Barokas
5 (100%) 1 vote

Barokas

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………3

Ispanų literatūra………………………………………………………………………………4

Svarbesnės XVII a. prancūzų literatūros tendencijos……………………………..4

Anglų ir vokiečių literatūra……………………………………………………………….5

Baroko literatūros pradžia, šaltiniai, formavimosi veiksniai Lietuvoje………5

Baroko literatūros žanrų sklaida ir plėtotė…………………………………………..6

Proginė poezija ir proza…………………………………………………………………..6

Giesmės………………………………………………………………………………………..7

Lietuviškieji baroko tekstai………………………………………………………………7

Išvados……………………………………………………………………………………………………8

Literatūra………………………………………………………………………………………………..9

ĮVADAS

XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.

Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B. Kročė, A. Špengleris. „Menas negali būti barokas, o barokas – menas“, – sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku. Šiandien meno bei literatūros istorijoje ir estetikoje barokas vartojamas neutraliai, neturi neigiamos prasmės. Barokas kildinamas iš portugalų k. perola barroca ( netaisyklingos formos perlas ) ir iš scholastikoje žinomo silogizmo baroco. Baroko sąvoka labiausiai taikytina bendram Europos sąjūdžiui, kurio ypatybės ir literatūros stilius gali būti konkrečiai aprašyti ir kurio chronologines ribas galima gana tiksliai nustatyti: nuo paskutiniųjų XVI a. dešimtmečių iki XVIII a. vidurio tam tikrose šalyse. Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir teoriją. Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. XVI a. pab. – XVII a., tam tikrose šalyse ir XVIII a. pradžioje Europos literatūroje išryškėjo srovės, tendencijos, mokyklos, kurioms būdingi panašūs ar tapatūs poetikos ir kūrybos principai – baroko principai.

Barokas nebuvo ir Renesanso išsigimimo, krizės rezultatas. Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko estetika ir teorija buvo jau esančios literatūros ir meno apibendrinimas. Viena svarbiausių baroko poetikos sąvokų raktų – nuostaba, nustebinti. „Poetas – nuostabus kūrėjas“ ( P. Patricis ); „Poeto tikslas – nustebinti“(Dž. Marinas ). Pasak baroko teoretikų, poezijos ir visų menų pagrindas – Metafora. Metafora leidžia poetui iškreipti tikrovę, kurti naują pasaulį, kylantį iš fantazijos, o ne iš gamtos imitacijos. Metafora pateisinama tikrovės deformacija baroko poezijoje, satyriniuose burleskiniuose kūriniuose, pikareskose.

ISPANŲ LITERATŪRA

„Vienas originaliausių ir reikšmingiausių XVI a. pab. – XVII a. Europos meno reiškinių – ispanų barokas, sutelkęs visus Europos baroko kūrybos bei teorijos principus, išlikęs labai savitas, nacionalinis, turįs įtakos ir šių dienų menui bei literatūrai.

XVII a. ispanų literatūroje išryškėjo dvi polemizuojančios stilistinės manieros, dvi srovės – konseptizmas ir kultizmas ( arba kulteranizmas ).

Kultizmas, arba kulteranizmas ( cultismo, culteranismo, nuo lot. cultem – dailiai, grakščiai išreikštas, arba nuo ad cultos – kultūringiems, apsišvietusiems ), karatis vadinamas gongorizmu, pagal didžiojo ispanų poeto Luiso de Gongoros, rašiusio šia maniera, pavardę. Kultizmui būdingos sudėtingos metaforos, mitologinės referencijos, palyginimai, antitezės, hiperbolės, perifrazės, inversijos, lotynizuota sintaksė ir žodynas, hermetiška frazė, žodžių prasmės žaismas. Šiuo stiliumi rašiusių poetų mintis paslėpta, reikia daug intelekto ir proto pastangų ją suprasti. Tokia poezija suprantama nedaugeliui kultūringų, apsišvietusių skaitytojų – cultos. Gongorizmo analogai – italų manirizmas, anglų eufuizmas, prancūzų preciozinė literatūra.

Konseptizmo ( conseptismo, nuo isp. concepto – aštri mintis, sprendimas, sumanumas ) pradininkas buvo poetas A. Ledesma, išleidęs rinkinį „Dvasinai konseptai“ ( 1600 ), jo klasikai – Kevedas, Gevara, Alemanas, Grasianas. Žymiausias konseptizmo ir ispanų baroko teoretikas – Baltasaras Grasianas,veikalo „Proto sumanumas ir menas“ ( 1642, 1648 ) autorius.

Konseptistai stengiasi žodžiais
atskleisti gilius, netikėtus, nepastebimus ryšius tarp daiktų, lakoniškai reikšti mintį, kiekvienam žodžiui ir frazei suteikti kuo daugiau prasmės. Konseptas – tai „suvokimo aktas, kuris išreiškia ryšius tarp daiktų“, – sakė Grasianas. Jis teigia, jog, nustatydamas ryšius tarp daiktų, protas, intelektas siekia ir grožio. Sąmojis, aštrus posakis – penas sielai, subtilus žaidimas, teikiąs malonumą protui: „Pačiuose daiktuose jau glūdi įvairūs protingumo vingiai“; „Sumanumas, talentas turi mokėti juos surasti“; „Žmogaus rankų kūriniai nei kiekiu, nei grožiu neprilygsta aštraus proto, intelekto kūriniams“. Tobulą stilių daro žodis ir mintis. Žodžiai – medžių lapai; aštrios, netikėtos mintys – vaisiai.

Konseptizmas ir kultizmas nebuvo dvi priešiškos poetikos. „Konseptizmas – minties gudrumas, kultizmas – kalbos gudrumas“. Abu stiliai artimi retorikai; abu praturtino poezijos kalbą – vieno inovacija buvo labiau etimologinė, kito – foninė, abu intelektualizavo kalbą, padarė ją priemone nutolti nuo nepatrauklios tikrovės; abiejų stilistikų kūriniai suprantami kultūringam ir išprususiam elitui.“1

SVARBESNĖS XVII a. PRANCŪZŲ LITERATŪROS TENDENCIJOS

„XVII a. pr. – pereinamasis prancūzų literatūros laikotarpis, kai dar jaučiami Renesanso tradicijų atgarsiai, o naujos kryptys tik pradeda formuotis. Tuo metu dar kuria paskutinieji Renesanso atstovai Prancūzijoje, savo kūriniuose vaizduodami kasdienišką buitį.

Renasanso tradicijos pagrindu formuojasi miestelėniškas buitinis romanas bei satyrinė burleskinė literatūra, vaizduojanti įvairių žmonių gyvenimą ir parodijuojanti tiek antikinę, tiek prašmatnią rafinuotą salonų literatūrą, pasišaipanti iš antikinių dievų bei didvyrių ir idealių herojų tuometiniuose kūriniuose. Kita XVII a. pirmosios pusės literatūros kryptis buvo preciozinė literatūra ( vienas iš baroko literatūros variantų ). Precioziškumas ( pranc. precieux – brangus, ypatingas, išskirtinis) susijęs su markizės Katerinos de Rambujė salono įkūrimu ( apie 1608 m. ). Markizė piktinosi netaisyklinga karaliaus Henriko IV artimųjų kalba, grubiais pasilinksminimais bei kareiviškomis manieromis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 950 žodžiai iš 3060 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.