Barokas1
5 (100%) 1 vote

Barokas1

Baroko muzika

BAROKAS

Nyderlandų vokalinės polifonijos, o kartu ir brandaus renesanso klestėjimas baigėsi apie 1520 m. Per tolesnį laikotarpį iki amžiaus pabaigos Europos muzikoje dar neatsirado naujo muzikos stiliaus, tačiau jau išryškėjo kelios naujos raidos tendencijos . Tipiškai renesansinę, „grynai muzikinę“ išraišką vis labiau nustelbia tekstas – madrigalas kėlė labai aukštus reikalavimus poezijai, bažnytinėje muzikoje reikėjo koncentruotis į liturginį tekstą. Kompozitoriai stengėsi muzika mėgdžioti teksto vaizdinius . Brandaus renesanso estetikos muzikinis idealas buvo abstrakti dieviška harmonija, o XVI a. muzika pasidarė dar ir žmogiškesnė, nuoširdesnė . Garsais buvo siekiama tiek gamtos, tiek žmogaus prigimties bei jausmų pasaulio imitacijos .

XVII a. filosofai aprašinėjo „pasaulio harmoniją“ ganėtinai viduramžiška dvasia, savo samptotavimus papildydami naujais astronominiais duomenimis . O muzikoje pasidarė svarbesnis žmogiškasis, žemiškasis aspektas – imta teigti, kad racionalu muzika vaizduoti tik žmogaus dvasines būsenas . Tai afekto teorija, kuriai pamatus padėjo filosofas Renė Dekartas . Jis suformulavo labai taiklų prasidedančio laikotarpio muzikinės estetikos apibrėžimą : „Garsų tikslas yra kurti džiaugsmą ir pažadinti įvairius mūsų jausmus“ .

Sąvoka „barokas“ žymi meno ir muzikos stilių nuo XVI pabaigos iki XVIII a. vidurio . Apie šį stilių buvo kalbama kaip apie keistą, nenatūralų, ekscentrišką, nesaikingą .

NAUJOJO STILIAUS FORMAVIMASIS .

Didysis perversmas Europos muzikos panoramoje įvyko apie 1600 m. Tuo laiku greitai atsirado keli nauji žanrai, taip pat prasidėjo galingas vokalinės – instrumentinės bei orkestrinės muzikos vystimosi šuolis . Tačiau didžiausią reikšmę turėjo komponavimo technikos pokytis : ankstesnę polifoniją, kurioje visi balsai lygūs, pakeitė monodija – vienbalsė melodija su pritarimu . Naujojo stiliaus formavimui didelę įtaką darė Florencijoje veikęs poetų, dailininkų ir muzikų būrelis, pavadinimu Camerata . Ši draugija labai domėjosi senovės graikų poezija ir drama, ir daug prisidėjo prie mokslinio jų tyrinėjimo. Šie žmonės buvo įsitikinę, kad senovės graikų poezija ir drama pirmiausia buvo atliekama dainininko su instrumento pritarimu . Jie ir stengėsi atgaivinti šį dainavimo būdą . Toks stilius paplito XVI a. pas-kutiniame dešimtmetyje kaip solinis madrigalas ir apie 1600 m. tapo pirmųjų operų pagrindu .

Tipiška renesanso epochos muzika nėra koncertinė, iš pradžių ji nebuvo skirta klausymui . Bažnytinė muzika yra pamaldų funkcinė dalis, o ne koncertas parapijiečiams; bendruomeninė daina skirta dainuoti drauge; o šokių muzika – šokiams ar bendram grojimui . XVI a. kai didikai stengėsi nustelbti vienas kitą savo kapelomis, vis labiau imta vertinti virtuoziškumą ir individualumą . Pasirodymas svečiams dvarų šventėse ilgainiui tapo pagrindiniu profesionalių muzikantų darbu .

Nei viešas muzikinis pasirodymas, nei tam tikras muzikos žanras iš pradžių nebuvo vadinamas koncertu . Italų kalbos žodžio concerto pirminė reikšmė yra „grojimas kartu“ . Žodį „koncertas“ kaip žanro ir stiliaus pavadinimą imta vartoti XVI a. pabaigoje Venecijos mokykloje . Koncertais čia buvo vadinami stambesni bažnytiniai kūriniai balsams ir instrumentams . Šiame stiliuje, kuris tapo baroko bažnytinės muzikos pagrindu, dažniausiai kaitaliojosi instrumentinės ir vokalinės dalys, virtuoziniai solo ir stambūs choriniai epizodai .

