Baroko menas
5 (100%) 1 vote

Baroko menas

Johanas Kepleris 1609 m. paskelbė pirmuosius du dangaus kūno judėjimo dėsnius. Dar ne taip seniai buvo manoma, kad visata – tai kažkas harmoninga, pastovu ir protingai sutvarkyta, o žmogus – jos centras. Renesanse žmogus prilygo Dievui. Dabar paaiškėjo, kad viskas kinta, nuolat juda, ir žmogus nelemia savo egzistacijos. Baroko laikais Dievas tapo „mano dievu“ – atsirado asmeninis žmogaus santykis su dievybe. Pasak Šv. Augustino, dėl nepaliaujamo tapsmo „pasaulis virto teatru, o Dievas – žiūrovu“.

Nors daugelis istorikų teigia, jog broko epochą pradėjo Romos architektai, panorę sulaužyti klasikines paprastumo bei vienodumo taisykles ir statyti prašmatnesnius pastatus, tačiau atsiranda ir tokių kurie neigia tokį požiūrį ir teigia, kad baroko lopšys – Il de Frans, kitaip tariant, Paryžiaus apylinkės. Lūžį Europos dailės raidoje reiškė reformacija (nuo 1517 m.), sukėlusi bažnytinės dailės kūrinių naikinimo bangas, nes tik kūriniai laikyti pagoniško stabų garbinimo ženklais (šiuo periodu kalbama apie ikonoklazmą – paveikslų naikinimą). Kaip priešinga reakcija drauge su kontrreformacija (maždaug apie 1550 m.) katalikiškuose kraštuose pradėjo formuotis baroko stilius. Vardas paimtas iš juvelyrų amato – barocco yra portugalų kalbos žodis netaisyklingam perlui nustatyti, vėliau pradėtas vartoti perdėto puošnumo prasme. Baroko klestėjimas siejamas su jėzuitų ordino veikla. Šis ordinas gavo misiją po reformacijos sugrąžinti katalikybę. Labiau susirūpinta Dievo Motinos kultu, prisiminta daugybė šventųjų. Ekstazės – jausmų pakilimo – poza paveiksluose, skulptūrose jie užtvindė bažnyčias. Vėl atsigavo vertikali linija – kylantis į dangų barokinės bažnyčios fasadas simbolizavo artėjimą prie Dievo.

Skiriami trys baroko etapai: ankstyvasis (1585 – 1625 m.), brandusis (1625 – 1675 m.) ir vėlyvasis (1675 – 1715 m.).

Baroko meno laikais (XVII – XVIII a.) įsigalėjo lenkta, banguota linija. Ji – baroko pagrindas. Perimtos iš renesanso architektūrinės detalės buvo savaip pritaikytos naujam stiliui: kolonos, piliastrai – dekoratyvių kolonų arba stulpų pavidalo sienos kyšuliai – sutrejinami, tad atrodo virpantys, karnizai – banguoti, laužyti, trikampis frontonas įgauna keisčiausias apybraižas, tarsi iškarpomas, voliutos – spiralės pavidalo užraitai su apskritimu – suplojamos. Visos orderinės detalės virsta dekoru.

Pastatai dinamiško plano, plastiško tūrio. Dinamiška ir tapybiška skulptūra atitinka neramų architektūros ritmą. Tapyba optiškai pralaužia sienų plokštumas, kuria vientisos begalinės erdvės įspūdį.

Ankstyvojo baroko (1585 – 1625 m.) bažnyčių prototipu tapo Romos Jėzaus bažnyčia (Il Gesù, skaityti: Il Džezu), pastatyta ką tik įsteigtam jėzuitų ordinui. Ją pagal Džakomo da Vinjolos (G. da Vignola; 1507 – 1573 m.) projektą statė Džakomas dela Porta ( G. della Porta; 1541? – 1604 m.). Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, su didingu kupolu. Abipus centrinės navos – koplytėlės eilės (nava – išilginės kulto pastato vidaus erdvės dalis). Kiekvienoje koplytėlėje – atskiras altorius. Tokią struktūrą perėmė ankstyvojo baroko bažnyčios Europoje. Jėzaus bažnyčios fasade matome antikinio orderio elementus, bet jie išdėstyti naujai: kolonos suporuotos su piliastrais, pagrindinis įėjimas dvigubai įrėmintas. Virš jo – didžiulis barokinis langas, frontoną vainikuoja kartušas. Tai ne antikinis asketiškas fasadas – čia viskas jungiasi į puošnią sudėtingą kompoziciją. Architektas panaudojo plokščias voliutas – tokių antikoje visai nebuvo. Voliutos tapo baroko architektūros skiriamuoju ženklu.

Žymiausi italų baroko architektai – Frančeskas Borominis (Borromini; 1599 – 1667 m.) ir Džovanis Lorencas Berninis (G. Bernini; 1598 – 1680 m.). Berninis ir Barominis pakeitė įprastą pastato planą. Vietoje renesansui būdingo stačiakampio ir apskrito plano atsiranda lenktų formų planas. Bažnyčių sienos vienur įgaubtos, kitur išgaubtos. Nelygus, banguojantis fasadas baroko labiausiai vertinamas. Šviesos ir šešėlių žaismas banguotame fasade sukelia judėjimo įspūdį.

