Baroko laikotarpio muzika
5 (100%) 1 vote

Baroko laikotarpio muzika

Baroko laikotarpio muzika

Muzikinės kalbos pobūdį ir ypatybes lėmė dvi muzikos komponavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė. Renesanso modalinį (derminį) griežtąjį polifonijos stilių baroko epochoje keičia tonalinis laisvasis stilius. Griežtasis stilius pirmiausia būdingas choriniam giedojimui a cappella. Čia visi balsai vienodai svarbūs ir vienu metu tolygiai posmiškai – variaciškai plėtojami. Laisvasis stilius, beje, sužydėjęs XVIIIa. I pusėje, yra pirmiausia instrumentinės prigimties. Jo svarbiausiuoju elementu yra ne balsų visuma, o individuali, konkreti, išbaigta muzikinė tema. Būtent temos ar jos charakteringų intonacijų plėtojimas imitaciniu būdu visuose balsuose yra būdingas laisvojo stiliaus polifoninės muzikos komponavimo principas. Galimi įvairesni, neparuošti disonansai, temos apvertimai, sustambinimai, susmulkinimai, intermedijos, sekvencinis judėjimas (baroke vyravo diatoninės sekvencijos), naujų temų įvedimas ir t.t. Laisvojo stiliaus derminiu pagrindu tapo klasikinė mažoro-minoro funkcinė sistema. Vis labiau įsivyraujantis harmoninis (akordinis) mąstymas atvedė baroko epochoje į tonacinę sistemą, kurios formavimąsi XVIIIa. pr. užbaigė tolygiai temperuotas derinimas. Tonacinėje muzikoje visuotinės harmonijos traukos centru tampa tonika, į kurią galiausiai „subėga“ visi kitų harmoninių funkcijų judėjimo takai. Tonacinės sistemos atsiradimas buvo vienas svarbiausių įvykių visos muzikos raidoje. Homofoninės sistemos esmė – aiškiai atskirtos trys balsų funkcijos: melodija, kaip muzikinės minties reiškėja; bosas, harmoninio prado reiškėjas ir viduriniai harmoniniai balsai, pritariantys, susiejantys melodiją su bosu ir užpildantys faktūrą. XVIIa. susiformavo generalboso praktika (vok. Generalbass – bendras bosas), kai boso balsai buvo žymimi skaitmenimis, nurodančiais akordo tipą. Tuo pagrindu atlikėjas pats kurdavo akompanimentą. Kompozitorius buvo ir atlikėjas, ir improvizatorius. Naudojant generalboso praktiką solistams, ansambliams, styginių orkestrams, chorams būdavo pritariama klavišiniais, t.y. „akordiniais“ instrumentais – vargonais, klavesinu. Generalboso sistema pirmą kartą sutinkama jau 1595 metais ir buvo naudojama iki XVIIIa. vidurio. Baroko formos pagrindinis principas: ji turi plisti, kaip banga. Muzikoje įsivyrauja 2 dalių forma, kur abi dalys papildo viena antrą ir yra sudarytos iš tos pačios tematinės medžiagos arba rondo bei variacijos nekintamu bosu, kur muzika iš tiesų plinta it kylanti banga.

Populiariausios formos:

1. Senovinė 2 dalių. Muzika vystoma imitaciniu, laisvo plėtojimo būdu. Antroji dalis vystoma intensyviau, dažnai ilgesnė, bet iš esmės yra pirmosios pakartojimas. Šia forma buvo kuriamos siuitų dalys, preliudai, invencijos;

2. Senovinė 3 dalių. Antroje ir trečioje dalyse vystoma pirmos dalies tematinė medžiaga. Būdinga homofoninės arba mišrios formos kūriniams;

3. Senovinė sonata. Tai drauge ir žanras – solinė 2 dalių senovinė sonata. Ši forma paremta moduliaciją į dominantinę funkciją, jos plėtojimą. Antroje dalyje vėl grįžimą į pagrindinę tonaciją ir pagrindinės temos kartojimą;

4. Senovinis (kupletinis) rondo. Griežto akcentinio ritmo, homofoniška monotematinė forma. Artima to meto šokiams- menuetui, gavotui, bure;

