Barokas
5 (100%) 1 vote

Barokas

Barokas



XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.

Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. – XVII a. italų architektūrą. Vėliau jis išplėtė šios sąvokos vartojimą ir pritaikė ją literatūrai ir muzikai. Velflinas supriešino Renesansą barokui.

XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B.Kročė, A.Špengleris. ,,Menas negali būti barokas, o barokas – menas“,- sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku.

Šiandien meno bei literatūros istorijoje ir estetikoje barokas vartojama neutraliai, neturi neigiamos prasmės. Barokas kildinamas iš portugalų k. pérola barroca (netaisyklingos formos perlas) ir iš scholastikoje žinomo silogizmo baroco. Baroko sąvoka labiausiai taikytina bendram Europos sąjūdžiui, kurio ypatybės ir literatūros stilius gali būti konkrečiai aprašyti ir kurio chronologines ribas galima gana tiksliai nustatyti: nuo paskutiniųjų XVI a. dešimtmečių iki XVIII a. vidurio tam tikrose šalyse. Baroko sąvoka rodo, kad T.Braunas ir Donas, Gongora ir Kevedas, Grifijus ir Grimelshauzenas turi kažką bendra vienos nacionalinės literatūros ir Europos mastu.

Barokas – tai istorinis meno bei literatūros stilius ir kryptis, turinti savo estetiką ir teoriją.

Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. Manierizmas kartais taikomas visai baroko epochai ir vartojamas kaip baroko termino sinonimas (pvz., Kurcijus siūlė pakeisti baroką manierizmu); kartais – siauresne prasme – asmeninis stilius baroko stilistikos kontekste. Dažnai manierizmu vadinama ankstyvoji baroko stadija, jo pradžia, perėjimas iš Renesanso į baroką, pvz., Mikelandželo, B.Čelinio, Veronėzės ir kitų kūriniai. Baroko pabaigą, jo vėlyvąją stadiją, pvz., Dž.Marino, F.Fenelono kūrybą kai kurie tyrinėtojai (H.Hacfeldas ir kt.) vadina barokizmu. Vėlyviausią baroko atmaina dėl savo ypatingo puošnumo vadinama rokoko. Šiuo stiliumi rašė P.Ž. de Krebijonas, P.Marivo, F.Hagedornas ir kiti. Tapyboje žymiausi rokoko atstovai – A.Vato, J.Fragonaras. Rokoko muzikos kūrėjai – F.Kuperenas, G.F.Telemanas ir kiti.

XVI a. pab. – XVII a. pasiekta didžių laimėjimų fizikos, astronomijos, matematikos ir kitų mokslų srityse. N.Koperniko mokymas, kad ne žemė yra visatos centras, buvo pagilintas ir tapo žinomas G.Galilėjaus ir J.Keplerio dėka. Pažįstami daiktai ir įprasti santykiai pamažu neteko savo turinio ir prasmės, tapo forma, regimybe. Gyvenimą, tikrovę imta suvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą; teatras tapo ,,regima [gyvenimo] metafora“ (Ch.Ortega i Gasetas). Neatsitiktinai XVII a. sukurtos dvi didžios teatro sistemos – baroko ir klasicizmo. Žmogus jaučiasi vienišas, sutrikęs begalinėje visatoje, bet jis yra kosminių jėgų judėjimo ir sąveikos dalyvis. Anglų poetas metafizikas Dž.Donas, gerai išstudijavęs Galilėjaus ir Keplerio veikalus, manė, kad empirinis pasaulis ir „naujoji“ visata grasina jo tikėjimui, žlunga nusistovėjusios vertybės – ,,net saule nebegalima pasitikėti“ (eilėraštis ,,Pirmosios metinės“). Pasaulis nei pastovus, nei harmoningas, todėl neįmanoma suvokti jo dėsnių.

Filosofijos srityje baroko epochoje, kaip ir Renesanso, vyrauja neoplatonizmas, sukrikščionintas stoikų mokymas, epikūrizmas ir skepticizmas (pironizmas). Baroko menininkams ir mąstytojams ypač artima stoikų skelbiama asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja; proto, kaip jėgos, galinčios priešintis fatališkam pasaulio blogiui ir aistroms, idėja; tikėjimo, laisvos valios ir proto santykio samprata krikščionybės filosofijoje. Baroko menininkai ir mąstytojai išeities iš tikrovės prieštaravimų ieško ir tikėjime, ir prote, mąstyme. Čia glūdi vieno iš baroko paradoksų esmė: baroko menas skelbė pasaulio iracionalumo idėją, nors labai stipri ir racionalizmo tendencija: vaizduotė, disciplinuota proto, iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti mozaikinį pasaulio paveikslą, bet esmė liks neatskleista, paslaptinga.

