolės (25.3%) ir Telšių (25.3%) apskričių
bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių finansiniai įsipareigojimai.

Blogiausia finansinė būklė buvo švietimo įmonėse. Šiose įmonėse turtas sudarė tik 1.7% įmonės finansinių įsipareigojimų. Panaši padėtis buvo sveikatos priežiūros ir socialinio darbo , žemės ūkio ir kita komunaline, socialine ir asmenine aptarnavimo veikla užsiimančiose įmonėse. Santykinai gersesnė padėtis buvo viešbučių ir restoranų ir finansinio tarpininkavimo veikla užsiimančiose įmonėse.

Bankroto proceso pradžioje įmonių finansiniai įsipareigojimai kreditoriams sudarė 7398.78 mln. Lt. Per 1993-2002 m. I pusmečio laikotarpį kreditoriams grąžinta 1519.61 mln.Lt, t.y. 20.5% skolos. Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių įsiskolinimas kreditoriams 2002 m. liepos 1 d. sudarė 5879.17 mln. Lt.

Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių finanasinių duomenų ataskaitų analizė parodė, kad kreditoriams buvo grąžinta tik 20.5% kreditorinių reikalavimų. Daugiausia skolų grąžino Marijampolės, Utenos, Šiaulių ir Klaipėdos apskričių bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės.

Geriausiai buvo padengiamas įsiskolinimas darbuotojams. Biudžetui daugiausiai grąžino Marijampolės, Šiaulių ir Klaipėdos apskričių įmonės. Sodrai daugiausiai grąžino Šiaulių, Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos apskričių įmonės.

Atsiskaitymui su kreditoriais bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės daugiausiai panaudojo lėšas, gautas pardavus nekilnojamąjį turtą. Už parduotą turtą šios įmonės gavo 521.61 mln. Lt, o tai buvo 2.5 karto mažiau už parduoto turto balansinę vertę.

2. BANKROTO PROCEDŪRŲ TEISINIS REGULIAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

Nuo 2001 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įsigaliojo naujasis Įmonių bankroto įstatymas. Pašalinus nuo 1992 bei 1997 metų galiojusių įstatymų trūkumus bei įvertinus praktinį šio proceso patyrimą tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, bankroto procesas tampa aiškesnis, visas procesas – efektyvesnis.

Įmonių bankroto įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, įregistruotoms Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įminių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms. Šis įstatymas bankrotą įvardija kaip nemokios įmonės būseną, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka.

Dažniausiai bankroto procedūrą inicijuoja įmonės kreditoriai. Tai asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys. Įmonės kreditoriais gali būti: 1. mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti; 2. darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai arba jų įpėdiniai; 3. žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustaytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija; 4. valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija; 5. fiziniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją; 6. kiti kreditoriai.

Pagrindiniai bankroto bylų iniciatoriai 2002 m. I pusmetį buvo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos rajonų ir miestų padaliniai, inicijavę 143 bankroto bylas ir įmonių administracijos vadovai, inicijavę 60 bankroto bylų.

Jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, taip pat įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, ar įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų arba įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, jos kreditorius (kreditoriai), savininkas (savininkai) arba administracijos vadovas gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

Dažniausiai siekiami tikslai inicijuojant bankroto bylos iškėlimą yra:

1. norėjimas išsaugoti įmonės turtą visiems kreditoriams, kad įmonės turto negautų tik dalis kreditorių (per teismus, anstolius);

2. sustabdyti delspinigių augimą bei palūkanas;

3. išsaugoti įmonės turtą nuo nesąžiningų savininkų, nes jis gali būti parduotas suinteresuotiems ar susijusiems asmenims
nušalinti įmonės valdymo organus, jeigu to nepavyksta padaryti kitais būdais, ir perduoti vadovavimą kreditorius tenkinančiam asmeniui;

5. sustabdyti baudų išieškojimą, jei jos gali sužlugdyti įmonę;

6. įgyvendinti verslo planą, prisijungti laikinų sunkumų turinčią įmonę.;

7. bankroto procedūrų “tempimas” yra vienas iš būdų perimti nuosavybėn veikiančią įmonę, kuri turi finansinių sunkumų.

Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendra jungtine nuosavybe. Tuomet įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (jiems nemokamos kompensacijos, išeitinės pašalpos, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas), o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo sutartis su įmonės valdybos nariais ir administracijos vadovu. Šie asmenys ir vyriausiasis buhalteris per visą bankroto procesą privalo teismui teikti reikalingą jam informaciją. Įmonei yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Tačiau įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir šios veiklos gautas pajamas naudoja su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti) apribojimus. Taip įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą ir taip prasideda teisminis bankroto bylos nagrinėjimas.

Bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka. Bylą nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas. Tačiau teismas gali atsisakyti kelti bankroto bylą jeigu įmonė iki teismo nutarties patenkina kreditorių reikalavimus, kurie kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat jeigu įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.

Įmonės bankroto procese pagrindinė figūra yra įmonės administratorius. Ilgą laiką jo skyrimo ir kvalifikacijos kėlimo procesas buvo nevaldomas. Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas išsamiai reglamentuoja bankrutuojančios įmonės administratoriaus paskyrimą, kompetenciją ir atsakomybę.

Įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, administratoriumi gali būti tik teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas.

Asmuo, pateikdamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, gali pasiūlyti teismui administratoriaus kandidatūrą. Teismas turi teisę administratoriumi paskirti ir kitą asmenį, atitinkantį eikalavimus. Jei asmuo, pateikdamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, administratoriaus kandidatūros nepasiūlo, teismas privalo pats parinkti administratorių.

Administratoriumi negali būti paskirtas įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius (su kreditoriumi darbo santykiais susijęs asmuo ar jo valdymo organų narys), asmuo, kuris pagal įstatymus ar kitus teisės aktus neturi teisės būti administracijos vadovu, įmonės ar šios įmonės patronuojančios arba dukterinės įmonės savininkas, jos tarybos, valdybos narys, administracijos vadovas, jo pavaduotojai (direktoriai), vyriausiasis finansininkas (buhalteris), akcininkas, nuosavybės teise turintis daugiau kaip 10 procentų bankrutuojančios įmonės ar šios įmonės patronuojančios arba dukterinės įmonės akcijų. Šie apribojimai taikomi ir šioje dalyje nurodytiems asmenims, kurie dirbo bankrutuojančioje įmonėje ir buvo atleisti iš pareigų per paskutinius 12 mėnesių iki bankroto bylos iškėlimo.

Administratorių iš pareigų atstatydinti gali teismas. Teisę teikti teismui prašymą dėl atsistatydinimo iš pareigų turi ir administratorius. Teismas, patenkinęs administratoriaus atsistatydinimo prašymą, paskiria administratoriumi kitą asmenį ir nurodo terminą, per kurį buvęs administratorius privalo perduoti naujai paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą atstatydinimo iš pareigų dienos duomenimis, ir visus dokumentus.

Administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

Bankroto procesas gali vykti ir ne teismo tvarka, jei teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Nutarimą
bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susurinkimas. Ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Administratorių šiuo atveju skiria kreditorių susirinkimas.

Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka

Kreditorių reikalavimai, likviduojant bankrutavusią įmonę, tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape, pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio nustatytą eiliškumą, tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).

Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.

Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija.

Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.

Tyčinis bankrotas

Tyčinis bankrotas – privedimas įmonės prie bankroto tyčia.

Atsakomybė už įmonės privedimą prie bankroto numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 315 ir 316 straipsniuose.

Jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

3. ĮMONIŲ BANKROTO SOCIALINĖS IR EKONOMINĖS PASEKMĖS

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių darbuotojus. Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent darbuotojus. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių darbuotojais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo anstoliai. Tokiu būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys, ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo įvykdyti įprastinės savo veiklos.

Darbuotojų gynimo problema labai aktuali, ypač įvertinus tai, jog Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 1992 m. Birželio 23 dienos Konvencija Nr. 173 “Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu” bei ją lydinti rekomendacija Nr. 180, kurias ratifikavo ir pasirašė Lietuva, bei ES direktyva 80/987/EEC dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdavio nemokumo atveju, derinimo reikalauja, kad valstybės imtųsi visų įmanomų priemonių apsaugoti darbuotojų reikalavimus, jų darbdaviui tapus nemokiam. Šie tarptautiniai dokumentai aiškiai įvardina nemokumo būsenas, tarp kurių yra paminėtas ir įmonės bankrotas.

3.1 Tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai apsaugant darbuotojus nuo įmonės bankroto socialinių pasekmių

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi TDO 1992 m. birželio 23 dienos Konvenciją Nr. 173 “Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbadaviui tapus nemokiu” bei ją lydinčią rekomendaciją Nr. 180, kurios numato valstybei pareigą apsaugoti darbuotojų teises ir teisėtus interesus, jų darbdaviui tapus nemokiu. Be to Lietuva, siekdama narystės ES, atsižvelgia į ES direktyvą 80/987/EEC dėl valstybių narių įstatymo, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdavio nemokumo atveju. Faktiškai šie abu tarptautiniai dokumentai yra beveik identiški savo teksto ir socialinės prasmės esme, tačiau TDO konvencijoje aprašytas platesnis galimų santykių ratas, todėl analizuojant Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus dėl darbuotojo intereso apsaugos šioje dalyje bus daugiau vadovaujamasi TDO Konvencijos tekstu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3548 žodžiai iš 6982 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.