5. Variacijos nekintamu bosu būdingos senoviniams šokiams: čakonai ir pasakalijai.

6. Fuga (lot. bėgimas)- vėlyviausia ir tobuliausia daugiabalsės muzikos forma ir drauge žanras.

Fuga susiformavo XVII a. Jos „aukso amžius“ – XVIII a. 1 pusė (J. S. Bacho kūryba). Fuga (lot. bėgimas) vėlyviausia ir tobuliausia daugiabalsės imitacinės kontrapunktinės muzikos forma ir drauge žanras. Fugos dažniausiai būna 3-4 balsų. Fugos esti paprastos (vienatemės) ir sudėtingosios (daugiatemės (nuo 2 iki 4 temų)). Kai kada fuga jungiama su kitokios formos muzikos kūriniu – preliudu, tokata. Nedidelės apimties fuga vadinama fugete. Fugos principu parašytas didelio muzikos kūrinio (sonatos, simfonijos) epizodas vadinamas fugato.

Operos atsiradimas

Niekas tiksliai nežino, kada sukurta pirmoji opera. Jau prieš daugelį amžių galime aptikti šiuolaikinės operos pirmtakų. Manoma, kad opera gimė XVI a. ir vystėsi maždaug iki XVIII a. Opera atsirado Italijoje mėginant atgaivinti senovės graikų tragedijos eleganciją ir paprastumą. Graikų tragedijų pasakojimai būdavo labai dramatiški; jiems pritardavo choras, kuris tarsi atlikdavo komentatoriaus vaidmenį. Chorui ir solistams pritardavo pučiamieji instrumentai, vadinami aulomis arba styginiai – kitaros. Choras dainuodavo monodiškai, melodijos panašios į solistų partijas. Pamėgę dramas, graikai pradėjo statyti teatrus. Teatrų patalpos buvo suskirstytos į tris dalis: 1) amfiteatras – po atviru dangumi įruoštos sėdynės žiūrovams; 2) orchestra – šokių aikštė su aukuru (čia sustodavo choras, pakilesnė vieta buvo skirta choro vadovui, kitas plotas – vaidintojams); 3) skena (palapinė) – keliais laiptais aukščiau speciali patalpa persirengimui, vėliau tapusi dekoratyviniu fonu vaidinimams. XVI a. pabaigoje Florencijos (Italija) didiko Bardi rūmuose rinkdavosi poetų, teatralų, muzikų ir dailininkų būrelis, vėliau vadinamas Bardi kamerata. Šie menininkai meno idealą matė tik poezijos, teatro ir muzikos vienume. Giliau susipažinę su graikų menu, jie ėmė
rašyti muzikines dramas-pasakas (favola). Pirmoiji favola, kurią parašė italų kompozitorius Džakopas Peris, vadinosi „Dafnė“ ir pirmą kartą buvo atlikta 1579m. Florencijoje. Dažnai ši favola yra laikoma pirmąja opera. Yra žinoma dar viena garsi opera – „Euridikė“, kurios tekstas parašytas Rinučinio pagal antikinį mitą, o muzika Dž. Perio ir D. Kačinio. Venecijoje (Italija) 1637 m. buvo atidarytas pirmasis pasaulyje viešas operos teatras. Venecijoje pirmą kartą sutinkame operos terminą, kuris pakeitė iki tol vartotus „muzikinės dramos“, „muzikinės pasakos“ ir kt. terminus. Naujosios kompozicijos pradžia sutapo su didžiausio to meto italų kompozitoriaus Klaudijaus Monteverdžio kūrybos laikais. Savo pirmąją operą „Orfėjas“ jis parašė 1607m., o paskutinę – „Popėjos vainikavimas“ – 1642m. Monteverdis padarė didelę įtaka tolesnei operos raidai įtvirtindamas bendrąją operos schemą, kurios laikomasi iki šiol. Svarbiausios operos dalys yra: 1) solo, duetais ir didesnėmis grupėmis dainuojamos įprastinės arijos, kuriomis veikėjai atskleidžia savo jausmus; 2) turinį paaiškinantys ir veiksmui plėtotis padedantys rečitatyvai; 3) efektingi didžiuliai chorai, perimti iš graikų dramos chorų; 4) instrumentinės uvertiūros, įtrauktos į operą, kad žiūrovai gautų atsikvėpti; 5) interliudijos, griežiamos keičiant scenos dekoracijas. Didesnio išraiškingumo ieškodamas Monteverdis naudojo drąsesnius sąskambius, disonansus, sekvencijas. Didelį dėmesį skyrė instrumentų tembrui. Jo operų orkestras išaugo iki 40 instrumentų. Čia jau buvo keli klavesinai, vargonai, smuikai, violos, liutnios, arfa, fleita, kornetai, trombonai ir kt.