„Mokslo atskleistas gamtos judėjimas įsigali architektūroje, poezijoje, muzikoje“. Pasaulio kintamumo, begalinio judėjimo erdvėje ir laike idėja nulėmė tokius baroko meno bruožus: nepaprastą meninių išraiškos priemonių dinamiškumą ir ekspresyvumą, vidinę logiką, vaizdų kontrastingumą.

Architektūroje renesanso statiką pakeičia naujos dinamiškos, didingos formos, tiesią liniją – laužyta, vingiuota, plokštumą – apvalios, gaubtos formos, saikingą puošnumą – dekoratyvumas, puošmenų gausybė. Kupinos gyvumo ir emocijų yra Dž.L.Berninio ir F.Borominio skulptūros, jose viskas juda – žmonės, vanduo, šviesuliai.

Baroko tapyboje taip pat atsispindi judantis ir kintantis pasaulis, žmogaus asmenybės nepastovumas dvasinės įtampos momentais matyti J.Tintoreto, M.Karavadžo, P.Kortonos,
A.Kanaleto, El Greko, D.Velaskeso, P.Breigelio, Rembrandto, P.Rubenso, N.Puseno ir kitų paveiksluose. Ypač suklesti portretas, natiurmortas, peizažinė tapyba.

Baroko muzikoje įsigali mažorominorinė sistema, homofoninė harmoninė struktūra, polifonija tampa laisvo stiliaus. Baroko muzikoje atsirado naujų žanrų: fuga, opera, sonata, simfonija, oratorija, kantata, choraliniai preliudai, pasija ir kt. Atlikti kai kurioms kompozicijoms reikėjo suburti didelius orkestrus, kurie tapo dabartinių simfoninių orkestrų prototipai. XVII a. susiformavo bel canto stilius italų operoje. Šią epochą išgarsino kompozitoriai Monteverdis, Vivaldis, Skarlatis, Kuperenas, Ramo, Šiucas, J.S.Bachas, Telemanas, Hendelis, Perselas ir kiti.

XVI a. pab. – XVII a., tam tikrose šalyse ir XVIII a. pradžioje Europos literatūroje išryškėjo srovės, tendencijos, mokyklos, kurioms būdingi panašūs ar tapatūs poetikos ir kūrybos principai – baroko principai.

Italų baroko literatūros viršūnė – Dž.Marino lyrika (rinkiniai „Lyra“, „Epitalamos“ ir kt.), poemos (,,Adonis“, „Kūdikių išžudymas“) ir proza. Marinas turėjo didžiulės įtakos italų, ispanų, prancūzų, vokiečių baroko poezijai ir prozai. Jo originali kūrybos maniera, stilius vadinami marinizmu. Žymiausi italų baroko prozos kūrėjai – E.Tezauras, D.Bazilė, G.Galilėjus, epinės poezijos – T.Tašas, satyrinės – A.Tasonis.

Daug baroko bruožų yra prancūzų Plejados, M. de Montenio, ankstyvojoje F. de Malerbo kūryboje. Žymiausi prancūzų baroko poetai – vadinamieji libertinai T. de Vijo, Sent-Amanas, T. l’Ermitas – lyrikos, poemų, dramų kūrėjai. Aristokratų salonuose XVII a. suklestėjo galantiškoji, preciozinė literatūra, ypač reikšmingas buvo preciozinis romanas, rašomas rafinuotu, puošniu, sudėtingu stiliumi (O. d’Jurfė, M. de Skiudėri, M. de Lafajet ir kt.).

Analogiškas prancūzų preciozinei literatūrai, nors ankstyvesnis reiškinys, buvo anglų eufuizmas, kilęs nuo Dž.Lilio romano „Euphues“ (1581). Garsiausi anglų baroko poezijos kūrėjai – metafizikai Dž.Donas, Dž.Herbertas, R.Krešo, A.Marvelas. Jų poetinė maniera artima italų marinizmui, ispanų konseptizmui ir kultizmui – svarbiausioms ispanų baroko stilistikoms. Literatūros tyrinėtojai H.Hacfeldas, M.Rostonas ir kt. barokui priskiria ir Dž.Miltono (poemos „Prarastas rojus“ ir „Sugrąžintas rojus“, vėlyvoji lyrika), Dž.Draideno, net Dž.Banjeno kūrybą.

