Banku vaidmuo ir naudingumas
5 (100%) 1 vote

Banku vaidmuo ir naudingumas

Bankų vaidmuo ir naudingumas

visuomenei

Mes pragyvename iš to, ką gauname,

Bet gyvename tuo, ką duodame.

Ekonominei sistemai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžiu verslo sandorių atliekama per bankus.

Bankas-finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas.

Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos gražinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.

Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas (bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai „perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcijų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas „parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį.

Banko paskola (bank loan) – tai terminuotas banko kreditas, kurį galima suteikti privatiems asmenims ir firmoms; tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas.

Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža (margin). Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji palūkanų marža (net interest margin-NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę;

NIM=(IA-IL)/Bendra turto suma,

čia: IA – palūkanos, nustatytos turtui,

IL – palūkanos nustatytos įsipareigojimams.

Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.

Taigi bankai yra indėlininkų įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas.

Finansų tarpininkas(financial intermediary) – tai institucija,veikianti finansų rinkose ir jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus, ir investuotojus.

Tokios indėlių įstaigos, kaip bankai, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu, vadinamos finansų tarpininkais. Tai tas kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, kanalas, jungiantis tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. Juos galima laikyti dideliais skolinti paruoštų pinigų rezervais, į kuriuos įteka nesuskaičiuojama gausybė smulkių likvidinių fondų srovelių ir iš kurių tie pinigai – jau kaip finansinio kapitalo porcijos, pagrystai laikomos tolesnio turto didėjimo šaltiniu, – paskirstomi po visą šalį tuo momentu, kai jų labiausiai reikia, ir į tas vietas, kur jie bus efektyviausiai panaudojami. Begalė mažų pinigų sumų, kurios taip ir liktų „bevaisėmis” sankaupomis, virsta produktyviomis, ir taip bankai padeda perkelti kuriuos nors turtingos vietovės didelių ir mažų kapitalistų turtą į tas vietas, kur tas turtas bus efektyviai ir pelningai naudojamas. Taigi mūsų laikų bankai perka ir parduoda pinigus. Be to, būdinga bankų savybė yra tai, kad jie dažniausiai verčiasi svetimais pinigais. Banko įstaiga tikra to žodžio prasme bus tik ta, kuri skolina svetimus pinigus. Kas skolina vien tik savus pinigus, yra kapitalistas, bet ne bankininkas.

Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji lygi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmos sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį. Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir ne dideliai visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams.

Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines
operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugesni dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo vagystės ar gaisro, bet ir apdraudžia. Pavyzdžiui, JAV bankų indėliai, ne didesni kaip 100 tūkstančių dolerių, turi valstybės garantiją. Draudimas garantuoja tam tikro dydžio indėlių saugumą. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse net ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai turi sąskaitas taupomuosiuose arba akciniuose bankuose.

Santaupos (savings) – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui.

Kitaip tariant, santaupos – tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamos iš grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. 9-ajame dešimtmetyje italai ir japonai taupė po trečdalį savo uždarbių, o vidutinis amerikietis perpus mažiau. Kadangi santaupos paprastai yra naudojamos ekonominėms investicijoms, tai tose valstybėse, kuriose santaupų laipsnis didelis, pastebimas ir didesnis ilgalaikis ekonominis augimas.

Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra daugybė ir kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt. Jie tiekia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos, tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų finansinėmis paslaugomis. Iš tokių finansinių tarpininkų – -specializuotų finansinių firmų, kurios padeda taupantiems subjektams perduoti lėšas kapitalo paskolų gavėjams, aptarsime kredito sąjungas (draugijas).

Kredito sąjungos (draugijos) (Credit unions – CU) – tai kooperacinės asociacijos, kurių nariai yra tarpusavyje susiję tarpusavyje tarnybos vienoje firmoje arba tautybės ryšiais.

Kredito sąjungos (draugijos) yra vienintelės stambios finansinės grupės, kurių struktūra formuojama nepriklausomai nuo pelno. Jų turto ir struktūra yra paprastesnė nei institucijų, atliekančių indėlių saugojimo funkciją. Paskolos teikiamos tik tos draugijos nariams, dažniausiai norintiems įsigyti automobilį, remontuoti namus ar tenkinti kitus poreikius. Per 90 proc. Visų lėšų sudaro narių santaupos.

Lietuvių kilmės JAV ir Kanados gyventojai yra įkūrę keletą kredito sąjungų (draugijų), kurios tenkina kraštiečių finansinius poreikius. Didžiausia yra Lietuvių federalinė kredito sąjunga KASA, įsikūrusi Richmond Hille, Niujorke. Jos filialas yra Illinojaus valstijoje, Čikagoje, Ciceroje ir Hickory Hilse, Detroite (MI), St Petersburge Beach (FL) ir Waterburyje (CT). Viena mažesnių yra Lietuvių federalinė kredito sąjunga (draugija ) TAUPA, veikianti Bostone ir turinti filialus Broctone ir Worcesteryje, Masačūsetso valstijoje.

