Barokas
5 (100%) 1 vote

Barokas

Barokas

Kauno „Purienų“ vid. m-klos

Linos Gurskaitės, 11B

KAUNAS 2005

Baroko samprata

Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių.

XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.

Baroko atsiradimo priežastys:

1. Kontrreformacija;

2. Revoliucinės kovos;

3. Reakcija prieš renesanso kultūrą;

4. Viduramžio tradicijų gaivinimas.

5. Baroko raidą skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai.

Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. – XVII a. italų architektūrą. Vėliau jis išplėtė šios sąvokos vartojimą ir pritaikė ją literatūrai ir muzikai. Velflinas supriešino Renesansą barokui.

XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B.Kročė, A.Špengleris. ,,Menas negali būti barokas, o barokas – menas“,- sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku.

Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feodalistinę visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Jam būdinga prabanga, didingumas ir ypatingas rafinuotumas.

Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.

Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. Manierizmas kartais taikomas visai baroko epochai ir vartojamas kaip baroko termino sinonimas (pvz., Kurcijus siūlė pakeisti baroką manierizmu); kartais – siauresne prasme – asmeninis stilius baroko stilistikos kontekste. Dažnai manierizmu vadinama ankstyvoji baroko stadija, jo pradžia, perėjimas iš Renesanso į baroką, pvz., Mikelandželo, B.Čelinio, Veronėzės ir kitų kūriniai. Baroko pabaigą, jo vėlyvąją stadiją, pvz., Dž.Marino, F.Fenelono kūrybą kai kurie tyrinėtojai (H.Hacfeldas ir kt.) vadina barokizmu. Vėlyviausią baroko atmaina dėl savo ypatingo puošnumo vadinama rokoko. Šiuo stiliumi rašė P.Ž. de Krebijonas, P.Marivo, F.Hagedornas ir kiti. Tapyboje žymiausi rokoko atstovai – A.Vato, J.Fragonaras. Rokoko muzikos kūrėjai – F.Kuperenas, G.F.Telemanas ir kiti.

Baroko bruožai

(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)Dramatizmas Vidinis konfliktas, kurio esmė – egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo valia, hedonizmas ir asketizmas. Konfliktas susijęs su jausmais, aistromis, kurias sunku suvaldyti. Svarbiau intriga, o ne charakteris.

Santykis su laiku Dvilypis požiūris: realybės laikas, paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. Trumpalaikė gyvenimo realybė sugretinama su amžinybės mastais. Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką.

Santykis su aplinka Prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos Malonės.

Kiti estetikos principai Sugrįžta krikščioniški idealai. Nuostatos, eliminuojančios antiką. Religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę.Suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimenama mirties neišvengiamumas. Dominuoja mirties tema. Iščia išplaukia ironiškas požiūris į žemiškąsias vertybes.Garbės ir teisės pasirinkimo problema.Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo būtinumas, vaizdų efektingumas. Monumentalumas.Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą skonį (estetizmas).Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio.Didaktinė, moralizuojanti tendencija.

Stiliaus bruožai Specifinis menų pagrindas – metafora.Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, retorinės puošmenos, daug išorinių efektų.Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas tame pačiame kūrinyje, burleska kaip prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.Visi meninio kūrinio elementai siejami su leitmotyvu.Emblemiškumas, alegoriškumas, fantastiškumas, elegiškumas, groteskas, bufonada, hiperbolizavimas.

Žanrai Lyrika, drama, burleskinis romanas.

Atstovai Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de Gongora. Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus. Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba. J. S. Bacho muzika.

XVI a. pab. – XVII a. pasiekta didžių laimėjimų fizikos, astronomijos, matematikos ir

kitų mokslų srityse. N.Koperniko mokymas, kad ne žemė yra visatos centras, buvo pagilintas ir tapo žinomas G.Galilėjaus ir J.Keplerio dėka. Pažįstami daiktai ir įprasti santykiai pamažu neteko savo turinio ir prasmės, tapo forma, regimybe. Gyvenimą, tikrovę imta suvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą; teatras tapo ,,regima [gyvenimo] metafora“ (Ch.Ortega i Gasetas). Neatsitiktinai XVII a. sukurtos dvi didžios teatro sistemos – baroko ir klasicizmo. Žmogus jaučiasi vienišas, sutrikęs begalinėje visatoje, bet jis yra kosminių jėgų judėjimo ir sąveikos dalyvis. Anglų poetas metafizikas Dž.Donas, gerai išstudijavęs Galilėjaus ir Keplerio veikalus, manė, kad empirinis pasaulis ir „naujoji“ visata grasina jo tikėjimui, žlunga nusistovėjusios vertybės – ,,net saule nebegalima pasitikėti“ (eilėraštis ,,Pirmosios metinės“). Pasaulis nei pastovus, nei harmoningas, todėl neįmanoma suvokti jo dėsnių.

