Barokas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Barokas Lietuvoje

Turinys

1. Lietuvos baroko savitumas ………………………………………………………………………………………………..3

2. Ankstyvojo baroko architektūra …………………………………………………………………………………………5

3. Vazų barokas …………………………………………………………………………………………………………………..6

4. Rezidenciniai didikų miestai ir rūmai ………………………………………………………………………………….8

5. Priedai……………………………………………………………………………………………………………………………11

6. Naudota literatūra …………………………………………………………………………………………………………..14

Lietuvos baroko savitumas

Barokas – meno stilius (XVI a.vid.- XVIII a.) , kuriam būdinga pompastika, puošnumas, įspūdingi ornamentai, išraiškingumas. Pirmiausia paplito Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių.

Istorinis kontekstas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, daugiatautėje valstybėje, baroko epocha sujungė skirtingus etninius ir konfesinius pradus. 1596 m. įsteigta Romai pavaldi Unitų Bažnyčia, kurioje katalikybė buvo glaudžiai susijusi su LDK stačiatikių kultūra. Lygiagrečiai gyvavo stipri protestantiškos kultūros srovė, kurioje humanistinės tradicijos susipynė su barokui būdingomis retoriškomis išraiškos formomis (pvz., XVIII a. Papilio evangelikų reformatų bažnyčios altorius). Šie veiksniai skiria Lietuvos baroką nuo Lenkijos, nors į Lietuvą skverbėsi lenkų kultūra. Nuo 1699 m. valstybės raštvedyboje vietoj senosios slavų įteisinta lenklĮ kalba, 1614 ir 1619 m. į lenkų kalbą išverstas ir išleistas Lietuvos Statutas. Kartu su lenkų kalbos įsigalėjimu LDK elitas – ir katalikai, ir protestantai, ir unitai – perėmė kai kuriuos lenkiškus papročius, nešiosenos elementus – šias LDK kultūros ypatybes lenkų istorikai traktuoja kaip Lietuvos sulenkėjimą, laikydami LDK baroko epochos palikimą lenkų kultūrinio paveldo savastimi.

Lietuvos baroko savitumas glūdi LDK atvirume įvairioms įtakoms, kurių galima aptikti materialinės ir dvasinės kultūros paminkluose. Nors pirmoji LDK barokinė bažnyčia pradėta statyti 1586 m. (Nesvyžiaus jėzuitų Dievo Kūno bažnyčia) ir šią datą galima laikyti baroko pradžia Lietuvoje, iki pat XVII a. antrosios pusės buvo statomi įvairių konfesijų sakraliniai pastatai, kuriuose vienu metu pasireiškė gotikos, renesanso ir baroko stilių bruožai (Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo, Skarulių Šv. Onos ir Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios). Tai rodo ne tik skirtingas atskirų visuomenės sluoksnių atstovų mecenavimo galimybes (Lietuvos baroke aiškiai išskiriami valdovo dvaro ir didikų, smulkiųju bajorų ir miestiečių bei valstiečių lygmenys), bet ir skirtingą tų sluoksnių skonį, pvz., Nesvyžiaus Radviloms, katalikiškajai giminės šakai, daugiau įtakos turėjo Italijos, o Biržų ir Kėdainių, protestantiškajai, – Prancūzijos ir Olandijos kultūra. Skirtingi įtakų šaltiniai ir stilių vėlavimas, būdingas provincijos kultūrai, lėmė Lietuvos baroko savitumą. Vienas svarbiausių veiksnių buvo tiesioginiai ryšiai su baroko tėvyne Italija ir kitomis katalikiškomis šalimis, iš kurių atvykdavo žymūs menininkai, aplenkdami kaimyninę Lenkiją ir tapdami Lietuvos piliečiais. Didelę įtaką turėjo didikų kelionės į Vakarų Europą, studijos užsienio universitetuose. Ambicingi užsakovų užmojai ir savos meno mokyklos susiformavimas lėmė LDK baroko savitumą, labiausiai išryškėjusį XVII a. antrosios pusės – XVIII a. architektūroje ir dailėje.

Chronologija. Baroko laikotarpis, tęsęsis beveik 200 metų, skirstomas i ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvojo baroko laikotarpiu – nuo 1586 m. iki XVII a. pirmosios pusės pabaigos – išsiskyrė Vazų barokas ir jezuitų barokas (apie 1620-1656). Šios stilistinės srovės yra glaudžiai susipynusios. Ankstyvajam laikotarpiui būdinga gotikos, renesanso ir baroko stilių samplaika.

Brandusis baroko raidos etapas prasidėjo po 1656-1661 m. karo su Maskva ir truko iki XVII a. pabaigos, o vėlyvasis – nuo XVII a. pabaigos iki pat XVIII a. pabaigos (nuo 1730 m. jis kartais vadinamas rokoku).