Baroko epochos muzikoje nėra tokios stiliaus vienovės kaip renesanse . XVII a. pradžioje, atsirandant naujam stiliui, senasis taip pat išliko ir ypač bažnytinėje muzikoje ilgai gyvavo . Šiuo laikotarpiu galima išskirti tris stilius, galėjusius įdomiai pintis tarpusavyje .

1. Senasis (bažnytinis) stilius, kuris laisvesne forma tęsė Romos mokyklos polifoninę rašybos manierą.

2. Kamerinis stilius, apėmęs solines arijas, kūrinius soliniams instrumentams ir mažiems ansambliams. Intymusis išraiškos būdas tęsė XVI a. bendruomeninio muzikavimo tradiciją .

3. Teatrinis stilius pats drąsiausias, kuriam būdingas pabrėžtinai jausmingas, aistringas išraiškos būdas, kurį perėmė ir bažnytinė muzika .

Baroko stilius atsirado kaip ankstesnio polifoninio rašybos stiliaus priešprieša, kuris buvo apšauktas barbarišku, nes jame nepaisoma natūralaus poezijos ritmo, o susipynus balsams tekstas tampa nebesu-vokiamas klausytojui . Monodinio stiliaus kūrėjai manė, jog muzika be teksto nepajėgi nieko išreikšti ir vertingiausia yra vienbalsė muzika su pritarimu . Greta melodijos esmine išraiškos priemone tapo harmonija .

Baroko epochos kompozicinės technikos pagrindu tapo melodiją palaikantis harmoninis pritarimas . Basso continuo (it. nepertraukiamas bosas) yra muziką nuolat lydintis bosinis balsas, nuo kurio į viršų kuriama pritarimo harmonija . Basso continuo atlieka instrumentų grupė, kurią sudaro bent du instrumentai – bosinis, kuriuo ir atliekama bosinė melodija ir harmoninis, kuriuo improvizuojami bosą papildantys akordai .

Bosinio instrumento melodija buvo tiksliai užrašoma, nes tai buvo labai svarbus atraminis balsas, o harmoninio instrumento partija buvo užrašoma ties bosinėm natom tam tikromis skaičių
kombinacijomis, kurios pažymėdavo tam tikrą akordą, tačiau palikdavo atlikėjui galimybę improvizuoti . Dėl tokio užrašymo basso continuo dažnai vadinamas žymėtiniu bosu .

OPEROS GIMIMAS .

Operos žanro gimimas apie 1600 m. labai paveikė viso paskesnio amžiaus muziką . Tolimiausias jos pirmtakas – senovės graikų tragedija, kurios chorai ar bent dalis monologų buvo dainuojami . Viduramžiais muzikiniai vaidinimai dažniausiai siejosi su bažnyčia . Iš liturginius tekstus papildančių tropų išsirutuliojo liturginė drama – bažnyčioje kaip pamaldų dalis atliekamas spektaklis, kurio tekstas buvo giedamas . Vėlyvaisiais viduramžiais tokių vaidinimų pagrindu atsirado ne bažnyčioje vaidinamos misterijos – vaidinimai Biblijos temomis, kuriuose kalbamosios dalys kaitaliojasi su muzikinėmis . Renesanso epochos vaidinimai buvo susieti su muzikinėmis scenomis ir pantomima . XVI a. pertraukose tarp dramos vaidinimo veiksmų buvo atliekamos intermedijos . Šios muzikinės scenos ypač praš-matnios buvo amžiaus pabaigos Florencijoje – stebino prabangūs kostiumai ir dekoracijos, išradinga scenos technika . Čia susiformavo kelios vėliau barokinei operai būdingos tipiškos situacijos – dievų nusileidimas į sceną, požemio jėgų vaizdavimas ir kt.