Didelę reikšmę operinio meno vystymuisi turėjo konservatorijos, atsiradusios XVI amžiaus pabaigoje Neapolyje (Italija). Jos išugdė daug gerų kompozitorių, dainininkų-virtuozų. Neapolio opera reikalavo vokalo virtuoziškumo, išugdė gražaus, lygaus dainavimo „bel canto“ (belkanto) stilių. Greta antikinių, mitologinių, istorinių operų siužetų, labai populiarūs tapo buitiniai siužetai. Taip išsivystė dvi operų rūšys: 1) opera seria – rimtoji opera, 2) opera buffa – komiškoji opera. Netrukus opera paplito visoje Europoje, ypač Prancūzijoje, nes karalius Liudvikas XIV ypač vertino meną. Iškiliausias karaliaus rūmų kompozitorius – Žanas Liuly. Jo operos didelės apimties – penkių veiksmų su prologu; didelis orkestras – virš 70 žmonių. Jo pavyzdžiu sekė ir kompozitorius Žanas Ramo („Samsonas“, „Kastoras ir Poliuksas“), kurio operose gausu programinių – vaizduojamųjų elementų, fantastikos. Anglijoje operai plėtotis sutrukdė XVII amžiaus puritonų judėjimas ir Stiuartų dinastija, leidusi įsitvirtinti prancūzų ir italų muzikinei kultūrai. Anglų operos atsiradimas susijęs su karnavaliniais rūmų spektakliais, vadinamais kaukėmis. 1686m. išgarsėjo H. Perselio opera „Didonė ir Enėjas“, kurioje gausu anglų liaudies muzikos jūrininkų dainų elementų. Ir tik po 250 metų kitas garsus anglų kompozitorius Britenas sukūrė „Piterį Graimsą“.