XVII a. vokiečių rašytojų A.Grifijaus, J.Mošerošo kūryba artima prancūzų preciozinei literatūrai, marinizmui, kultizmui ir konseptizmui. Ypač garsus yra A.Grifijus, poetas ir dramaturgas (tragedijos ,,Leo Armenijus“, „Kardenijas ir Celinda“ ir kt.), Grasiano vertėjas. Kūrybos tematika, stiliaus maniera, pasaulėjauta metafizikams, marinistams, ispanų poetams ypač artimi buvo Antrosios Silezijos mokyklos poetai Angelas Silezietis, D.K. fon Loenšteinas, Ch.H: fon Hofmansvaldau ir kt. Vokiečių baroko prozos žymiausias kūrėjas – H.J.Grimelshauzenas (romanas „Simplicissimus“).

Portugalų poezijai ir dramai didelę įtaką darė ispanų literatūra. XVI a. pab. – XVII a. portugalų literatūroje vyravo kultizmo ir konseptizmo srovės. Originaliausias ir žymiausias Renesanso pabaigos ir baroko poetas bei dramaturgas – L. de Kamoenšas (poema „Lusiados“, lyrika, drama „Filodemas“ ir kt.), D.F.M. de Meljas ir kt.

XVI a. pab. – XVII a. Lenkijos-Lietuvos valstybėje susidarė sąlygos baroko menui klestėti. Vienu reikšmingiausių baroko kultūros centrų tapo ir Vilnius. Čia statoma daug barokinių bažnyčių (šv. Kazimiero, šv. Petro ir Povilo), didikų rūmų (Sluškų, Sapiegų). Suklestėjo barokinė skulptūra ir tapyba. Vilniaus universitete kuriama neolotyniškoji, artima Vakarų Europos barokui, poezija. Garsiausias jos kūrėjas – K.Sarbievijus.

Kai kurie tyrinėtojai baroko meną siejo su Renesanso idėjų bei idealų išsigimimu, krize, kontrreformacija. Tokiam požiūriui prieštarauja faktai: baroko tendencijos išryškėjo Italijos ir Ispanijos mene bei literatūroje, daug baroko šedevrų buvo sukurta dar iki kontrreformacijos (Tridento taryba prasidėjo 1545 m., baigėsi 1563 m.), silpnėjant arba jau pasibaigus kontrreformacijai. Baroko menas suklestėjo ir Europos protestantiškuose kraštuose: Nyderlanduose, Šiaurės Vokietijoje, Anglijoje, net stačiatikių Rusijoje. Prancūzijoje ir Vokietijoje buvo ir katalikų, ir protestantų baroko menininkų bei rašytojų. Klestėjo barokas Meksikoje ir Peru, kur nebuvo kontrreformacijos. Todėl baroką reikia vertinti kaip „visos Europos reiškinį, nesiejant jo su kokia viena profesija ar religija“.

Barokas nebuvo ir Renesanso išsigimimo, krizės rezultatas. Keičiantis politinei, ekonominei, intelektualinei situacijai, kontrreformacijos rūstybės ir protestantų netolerantiškumo atmosferoje kito požiūris į ankstyvojo Renesanso harmonijos ir žmogaus idealą, keitėsi Renesanso pasaulėjauta ir menas. Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko menininkai neatmetė Atgimimo epochos humanizmo, jautė glaudų ryšį su Renesansu, nors kartais ir skelbė, kad kuria naują meną. Ir Renesanso, ir baroko menininkai orientavosi į antikos modelį, baroko poezija rėmėsi mokytos Renesanso poezijos, petrarkizmo tradicijomis, baroko drama ir satyra kilo iš Renesanso dramos ir satyros,
epochų menas rėmėsi ta pačia filosofija. Todėl neįmanoma nubrėžti griežtos linijos, skiriančios vėlyvąjį Renesansą ir baroką. Daug bendrų bruožų yra ir tarp baroko bei klasicizmo. Didžiųjų menininkų – vėlyvojo Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Montenio, Mikelandželo kūryboje matomos ir Renesanso, ir baroko tendencijos. Taigi ,,barokas – ne renesanso stiliaus išsigimimas, bet jo transformacija ir pabaiga“.

