Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei
5 (100%) 1 vote

Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, Romoje. Atsiradus mainams, patys paprasčiausi buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Mainų plitimas, o kartu su jais ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo atlikti paprastą darbą, susijusį su pinigų vartojimu. Tai buvo jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos.

Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir kitos šventos vietos buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti. Todėl ir privatūs bankai ilgą laiką tvarkėsi kaip bažnytiniai bankai. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūrinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bakui plėstis labiausiai trukdė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis nesaugumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Dėl monetų įvairumo ir netikrų monetų gausumo sąlygos vertė tuos asmenis, kurie užsiėmė pinigų mainymu, būti budriems, įgyti didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojų darbas viduramžiais buvo reikšmingas.

Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiais pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo saugoti indėlius, ėmėsi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pingu kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiamus saugoti. Už šią paslaugą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į tam tikras knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo sąskaitą. Jei atsiskaitydavo vienas su kitu patys indėlininkai, tai reikėdavo pinigus tik nurašyti iš vienos sąskaitos į kitą. Šitaip atsirado vadinamoji žiro operacija. Žiras – raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam tikrą pinigų sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą. Todėl tokie bankai buvo pavadinti žiro (itališkai giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai atsiskaitant čekiais.

Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasideda renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotus indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui užėjus pas sėdintį prie stalo bankininką. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici). Tai šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.

XVII amžiuje jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pirmas stambus akcinis bankas, kuris tvarkė komercines kredito operacijas, kaip sakytume dabar buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 metais, turintis teisę leisti (emituoti) bankotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė bankotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bakininkų protėvių – tradicijų. Auksakaliai užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes. Priimdamas vertybę, auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą grąžinti vertybę, kai savininkas jos pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandien mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir sidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Auksakaliai jau tada suprato, kad gali skolinti tik pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga. Mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra nedidelė. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms, kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais bankotais, ai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais.

Šiuo metu Jūs matote 72% šio straipsnio.
Matomi 702 žodžiai iš 981 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.