Filosofijos srityje baroko epochoje, kaip ir Renesanso, vyrauja neoplatonizmas, sukrikščionintas stoikų mokymas, epikūrizmas ir skepticizmas (pironizmas). Baroko menininkams ir mąstytojams ypač artima stoikų skelbiama asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja; proto, kaip jėgos, galinčios priešintis fatališkam pasaulio blogiui ir aistroms, idėja; tikėjimo, laisvos valios ir proto santykio samprata krikščionybės filosofijoje. Baroko menininkai ir mąstytojai išeities iš tikrovės prieštaravimų ieško ir tikėjime, ir prote, mąstyme. Čia glūdi vieno iš baroko paradoksų esmė: baroko menas skelbė pasaulio iracionalumo idėją, nors labai stipri ir racionalizmo tendencija: vaizduotė, disciplinuota proto, iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti mozaikinį pasaulio paveikslą, bet esmė liks neatskleista, paslaptinga.

„Mokslo atskleistas gamtos judėjimas įsigali architektūroje, poezijoje, muzikoje“. Pasaulio kintamumo, begalinio judėjimo erdvėje ir laike idėja nulėmė tokius baroko meno bruožus: nepaprastą meninių išraiškos priemonių dinamiškumą ir ekspresyvumą, vidinę logiką, vaizdų kontrastingumą.

Baroko mados

To laikotarpio mados diktatorius – prancūzų dvaras. Baroko laikų mada pasižymėjo naujomis medžiagomis ir papuošalais. XVII a. medžiagos pradėtos austi pramoniniu būdu. Todėl audiniai, iš kurių buvo siuvami rūbai, tapo daug įvairesni, spalvingesni.



Medžiagų ornamentams būdingi stambios gėlės, barokui būdingi raityti ornamentai, akanto lapai, granato vaisiai, rombai, papuošti rozetėmis ( treliažas ), karūnos, vazos ir pan. Kartais rašto raportas siekdavo iki 0,5 metro. Kostiumuose buvo naudojami kontrastingų spalvų deriniai( pvz. pilka ir raudona ir pan.). Jų apdaila pasižymėjo gausiais kaspinų, raukinių, galionų ir pan. papuošimais. Apie baroko laikmečio madą Moljeras rašė : „Nuo batų iki skrybėlės – vien kaspinai ir kaspinai…“Populiariausi buvo atlasiniai, taftos, muaro, gazo, plonos vilnos audiniai, gipiūras ir nėriniai. Aprangą ir manieras reguliavo griežtas ceremonialas. XVII a. pradžioje Prancūzijos karalius Henrikas IV pirmąsyk įtvirtino juodų drabužių, kaip gedulo rūbų simboliką.Vyrų apranga

Pagrindinės vyriško kostiumo dalys buvo šios : baltiniai ( marškiniai ir kelnės), švarkas, viršutiniai rūbai, galvos apdangalai, apavas. Siluetas, detalės, papildomi aksesuarai keitėsi. Baroko periodo pradžioje vyriški marškiniai buvo nešiojami ir kaip apatinis ir kaip viršutinis rūbas. Antrojoje XVII a. pusėje atsirado siauri apatiniai ir platūs viršutiniai marškiniai. Pastarieji buvo siuvami iš plonų audinių ir pasižymėjo ypatingu puošnumu. Ypač puošnios buvo prisegamos marškinių apykaklės, siuvamos iš nėrinių ar batisto, puošto nėriniais. Mados istorikai šias apykakles pavadino van Deiko vardu, nes dauguma jo tapytų vyrų portretų pasižymi šia išraiškinga kostiumo detale.

Vyrų švarkų – koletų forma kito. Pradžioje jie buvo trumpi, minkštų formų, prigludę ties liemeniu ir platėjantys apačioje. Viršuje susegti keletu sagų, o apačioje švarko palos skyrėsi. Švarkas puošiamas sagomis, galionais, kaspinais. Rankovės – prakirptos išilgai. Pro prakirptes kyšojo puošnių marškinių rankovės, papuoštos nėriniais.

Kita kostiumo detalė – pantalonai. Tai siauros tiesios kelnės. Ilgis – iki pusės blauzdų. Kelnių šonai puošti siuvinėjimu, o apačia – nėriniais, kilpų juostomis ir pan.(1 pav.)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1463 žodžiai iš 4785 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.