KASA buvo įsteigta 1979 metais, o veiklą pradėjo 1980 metais, turėdama 181 nario sąskaitas. Lentelėje yra pateikti pagrindiniai duomenys, iliustruojantys, kaip ši kredito sąjunga išaugo per dešimt metų.

KASOS pagrindiniai finansiniai duomenys

Eil.

Nr. Rodiklis Metai

1980 1984 1989

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

Sąskaitų skaičius, vnt.

Bendra turto suma, dol.

Indėliai, dol.

Paskolos, dol.

Bendrosios pajamos, dol.

Dividendai, dol.

Rezervai, dol.

Reklama, dol.

181

832948

810566

409088

34466

25808

3447

1260 3281

33784335

32215339

18939340

3700210

2830673

369966

18090 5990

84403230

81775431

64776109

7909598

6041188

1103990

370001989 m. KASA turėjo 8 mln. dolerių pajamų, iš jų per 6,3 mln. dolerių iš palūkanų už paskolas. Bendra išlaidų suma sudarė apie 1,5 mln. dolerių. Įvertinus ypatingus nuostolius, grynosios pajamos iki dividendų mokėjimo sudarė daugiau kaip 6,3 mln. dolerių, o dividendai už narių indėlius – per 6,0 mln. dolerių. Grynosios pajamos iki perdavimo į rezervus siekė beveik280 tūkst. dolerių,, kai bendra rezervų suma sudarė beveik 3,2 mln. dolerių, įskaitant 2,86 mln. dolerių rezervus dėl paskolų netekimo. Išskaičius šiuos rezervus , grynosios pajamos sudarė minus 2,89 mln. dolerių, palyginus su 223,725 tūkst. dolerių 1988 metais. Tai rodo, kad KASA yra tipiška kredito sąjunga (draugija). Jos paskolos 1989 m. Sudarė apie 77 proc. Viso turto, o indėliai – beveik 97 proc. Jos įsipareigojimų ir kapitalo. Beveik 80 proc. Bendrų pajamų buvo gauta iš palūkanų už paskolas. Daugiau kaip 95 proc. Grynųjų pajamų iki dividendų išskaitymo buvo skirta dividendams. Nuo 1988 metų kredito sąjungos (draugijos) grynosios pajamos iki dividendų išskaitymo išaugo 5,7 proc. 1989 m. Valdymo personalas nusprendė padidinti dividendus 22,7 proc., todėl į rezervus pervedama mažesnė grynųjų pajamų dalis.

TAUPA įsteigta 1980 m., o veiklą pradėjo 1981 m., turėdama 95 narių sąskaitas. Ji gerokai mažesnė už KASĄ, bet per devynerius savo veiklos metus taip pat išaugo. Lentelėje pateikti kai kurie pagrindiniai statistiniai duomenys, iliustruojantys jos augimą.

Eil.

Nr. Rodiklis Metai

1981 1985 1989

1.

2.

3.

4.

5.

Sąskaitų skaičius, vnt.

Bendra turto suma, dol.

Paskolų skaičius, vnt.:

3.1.Nekilnojamajam turtui

3.2. Kitiems tikslams

Dividendai,
dol.

Grynosios pajamos, dol.

95

377000

3 (1982)

9 (1982)

6800

1700 378

2637000

29

48

192400

34800

599

6642000

58

82

472400

75900

1989 metais TAUPA turėjo beveik 621 tūkst. dolerių pajamų. Iš jų palūkanos už paskolas sudarė per 530 tūkst. dolerių. Išlaidos – tik apie 72 tūkst. Dolerių, kurių 50 proc. skirta tarnautojų atlyginimams. Grynosios pajamos iki dividendų sudarė 548 tūkst. dolerių. Tai beveik 25 proc. Prieaugis per 1988 metus. TAUPA mokėjo 472 tūkst. dolerių palūkanų. Nuo 1988 iki 1989 metų dividendai padidėjo beveik 27 proc. Tačiau po išmokėjimo TAUPA turėjo 75,971 tūkst. dolerių grynųjų pajamų, kurios per 1988 metus padidėjo beveik 13 proc.

Aprašytieji pavyzdžiai rodo, kad lietuviai sugeba organizuoti ir valdyti tokio tipo finansines institucijas. Pavyzdžiui, kredito sąjunga šiandieninėje Lietuvoje galėtų būti gyvybingesnė ir svarbus finansinio kapitalo investicijų šaltinis. Kanados vyriausybei metodiškai ir finansiškai padedant buvo pradėtos kurti Lietuvos Kredito unijos, kurių judėjimo pradininkė Lietuvoje buvo Regina Piečaitienė, atvykusi iš Kanados. Ji sukūrė Kredito unijų judėjimo pamatus, kovojo už kredito unijų įstatymo priėmimą, kuris buvo priimtas 1994 m. Šiuo metu Lietuvoje yra 36 Kredito unijos vienijančios daugiau kaip 4000 narių ir valdydamos daugiau kaip 10 mln. turto.