Vokaliniai instrumentiniai žanrai

Pagrindiniai baroko vokaliniai žanrai buvo kantata ir oratorija Kantata (it. canlata, nuo cantare – dainuoti) – daugiadalis kūrinys solistams, chorui ir orkestrui. Sudaryta iš rečitatyvų, arijų, ansamblių, chorų, orkestrinių epizodų. Rečitatyvas yra kalbai artimas dainavimas, išaugęs iš ankstyvoji baroko dainingos deklamacijos. Yra kantatų vien solistams su instrumentiniu pritarimu. Meninių vaizdų ratas platus: gali būti religinės ir pasaulietinės, lyrinės, epinės, herojinės kantatos. Žodis kantata žanrui pavadinti pirmą kartą pavartotas 1620 metais ir tada reiškė paprastą vokalinį kūrinį. Vėliau susiformavo naujas kantatos tipas, sudarytas iš 2-3 rečitatyvo ir arijos porų ir panašus į mažą operinę sceną. Italijoje vyravo pasaulietinė, Vokietijoje – bažnytinė kantata. Žymiausi kūrėjai Italijoje: Dž. Karisimis, A. Čestis, A. Skarlatis, B. Marčelas, A Vivaldis; Vokietijoje – R. Kaizeris, I. Krygeris, J. S. Bachas, buvęs žymiausiu XVIII a. kantatos meistru. Jo kantatos grindžiamos protestantiškojo choralo melodijomis. Magnifikat (lot. Magnificat, pirmasis žodis iš teksto „Magnificat anima mea Dominum“ – „Mano siela šlovina Viešpatį“) – artimas kantatai bažnytinės muzikos žanras, šventinio pakilaus pobūdžio. Stabat mater (dolorosa) (lot. – „stovėjo motina (sopulingoji)“) – artimas kantatai bažnytinis žanras, elegiško dramatiško pobūdžio. Oratorija (it. oratorio, nuo lot. oralorium – maldykla; lot. oro – kalbu, meldžiu) – stambus, išplėtotas koncertinis kūrinys solistams, chorui, orkestrui. Dažniausiai rasomas pagal epinį, draminį, biblijinį, mitologinį, istorinį siužetą, kuris perteikiamas be pastatymo vien muzikinėmis priemonėmis. Esti religinės ir pasaulietinės oratorijos. Jos paprastai buvo atliekamos ne bažnyčiose, o didikų rūmuose ir kitose reprezentacinėse patalpose (išimtis – Vokietija, ten oratorija buvo grynai bažnytinis žanras). Oratorijos libretas galėjo būti parašytas arba lotynų, arba italų kalba. Pagrindinis solistas yra pasakotojas, perteikiantis didžiąją siužeto dalį. Kiti solistai įkūnija pasakojimo herojus ir perteikia jų veiksmo lyrinius apmąstymus. Ypač svarbus chorų vaidmuo, nes atlieka
komentuojantį ir įvykiuose tiesiogiai dalyvaujantį veikėją. Formavimuisi turėjo įtakos operų atsiradimas. Lotyniškosios oratorijos žymiausias meistras buvo Džakomas Karisimis. Taip pat Neapolio operinės mokyklos ryškiausia figūra Alesandras Skarlatis, jo pavyzdžiu vėliau Londone savo kūriniais anglų kalba pradėjo veiklą Georgas Frydrichas Hendelis, tapęs žymiausiu oratorijos žanro kompozitoriumi. Pasija (lot. passio – kančia) – oratorijos pobūdžio kūrinys apie Kristaus kančią ir mirtį. Žymiausias kūrėjas – J. S. Bachas.

Instrumentiniai žanrai

Didžiausias įvykis XVII amžiaus pradžios instrumentinėje muzikoje buvo smuiko, kaip ansamblinio ir solinio instrumento iškilimas. Vienas pirmųjų kompozitorių, atvėręs smuiko galimybes, buvo Klaudijus Monteverdis. Baroko epochoje instrumentinė muzika aprėpė ne tik saloninį namų muzikavimą (kamerinė muzika), bet ir orkestrinę muziką. Orkestrus visų pirma turėjo dvarai. Jų uždavinys buvo groti puotose ir priėmimuose, taip pat rūmų koplyčioje bei dvaro teatre. Orkestrus turėjo operos bei kiti teatrai, taip pat didesnės bažnyčios. Greta sonatos ir koncerto viena pagrindinių instrumentinės muzikos formų buvo siuita (pranc. suite – eilė, seka) – ciklinis instrumentinis kūrinys iš kelių savarankiškų dalių. Baroko epochoje gyvavo senovinė siuita. Tai buvo kontrastingų savo tempu, metru, ritminiu piešiniu, bet vienos tonacijos šokinių pjesių ciklas, skirtas atlikti liutnia, klavyru arba orkestru. Kilo iš Renesanso šokių muzikos. Tipiškiausia siuita buvo sudaryta iš keturių skirtingų tautų šokių: vokiečių alemandos (ramus, keturių dalių metro žingsniuojamasis šokis), prancūzų kurantės (greitas, trijų dalių metro šuoliuojamasis šokis), ispanų sarabandos (lėtas, trijų dalių metro iškilmingas šokis) ir anglų žigos (škotiškas šuoliuojamasis šokis, 6/8 arba 9/8 metro; tai greičiausia siuitos dalis). Tarp šių dalių, ypač tarp sarabandos ir žigos, buvo įterpiami ir kiti šokiai (menuetas, gavotas, burė ir kt.) bei ne šokio pobūdžio dalys (instrumentinė arija). Paprastai siuita pradedama iškilminga įžanga (preliudija, uvertiūra, fantazija, tokata ir kt.). Italijoje siuita buvo vadinama partita, nebuvo ir jos sudarymo griežtesnių taisyklių Žymiausieji kūrėjai buvo J. S. Bachas ir G. F. Hendelis. Prancūzijoje atsirado orkestrinės siuitos, dažniausiai vadinamos uvertiūromis. Jas kūrė Ž. B. Liuly, J. S. Bachas, G. F. Hendelis, G. F. Telemanas. Trio sonata – tai tipiška ciklinė baroko sonata, kilusi iš instrumentinės kanconos. Ji buvo rašoma 2 soliniams instrumentams ir generalbosui. Gyvavo 2 trio sonatos tipai: bažnytinė sonata, paprastai 4 dalių (lėta-greita-lėta-greita ir kamerinė sonata, kurią sudaro įžanga (preliudas) ir 2-4 šokių pobūdžio dalys; ji panaši į šokių siuitą. Žymiausi kūrėjai: A. Korelis, G. F. Hendelis, J. S. Bachas. Kamerinė sonata skambėdavo pasaulietinėje aplinkoje ir buvo labiau pramoginio pobūdžio, sudaryta iš preliudo ir šokių. Ji paprastai buvo 3 dalių. Šalia sonatos plito koncertas. Susiformavo XVIa. pabaigoje Venecijoje (Italija). Kilo iš ankstyvosios trio – sonatos ir Renesanso daugiachorinių vokalinių – instrumentinių koncertų. Jo esmė – orkestro (tutti) solinės grupės (concertino) priešpastatymas. Solistų grupėje buvo – 4 styginiai, vėliau (bet rečiau) – pučiamieji instrumentai. Orkestrą sudarydavo styginiai ir klavesinas. Solistų ir orkestro partijos mažai skyrėsi. Pagal skirtingus koncerto atlikėjų sudėties padalijimus skiriami 2 ryškesni koncertų tipai: concerto grosso (ansamblio narių didesnė grupė), solinis koncertas (orkestrui priešinami vienas arba keli solistai). Koncertų klasikinius pavyzdžius sukūrė A. Korelis, A.Vivaldis, G. F. Hendelis. Pirmuosius koncertus klavesinui su orkestru sukūrė J. S. Bachas. Solinio koncerto solisto partija ilgainiui vis labiau savarankiškėjo. Soliniam koncertui būdinga 3 dalys: greita – lėta – greita. Beje, koncertiškumas buvo būdingu baroko muzikos bruožu.