Baroko estetika ir teorija buvo jau esančios literatūros ir meno apibendrinimas. Baroko poetika buvo sukurta Italijoje ir Ispanijoje, svarbiausi jos kūrėjai – M.Peregrinis („Apie sumanų protą“, 1639), E.Tezauras (,,Aristotelio žiūronas“, 1655; ,,Moralinė filosofija“) ir B.Grasianas („Proto sumanumas ir menas“, 1642, 1648).

Viena svarbiausių baroko poetikos sąvokų raktų – nuostaba, nustebinti. „Poetas – nuostabus kūrėjas“ (P.Patricis); ,,Poeto tikslas – nustebinti“ (Dž.Marinas).

Pasak baroko teoretikų, poezijos ir visų menų pagrindas – Metafora. „Simbolinė Metafora – Poezijos, Įžvalgumo, Sumanumo, Simbolių ir herojinių Šūkių motina“ (Tezauras). Pasaulis baroko menininkams atrodo kaip sudėtingų palyginimų ir antitezių raštas, neatsiejamų ryšių mazgas, metafora. Baroko architektūros puošmenos – tai „akmeninės metaforos, tylūs simboliai, kurie teikia kūriniui grožio ir paslaptingumo“ (Tezauras). Puošmenos ir emblemos pereina į alegorijas, alegorijos – į Simbolinę Metaforą.

Metafora leidžia poetui iškreipti tikrovę, kurti naują pasaulį, kylantį iš fantazijos, o ne iš gamtos imitacijos. Metafora pateisinama tikrovės deformacija baroko poezijoje, satyriniuose burleskiniuose kūriniuose, pikareskose.

Meno kūriniai verti vadintis genialiais tik tuomet, jeigu juose pasireiškia aštrus, įžvalgus kūrėjo protas (isp. agudeza, it. acutezza), derinąs nepaprastumą su netikėtumu. Sumanus, aštrus protas prasiskverbia į slaptus daiktų ryšius, ,,į substanciją, įspūdį, tikslą, simpatiją […], priešybę, į aukšta, žema, emblemas, vardus ir pseudonimus“,- rašo Tezauras.

Aštrų, įžvalgų protą, genialumą Tezauras aiškino kaip sugebėjimą, analogišką Dievo gebėjimui kurti. Dievą Tezauras vadino ,,aštraus proto, įžvalgiu oratoriumi“; Marinas Dievą laikė menininku, visatos orkestro dirigentu, Galilėjus – tobulu mokslininku, Kalderonas – kūrėju ir teatro režisieriumi.

Gamtai taip pat būdingas sugebėjimas kurti, genialumas. Taigi žmogus, Dievas, gamta yra dieviški ir turi talentą, visi jie kuria. Tokia mintimi rėmėsi italų marinistai, anglų metafizikai, ispanų kultistai ir konseptistai, prancūzų libertinai, vokiečių poetai.

Tezauras sukūrė mokymą apie nesuderinamų dalykų derėjimą, nepanašių panašumą. Aštrus protas metaforiškai susieja atrodančius labai tolimus daiktus ir idėjas.

Traktate ,,Moralinė filosofija“ Tezauras apibūdina dar vieną aštraus, įžvalgaus proto ypatybę – netiesioginį pasakymą. Sąvokos turi būti apibrėžtos ne paprastai ir tiesiogiai, o netiesiogiai, nauju ir netikėtu būdu. Anot Tezauro, tokios sąvokos būdingos poetiniams kūriniams, jos nėra tiesa, jos tik mėgdžioja tiesą. Tai pateisina daugelį baroko literatūros stiliaus priemonių bei figūrų – antitezių, oksimoronų, perifrazių, metaforų, hiperbolių, simbolių, alegorijų vartojimą, nesuderinamų reiškinių ir daiktų suartinimą bei jungimą.

Vienas svarbiausių aštraus, įžvalgaus proto, sumanumo požymių – sugebėjimas jungti rimta ir nerimta, juokinga ir liūdna. „Nėra nė vieno tokio rimto, tokio liūdno, tokio prakilnaus dalyko, kuris pagal savo turinį ir formą negalėtų pavirsti pokštu“,- taip Tezauras apibendrina ir teoriškai pagrindžia tragiško ir komiško, džiaugsmo ir kančios maišymą vėlyvojo Renesanso ir baroko rašytojų (Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Kalderono, Marino ir kt.) kūriniuose.

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 2177 žodžiai iš 2181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.