Kontrreformacijos ir jėzuitų įtaka. Barokas Lietuvoje sutapo su katalikiškosios Reformos sąjūdžiu, kuris atvedė prie laipsniško katalikybės įsiviešpatavimo visose gyvenimo srityse. Lietuvos žmonių mentalitetui, architektūrai ir dailei didelę itaką darė jėzuitai. Jėzuitų architektai ir jų mokiniai statė pirmąsias Lietuvoje barokines kupolines bažnyčias. Dėl jų poveikio ir tradiciškais metodais statytose bažnyčiose derintasi prie potridentinės Katalikų Bažnyčios nuostatų, siekta vidaus erdvės vientisumo, geresnio apšvietimo, visų elementų integracijos. ]ėzuitai padarė didelę itaką Lietuvos valdovų kultūrinei orientacijai. Karalius Zigmantas Vaza, Kotrynos Jogailaitės ir Švedijos karaliaus Jono III sūnus, jėzuitų auklėtinis, XVI a. pabaigoje pasikvietė į Krokuvą italų architektus (Giovanni Trevano, Matteo Castello),
kurie rekonstravo Vavelio pilį, statė Varšuvos karalių pilį. Italų menininkai dirbo ir valdovų dvare Vilniuje, jų pėdomis sekė vietiniai meistrai, kuriuos samdė lietuvių didikai. Lietuvos tautų sukrikščioninimą ir katalikybės įtvirtinimą atspindi jėzuitų pavyzdžiu kuriama Lietuvos bažnyčių puošyba, kurioje pradėta siekti vientisos idėjinės programos (pvz., Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje dekoro programa sukurta remiantis populiariais jėzuito Petro Skargos šventųjų gyvenimų aprašymais). Prie to prisidėjo ir italai menininkai, ipratę vykdyti tokius užsakymus Italijos bažnyčiose. Dėl daugumos mecenatų orientacijos savo ankstyvojoje ir brandžiojoje fazėje Lietuvos barokas atsigręžė į Italiją.

Vilniaus vėlyvojo baroko unikalumas. Po alinančio Šiaurės karo nusilpusioje federacinėje valstybėje pradėjo reikštis vidinės krizės ir dezintegracijos požymiai, atvedę i jos žlugimą. Valdant Saksonijos kunigaikščiams, labiau mėgusiems Drezdeną nei Varšuvą, LDK, tapusi didžiulės valsrybės provincija, gyveno savo nepriklausomą, daugiau primenantį viduramžių nei naujųjų amžių gyvenimą. Vėlyvasis Lietuvos barokas originaliausių vaisių davė sakralinės architektūros ir dailės srityje. Bažnyčios su išlakiais grakščiais bokštais, labai karpytais frontonais, banguojančiais fasadais suteikė Vilniui ir kitiems LDK miestams savitumo.Jų architektūra nuostabiai suderinta su Lietuvos gamtovaizdžiu. Vilniaus vėlyvojo baroko architektūrai būdinga linksma, kiek teatrališka, bet anaiptol ne mistinė nuotaika. Šio stiliaus bruožai pasikartoja cerkvėse, provincijos bažnyčiose. XVIII a. baroko architektūroje ir dailėje reiškėsi daugiausia vietinės kilmės arba Lietuvoje

integruoti menininkai, sukūrę savitą Vilniaus vėlyvojo baroko mokyklą. Iš Italijos, Vokietijos, Austrijos atvykę architektai laisvai eksperimentavo, laužė nusistovėjusias architektonikos taisykles. Svarus Vilniaus vėlyvojo baroko architektūros mokyklos įnašas ypač pastebimas vienuolynų ansambliuose, miestelių planavime, sakraliniuose pastatuose.

Ankstyvojo baroko architektūra

Pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės baroko bažnyčia. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio rezidenciniame mieste Nesvyžiuje pastatyta Dievo Kūno bažnyčia laikoma pirmąja barokine jėzuitų bažnyčia šiaurinėje Alpių pusėje. Ji pradėta statyti 1586 – 1587 m. buvusios parapinės bažnyčios vieroje. Architektu pasirinktas Giovanni Maria Bernardoni, jėzuitas iš Romos (dirbo 1583-1605). Kertinį bažnyčios akmenį 1587. IX. 14 pašventino kardinolas Jurgis Radvila. 1592 m. iš Paduvos atvykęs architektas Giuseppe Brizzio užbaigė kupolą, o 1601. X. 7 popiežiaus nuncijus Claudius Rangoni pašventino naują bažnyčią. Ji pastatyta kaip 1584 m. M. K. Radvilos Našlaitėlio ikurtos jėzuitų kolegijos bažnyčia (kolegijos statyba baigta 1599). Kartu su keturių korpusų kolegija. supusia vidinį kiemą, sudarė ansamblį. XIXa. antrojoje pusėje visi kolegijos korpusai nugriauti. Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčia nebuvo perstatinėjama. Tai unikalus, gerai išlikęs ankstyvojo baroko pastatas. Jos planas ir fasado struktūra kartoja Romos jėzuitų Jėzaus bažnyčią. Tai lotyniškojo kryžiaus plano, bebokštė bažnyčia su kupolu. Tačiau yra įr skirtumų. Nesvyžaus bažnyčia bazilikinio tipo, trinavė, centrinė nava dvigubai platesnė ( Jėzaus bažnyčia – vienanavė, su šoninėmis koplyčiomis). Jos fasadas gerokai kuklesnis, ištęstų proporcijų (Jėzaus bažnyčios fasadą Giacomo della Porta sukūrė plastiškesnį, kresnų proporcijų). Viduje dominuoja šviesi pokupolinė erdvė, didysis ir transepto alroriai, įrengtos emporos kolegijos mokiniams giedoti, skliautuose – XVIII a. freskų tapyba. Nauja šios bažnyčios struktūroje buvo tai, kad jos altorinė dalis raip aiškiai neatskirta nuo tikinčiųjų, kaip gotikinėse bažnyčiose.

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1289 žodžiai iš 3459 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.