Klavesinas ir fortepijonas

Klavesinas atsirado apie 1400 m. iš rytietiško psalterijo, kurį į Europą atgabeno kryžiuočiai. Psalterijas – tai ant muzikanto kelio laikomas trapecijos formos instrumentas, kurio stygos įtemtos virš rezonuojančios garsadėžės. Virpinant stygas plunksna, išgaunami švelnūs, lyg liutnios, garsai. Klavesinas – tai perdirbtas psalterijas, tik stygos įtemtos ne lygiagrečiai, o statmenai klaviatūrai. Stygos ima skambėti kai jas užgauna prie „šokliukų“ (vertikaliai pritaisytų mažyčių medinių kaladėlių, kurios paspaudus klavišą pašoka aukštyn) pritvirtintos paukščio plunksnelės. Paprasčiausias ir pigiausias iš visų stygas turinčių klavišinių instrumentų buvo spinetas. Spineto ne tik pavidalas, bet ir konstrukcija daug paprastesnė už klavesino – jis turi tik vieną klaviatūrą ir neturi garso kaitaliojimo pedalų. Klavesinas yra vienas labiausiai paplitusių XVI-XVII a. skambinamųjų styginių instrumentų. Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į rojalį, bet skiriasi garso išgavimo būdu: stygas įskambina klavišiniame mechanizme pritvirtinti nudrožti paukščių plunksnų koteliai, kurie, paspaudus klavišus, panašiai kaip brauktuku, liečia atitinkamas stygas. Spausdamas klavišą grojantysis negali keisti stygos skambėjimo garso arba tembro. Norint
išgauti įvairius skambėjimo atspalvius, instrumentui buvo pridėtos dvi ar daugiau rankenų, kiekviena jų suteikė šiek tiek kitokio skambesio. Tai buvo pasiekta stygas skambinant įvairaus kietumo paukščių plunksnomis arba odinėmis ar net metalinėmis plokštelėmis. Klavesino garsas yra skaidrus, turintis „metalinį“ atspalvį, tylus ir greitai išnykstantis. Šis instrumentas labai tiko baroko ir ypač rokoko muzikos stiliaus poreikiams. Prancūzų klavesinininkai F. Kuperenas, Ž. F. Ramo liutnios repertuarą perėmė su visa turtinga ornamentacija ir ornamentavimo variacijomis; jų nuopelnas yra rokoko stiliui būdingas ornamentuotas ir subtilus klavesino skambėjimo sukūrimas. Patys instrumentai išoriškai taip pat labai puošnūs – neretai klavesino dangtį puošia tikri meno šedevrai