Operos idėja atsirado Florencijos susivienijime Camerata, tarp senovės graikų kultūra besidominčių inteligentų, kuriems priklausęs poetas Otavijus Rinučinis tapo pirmųjų operų libretų autoriumi, ir dainininkai Jakopas Peris ir Džulijus Kačinis, sukūrę pirmųjų operų muziką . Pagrindinė jų idėja buvo priversti muzikinę deklamaciją tarnauti dramai ir tuo padidinti emocinį jos poveikį . Pirmosios operos ir buvo vadinamos muzikinėmis dramomis . Pirmoji opera „Dafnė“ buvo suvaidinta 1597 m., kurios muzika neišliko . Išliko antroji opera „Euridikė“, atlikta 1600 m.

Vis dėlto pirmasis ir didis operų kūrėjas buvo Klaudijus Monteverdis, kurio puiki karjiera prasidėjo Mantujoje, kunigaikščio Goncagos dvare, vienoje geriausių tų laikų kapelų . Pradėjęs tarnybą nuo grojimo ir dainavimo, 1601 – 1612 m. jis ėjo kapelmeisterio pareigas . 1612 m. Monteverdis paliko Man-tują jau būdamas vienas žinomiausių Europos kompozitorių . Vėliau jis buvo išrinktas Venecijos Šv. Morkaus katedros kapelmeisteriu ir dirbo ten iki mirties .

Kunigaikštis Goncaga Florencijoje girdėjo operą „Euridikė“ ir galbūt tai buvo postūmis užsakyti savo kapelmeisteriui operą ta pačia tema . Taigi Monteverdis 1607 m. bendradarbiaudamas su poetu Aleksandru Stridžu sukūrė operą „Orfėjas“. Ši opera yra pirmasis tikrai vientisas ir reikšmingas operos žanro kūrinys. Monteverdis atrado ne vieną muzikinę priemonę, kuria vėliau naudojosi kiti operų kūrėjai. „Orfėjo“ pasisekimas buvo toks didelis, kad paskesniais metais kompozitoriui buvo užsakyta parašyti naują operą dvaro vestuvių iškilmėms . Deja, „Ariadnės“ partitūra neišliko, žinoma tik Ariadnės rauda.

1613 m. Monteverdis persikėlė į Veneciją, kur sukūrė keletą operų, tačiau dauguma jų taip pat neišliko

XVII a. 4 – o dešimtmečio pabaigoje Venecija tapo operos centru . 1637 m. čia buvo atidarytas viešas operos teatras, kuriam Monteverdis parašė dar keletą operų . Iš jų išliko dvi : „Odisėjo sugrįžimas“ ir „Popėjos karūnavimas“ . Tai vieni iškiliausių amžiaus vidurio operos meno pavyzdžių .

VOKALINĖ BAROKO MUZIKA ITALIJOJE .

Po Tridento susirinkimo Romos katalikų bažnytinė muzika daugeliu atvejų užėmė labai konservatyvią poziciją, tad XVI a. įsitvirtinęs senasis stilius toliau gyvavo ir baroko epochoje . Vis dėlto bažnytinė muzika greitai perėmė naujoves, atsiradusias įvykus staigiam lūžiui 1600 m. ir kurį laiką diktavo muzikinę madą .

Koncertinio stiliaus atėjimas į bažnyčią prasidėjo Venecijoje . Tikruoju šios muzikos pradininku tapo Monteverdis. 1610 m. pasirodė didelis jo bažnytinių kūrinių rinkinys, žinomas pavadinimu „Vespro della Beata Vergine“ (Švč.Mergelės Marijos mišparai“). Šalia koncertinės mišparų muzikos čia yra ir senojo stiliaus šešiabalsės mišios, ir nemažai madingo monodinio stiliaus bažnytinių arijų .

Katalikiškos bažnytinės muzikos prašmatniausių pavyzdžių aptinkama Romoje, Bolonijoje, Zalcburge. Iškilmingoms progoms mišios buvo rašomos labai didelėms sudėtims . Vėlyvajame baroke vis ryškesnė darėsi operos įtaka mišių muzikai bei koncertiniam motetui .

Ansamblinį madrigalą XVII a. pirmojoje pusėje pakeitė solinė arija ir duetas, dainuojami su basso continuo arba mažo ansamblio pritarimu . Pagrindiniuose XVII a. vokaliniuose žanruose – kantatoje, oratorijoje, operoje – ilgainiui susiklostė tam tikros arijų formos ir tipai . Italijoje imta naudoti arijos da capo forma, kurią sudaro trys padalos (A – B – A). Užuot iš naujo užrašius trečią pasikartojančią padalą, naudojamas pažymėjimas aria da capo – iš to ir kilo formos pavadinimas . Ši forma tapo visų XVII a. pabaigos italų muzikos vokalinių žanrų vienintele lydere ir paplito Vokietijoje bei Anglijoje .