Indėlių įstaigos, t.y. vietos, kur asmenys ir firmos gali padėti (deponuoti) savo pinigus, būna keturių rūšių: komerciniai bankai, taupymo ir paskolų asociacijos, taupomieji bakai bei kredito sąjungos. Istoriškai taip susiklostė, kad apžvalgininkai padalijo šią sritį į bankus, tai yra komercinius bankus, ir taupomąsias organizacijas, kurios apima likusių trijų rūšių indėlių įstaigas. Bankininkai, ekonomistai ir kiti profesionalai šių trijų rūšių indėlių įstaigas vadina taupos institucijomis, arba tiesiog taupyklomis (thrift institutions or „trifts”), o „bankų” terminą vartoja tik kalbėdami apie komercinius bankus( commercial banks). Visuomenė šitaip tiksliai jų neskirsto. Dauguma žmonių banku vadina bet kurią finansinę instituciją, kuri priima indėlius ir teikia paskolas.

Pagrindiniai skirtumai tarp bankų ir taupos institucijų nėra dideli. Todėl, kai kalbėsime apie „komercinius bankus”, skaitytojas turėtų suprasti, kad mes turime omenyje komercinius bankus ir kitas indėlius priimančias bei išmokančias finansines institucijas. Dėl savo dydžio ir reikšmės mokėjimo mechanizmui bei pinigams „kurti” bankai yra svarbiausios indėlių įstaigos.

Yra labai daug bankų rūšių – nuo centrinių bankų (Lietuvos bankas) iki komercinių ar investicinių bankų. Institucija, norinti veikti kaip bankas, turi gauti licenciją iš Lietuvos banko, o kol jos neturi, negali vadintis banku.

BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA

Bankininkas yra toks žmogus, kuris skolina skėtį, kai šviečia saulė, tačiau nori atsiimti, vos tik pradėjus lyti.

MARKAS TVENAS

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis „bankai” yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco”, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trappzitai, t.y. stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai.

Šių laikų bankas, kaip jau matėme anksčiau, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu. Todėl, norėdami geriau išsiaiškinti, kaip atsirado šiuolaikiniai bankai – finansų tarpininkai, pažvelkime į bankininkystės istoriją.

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pnigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradių buvo vykdyti kaikurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Senovės piemenų tautos, pavyzdžiui, hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojus (kreditorius), bet dar neturėjo bankų sistemos, kiek panašesnės į mūsų laikų. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventvietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką
bažnytiniais bankais. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti.

Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą klientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą. Jei atsiskaitymai vykdavo tarp indėlininkų, tai reikėdavo tik nurašyti iš vienos sąskaitos į kitą, neperduodant tų pačių pinigų. Šitaip atsirado vadinamoji žiro operacija ir dėl to patys tokie bankai buvo pavadinti žiro (ital. giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai čekiais.

Žiras (endorsement) – raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam tikrą sumą iš jo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą.

Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkai užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką; taip buvo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici); šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.

Bankrotas (bankruptcy) – tai situacija, kai korporacija ar asmuo juridiškai pasiskelbia negalintys sumokėti savo skolų.

Platesne prasme bankrotas yra tokia situacija, kai juridinis ar fizinis asmuo nesugeba sumokėti savo skolų ir patiria finansinį krachą. Tokios sąlygos susidaro, kai asmens ar firmos įsipareigojimai kreditoriams pranoksta kapitalą. Dėl to jie, parduodami pagrindinį kapitalą, negali atsiskaityti už visus susikaupusius įsipareigojimus ir skelbia bankrotą. Kai kuriose šalyse bankrutuojančioms firmoms suteikia galimybę, teisiškai prižiūrimoms, pertvarkyti savo struktūrą ir mėginti tęsti veiklą, kad gražintų skolas. Tai panašu į sudaužyto automobilio taisymą, užuot vežus jį sąvartynan. Panašiai ir verslas dažnai gali atsigauti jį reorganizuojant teismo nustatyta tvarka. Toks būtinas firmos pertvarkymas, t.y. sanavimas (lot. Sanatio – gydymas), yra numatytas JAV bankroto įstatymo vienuoliktuoju straipsniu (chlapter eleven), o kitose šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje,- administravimu (administration), paskiriant įgaliotinį ir suteikiant jam teisę tvarkyti bankrutuojančios firmos turtą. Tai suteikia firmoms galimybę reorganizuotis bei tapti pelningomis. Priešingu atveju, jeigu firma negali rasti kito sprendimo, tai ji bankrutuoja, ir įstatymas pasirūpina turimo pagrindinio kapitalo likvidavimu. JAV tai apibūdinama septintuoju straipsniu (chapter seven), o Anglijoje – atgavimu (receivership). Tada jos turtas yra parduodamas ir gautomis pajamomis (pinigais) bandoma apmokėti kreditoriams kuo daugiau skolų.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2817 žodžiai iš 8901 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.