Fortepijoną išrado italas Bartolomeo Kristoforis apie 1709 m. Tuomet jis jau turėjo pagrindinius šių dienų fortepijono elementus: jame klavesino plunksnelės buvo pakeistos plaktukais, užgaunančiais stygas, be to, plaktukai buvo atjungti nuo klavišų svirtelių. Palietęs stygą, plaktukas atšoka, styga ima virpėti, o plaktukas gali suduoti dar kartą. Vienu pirmųjų fortepijonų skambino J. S. Bachas, 1747 m. lankydamasis pas Frydrichą Didįjį, tačiau tik Bacho sūnaus Johano Kristiano (,,Anglų“ Bacho) dėka naujasis instrumentas tapo rimtu klavesino konkurentu. Senieji fortepijonai buvo trijų modelių: klavesino — kaip šių dienų fortepijonas, ir dviejų kitokių. Tai mažiau vietos namuose užimantys vertikalusis ir stačiakampis fortepijonai, kurių stygos statmenos klaviatūrai. Iki Haidno laikų klavesinas jau buvo užleidęs pozicijas fortepijonui, nors pirmųjų fortepijonų tembras buvo gana silpnas ir panašesnis į klavesino. Garso stiprumą ribojo medinis rėmas, kuris galėjo išlaikyti tik tam tikro svorio ir įtempimo stygas. Bet jau 1850 m. amerikiečiai medinius rėmus pakeitė metaliniais, kurie išlaiko trisdešimties tonų svorį ir leidžia energingai skambinti kūrinius tokių virtuozų kaip Listas. Fortepijonai su metaliniais rėmais ir ne taip greitai išsiderindavo. Šiais laikais daugelis pianistų, skambinantys klasicizmo ir romantizmo kūrinius, grįžta prie senųjų modelių fortepijonų. Mocarto ir Bethoveno sonatos, atliekamos tais instrumentais, kuriems buvo parašytos, įgauna gaivumo, o Šopeno subtilios muzikinės figūros tampa skaidrios, lyg ką tik nuvalytas paveikslas, kurį daugelį metų dengė lako sluoksnis. Nors fortepijonu galima skambinti visus kūrinius, parašytus seniesiems klavišiniams, tačiau rezultatai ne visada tokie, kokių norėtume. Puikūs virginalų muzikos pasažai, atliekami fortepijonu, skamba niūriai, o skubūs Kupereno ir Skarlačio ornamentai atrodo lyg išspausti per jėgą. Tačiau muzikantai ir klausytojai iš naujo atrado styginių klavišinių instrumentų grožį, ir kompozitoriai jiems vėl kuria. Pulenko ,,Kaimiškasis koncertas“ klavesinui ir orkestrui bei Faljos koncertas klavesinui ir kameriniam orkestrui vėl atkūrė Bacho koncertų dvasią. Elioto Karterio dvigubas koncertas klavesinui ir fortepijonui sutaiko abu didžiuosius priešininkus, o Hencės ,,Liusi Eskot“ variacijos — svarbus solinis kūrinys. Džonas Keidžas savo kūrinyje ,,HPSCHD“ avangardistiškai vartoja instrumentą. Kūrinys susideda iš penkiasdešimt aštuonių garso stiprinimo kanalų su garsiakalbiais; penkiasdešimt vienas kanalas skleidžia kompiuterinę muziką, o kiti septyni perduoda pagarsintą septynių klavesinų muziką.

Baroko laikotarpio įžymiausi kompozitoriai

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 2803 žodžiai iš 8086 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.