Baroko epochos vokalinėje muzikoje šalia atskiros arijos svarbus kamerinis žanras buvo kantata . Iš pradžių italų kamerinė kantata buvo tiesiog ilgesnė ir labiau išplėtota arija arba duetas . XVII a. antroje pusėje susiformavo naujas
sudarytas iš 2 – 3 rečitatyvo ir arijos porų, ir panašus į mažą operinę sceną .

Oratorija yra išplėtotas koncertinis kūrinys solistams, chorui ir orkestrui, draminis turinys čia perteikiamas vien muzikinėmis priemonėmis . Oratorijos formavimasis buvo glaudžiai susijęs su operos at-siradimu . Operas ir oratorijas rašė tie patys kompozitoriai, abiejuose žanruose vienu metu vyko analogiški pokyčiai, atlikėjai taip pat dažnai buvo tie patys . Nors visų baroko oratorijų turinys religinis, jos nėra visada bažnytinė muzika, nes neturėjo ryšio su pamaldomis .

Oratorijos žanras atsorado Romoje . Jos libretas galėjo būti parašytas lotynų arba italų kalba . Pagrindinis solistas yra pasakotojas, perteikiantis didžiąją siužeto dalį . Kiti solistai įkūnija pasakojimo herojus ir perteikia jų veiksmo lyrinius apmąstymus . Choro reikšmė oratorijoje daug didesnė negu operoje

Ankstyvoji opera – buvo išskirtinis žanras . Jos pastatymas susijęs su didelėmis išlaidomis, todėl tai sau galėjo leisti tik nedaugelis dvarų ir nedažnai .

Kai 1637 m. Venecijoje buvo atidarytas pirmas viešasis operos teatras, dauguma tenykštės publikos buvo nebe rinktiniai aristokratai, o buržuazija ir pirkliai . Operų siužetai paprastai būdavo istoriniai arba mitologiniai, juose buvo daug veikėjų, bet mažai choro ir baleto, mažas buvo ir orkestras . Vos ne privalomos būdavo įspūdingos kautynių scenos, laivų žūtys, dievų iš debesų leidomasis arba kilimas į dangų . Nors daugumos operų turinys būdavo rimtas, jose netrūko ir komiškų veikėjų bei scenų .

XVII a. pabaigoje susiformavo Neapolio operinė mokykla, kurios stilius užvaldė didžiąją Europos dalį Venecijos opera labiau koncentravosi į dramatizmą ir reginius, o Neapolio mokyklos dėmesį traukė muzika ir daina . Čia idealu tapo aukšta dainavimo kultūra – vadinamasis bel canto (it. „gražus dainavimas“), kurio svarbiausi bruožai buvo gražus garsas, virtuoziškas pagražinimų atlikimas bei turtinga išraiška . Drama Neapolio mokykloje užėmė kuklią vietą ir sceninis veiksmas buvo minimalus . Jį kompensavo prašmatnios dekoracijos ir kostiumai .

BAROKO EPOCHOS INSTRUMENTINĖ MUZIKA .

Didžiausias įvykis XVII a. pradžios instrumentinėje muzikoje buvo smuiko iškilimas . Šiam instrumentui buvo rašomos labai sudėtingos partijos bažnytiniuose bei operos orkestruose ir jau iki 1620 m. su-kurtos pirmos virtuozinės sonatos solo smuikui su basso cintinuo pritarimu . Amžiaus viduryje smuikas tapo pagrindiniu melodiniu instrumentu .

Baroko epochoje instrumentinė muzika aprėpė ne tik kamerinę, bet ir orkestrinę muziką . Orkestrus turėjo dvarai, operos ir kiti teatrai, bažnyčios . XVIII a. ėmė kurtis studentų ir miestiečių muzikinės draugijos, kurių dauguma irgi turėjo orkestrą . Dideliuose miestuose netrūko įvairaus statuso gerų instrumentininkų, tad prireikus visada buvo galima sukviesti labai didelės sudėties orkestrą .

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2003 žodžiai iš 6652 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.