Barokas2
5 (100%) 1 vote

Barokas2

Alytaus Likiškėlių vid. m-klos

11dr kl. mok. Kęstutis Rudenko

REFERATAS

BAROKAS LIETUVOJE



2002-11-10

Keliaujantis “Baroko keliu” per Europą turėtų sekti ne šiuolaikinį žemėlapį, o kurį nors iš XVII ar XVIII amžiaus. To laiko valstybių sienos, voetovadžiai, didžiųjų miestų panoramos padėtų vaizduotei atkurti pasaulį, kurio kontūrus brėžia baroko paminklai. Besidominčiam Lietuvos baroku vaizduotės pagalba ir seni žemėlapiai itin pravartūs, nes baroko laikais etninė Lietuva buvo daugiatautės ir daugiareliginės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras. Negalima kalbėti apie “Lietuvos baroką” neturint omenyje visos ano laiko teritorijos ir jos kultūrinio savitumo.

Dviejų tautų Respublikoje – Lietuvos ir Lenkijos valstybėje barokas nevienodinamas, nes jungia skirtingus etninius ir konfesinius pradus į vieną. Gali būti, kad prie šio stiliaus suklestėjimo Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, be visa ko kito, prasidėjo ir jo atvirumas skirtingos kilmės plastiniams motyvams bei citatoms.

Tuo paliudijama įvairelypė Vidurio ir Rytų Europos realybė, dabar tai daugialiui atrodo siektina svajonė. Keliaujantis Baroko keliu nuo Italijos į Rytus – nesijaus išklydęs iš kelio. Keisis peizažai, kalbos, veidų tipai, bet įvažiavęs į kiekvieną naują valstybę jausis vis toje pačioje žemėje. Baroko Europa tam tikra prasme yra mūsų svajonių Europa. Tai Europa, kur jautiesi savas, sugebanti išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairovės ir bendrumo.

Kai kuriuos anos trijų šimtų metų senumo realybės lementus Lietuvoje galima atpažinti tik gatvių ir kvartalų pavadinimuose. Galima bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė mūsų miestai, kai juose gyveno gausios žydų bendruomenės, kai totorių, karaimų, vokiečių kvartalai buvo realybė, o ne miglotas prisiminimas.

Tai, ką būtų galima vadinti Lietuvos dialektu Europos kontekste, iš tikrųjų yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Vilnius yra tos valstybės centras, sostinė, didžiausias miestas, daugybe ryšių susietas su vakarais, su kita dviejų tautų Raspublikos sostine Krokuva ir ne mažiau tvirtais saitais susaistytas su rytinėmis valstybės žemėmis.

Lietuvai barokas yra viena didžiausių epochų, palikusių labai gilius pėdsakus šakies kultūriniame mentalitete. Kodėl – į tai atsakyti gali padėti trumpas istorinis ekskursas.

Etninė Lietuva yra jauniausia krikščioniškoje Europoje. Besipriešindami vokiečių ordino pastangoms jėga apkrikštyti, lietuviai sugebėjo ne tik sukurti savo valstybę, bet ir gindami vakarinę jos sieną išplėsti rytines sienas į Senosios Rusios žemes. Iki oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metais pagonybę tebeišpažinę lietuviai kunigaikščiai valdė valstybę, kurios bent du trečdalius sudarė stačiatikiai krikščionys. Tos valstybės didikų luomas buvo pagonys lietuviai ir krikščionys rusinai. Miestuose nuo XIV amžiaus antrosios pusės daugėjo svetimšalių amatininkų ir pirklių – vokiečių, rusų, armėnų, po “Juodosios mirties” apidemijos iš Vakarų Europos emigravusių žydų. Dar iki krikšto Lietuvoje veikė, ka dir negausiai, katalikiškos vienuolijos – yra žinių apie pranciškonų ir dominikonų brolius Vilniuje, atkeliavusius iš Čekijos.

Krikštas reiškė politinę LDK sąjungą su Lenkijos karalyste ir radikalų Lietuvos atsigręžimą į vakarus. Lietuvą ir Lenkiją valdžiusiai gediminaičių dinastijai Krokuvos ir Prahos dvarų kultūrinė tradicija darė didelę įtaką. Bet ne tik jiems – nuo penkiolikto amžiaus LDK didikai pasirodo prie Europos dvarų ir Europos universitetuose, pasiekdami net tolimą, bet patrauklią Italiją. LDK nebuvo labai grižtai centralizuota valstybė, tad didikų galia ir puikybė – svarbus kultūrinės raidos variklis.

Valdant dviem paskutiniesiems gediminaičių dinastijos atstovams – Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui – Lietuvoje kūrėsi humanistinės kultūros židiniai, kurių didžiausias buvo kunigaikščio dvaras Vilniuje. Tuo pat metu į Lietuvą atkeliavo ir bažnytinės reformos idėjos, suradusios atgarsį ne vieno didiko dvare ir net karaliaus rūmuose.

Lietuva priėmė krikštą sunkiais Vakarų krikščionybei laikais – pačiame didžiausios schizmos įkarštyje. Tad ir bažnytinio gyvenimo ydos netrugdo pasireikšti jaunoje krikščioniškoje valstybėje. Nenuostabu, jog šešiolikto šimtmečio vidurys ir antroji pusė Lietuvos valstybėje paženklinta nepasitenkinimu esamomis bažnytinio gyvenimo formomis. Šešiolikto šimtmečio antroji pusė – aktyvaus religinio ieškojimo, asmeninio santykio su Dievu siekio laikas. Iš Europos universitetų jauni didikai parsivežė Erazmo, Lutherio ir Kalvino idėjas, tolerantiški Lietuvos įstatymai sudarė patogią terpę plisti patiems radikaliausiems to meto religiniams judėjimams. Proceas dar suaktyvėjo, kai užgeso gediminaičių dinastija ir į Lietuvos bei Lenkijos sostą buvo išrinktas savo simpatijomis reformai pagarsėjęs didikas iš Transilvanijos – Steponas Batoras, kurio valdymo metais išaugo didikų autonomija. Tarp magnatų ir šlėkos itin išplito kalvinizmas, kurio iškiliausi rėmėjai – stipri Radvilų giminė. Miestuse susidarė gana gyvi liuteronizmo židiniai. Gausėjo radikalių evangelinių sektų – savos rūšies fundamentalistų, atmetusių plitusias
visuomenės gyvenimo forma sir siekusių atkurti ankstyvąją, apaštalų darbuose aprašytą krikščionišką bendruomenę.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 806 žodžiai iš 2646 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.