XVII – XVIII a. baroko laikotarpiu suklestėjo architektūros ir gamtos dermės menas. Buvo kuriami rūmų – parkų ansambliai. Dažniausiai tai simetriški ašiniai kompleksai. Centrinėje ašyje, vedančioje į rūmus, išdėstomi laiptai, terasos, vandens kaskados. Abipus simetrijos ašies – takeliai, aikštelės, žalieji plotai, pavieniai augalai. Takai ir žalieji plotai sudaro įvairias geometrines formas. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Šv. Petro aikštė Romoje (architektas Džovanis Lorencas Berninis).

Baroko architektūrą ir dailę kitose šalyse platino atvykėliai italų meistrai. Ten susiformavo savitas baroko menas. Daugiausiai barokinių pastatų buvo Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje ir Pietų Vokietijoje, šiek tiek daugiau – Prancūzijoje ir Italijoje.

Žymiausias Prancūzijos baroko statinys – Liudviko XIV, kitaip Versalio rūmai, pradėti statyti 1669 m. architektų Luji Levo ir Žiulio Hardueno – Mansaro. Versalis toks didžiulis, kad jokia nuotrauka neperteikia viso jo vaizdo. Tai didingas rūmų – parko ansamblis. Parko alėjos, papuoštos vazomis, statulomis, tvenkiniai driekiasi mylių mylias. Rūmai – laužytos pasagos pavidalo. Savo architektūrine forma jie
priklauso klasicistiniam barokui, kitaip vadinamam nurimusiuoju baroku. Pirmasis rūmų aukštas puoštas rustika – pastato išorinės sienos apdaila iš grubiai tašytų akmenų, antrasis – orderinis, trečiasis – su mažais langais, skirtas tarnams. Pastato viršuje ritmiškai sustatytos statulos.

Barokinės Romos bažnyčios, italų ir prancūzų rūmų – parkų ansambliai žavėjo visus. Menkiausias kunigaikštukas Pietų Vokietijoje norėjo turėti savo Versalį, bet kuris vienuolynas Austrijoje ir Ispanijoje troško savos barokinės bažnyčios.

XVII – XVIII a. riba yra vienas didingiausių architektūros istorijos laikotarpių. To meto pilys, bažnyčios nebuvo projektuojamos kaip atskiri statiniai. Barokas – ansamblių epocha. Miestai virsdavo teatro scena, kaimo laikai – sodais, upeliūkščiai – kaskadomis. Susipynęs Italijos ir Prancūzijos barokas pasiekė Austriją, Bohemiją. Čia vienas po kito kilo puošnūs rūmų ansambliai su efektingais interjerais. Juose gausu skulptūros, tapybos, dekoratyvių detalių. Tokių rūmų pavyzdžiu gali būti architekto Luko fon Hildebranto (von Hildebrant) statyti Aukštutinio Belvederio rūmai Vienoje.

Tipišką to meto vienuolyno bažnyčią Austrijos Melko vienuolyne suprojektavo austras Jakobas Prantaueris (Prandtauer).

Baroko šaknys skverbėsi net ir pačioje ryčiausioje Europos šalyje – Rusijoje. Jis pradėjo plėstis XVIII a. pradžioje kuomet Rusijos caras Petras I „iškirto langą į Europą“. Jis pasikvietė iš užsienio architektų, skulptorių, tapytojų. Rusų meistrai ir patys vyko į užsienį mokyti. Per trumpą laiką susiformavo rusiškasis barokas. Ant tuščių Nevos krantų buvo įkurta naujoji Rusijos sostinė – Sankt Peterburgas. Architektai tuščioje vietoje galėjo laisvai išdėstyti didelius architektūrinius ansamblius. Žymiausias Peterburgo architektas – italų kilmės Verfolomėjus Rastrelis (B. F. Rastrelli; 1700 – 177 m.) suprojektavo Žiemos rūmus. Dabar juose įsikūręs Ermitažas – vienas didžiausių pasaulio meno muziejus.

Petro I dukters Jelizavetos užsakymu Rastrelis perskaitė Carskoje Selo rūmus. Jis sukūrė didžiulį nuostabų ansamblį: rūmai atrodo tarsi nulipdyti iš vaško. Juos puošia paauksuotos skulptūros. Interjere gausu veidrodžių, auksuotų raižinių, puošnių krosnių, išklotų tapytais kokliais. Viršuje – plafonai ir krištoliniai šviestuvai. 1716 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas padovanojo Petrui I gintarinį kabineto dekorą. Šis „aštuntasis pasaulio stebuklas“ buvo pagamintas pagal skulptoriaus ir architekto Andrėjo Šliuterio (Schlüter; 1660 – 1714 m.) piešinius. Iš daugybės poliruoto gintaro plokštelių buvo surinkti didžiuliai pano. Gintariniai rokailės (toks ornamentas) rėmai gaubė antikinių deivių atvaizdus, veidrodžius, mozaikas „žmogiškųjų jausmų“ tema. Gintaro kambarys buvo įrengtas 1745 m. Peterburgo rūmuose, o po dešimties metų pergabentas į Carskoje Selo rūmus, supamus didžiulio parko. Antrojo pasaulinio karo metais dingusį gintaro kambarį lig šiol gaubia paslaptis.

Baroko menas pakeitė iki tol buvusias detales netik architektūroje, bet ir dailėje. Viena pirmųjų šalių kur toks menas imtas naudoti dailėje, tai Italija.

Nuo renesanso laikų užsilikusį manierizmą XVII a. italų dailėje keitė naujos kryptys. Amžiaus pradžioje visų dėmesys nukrypo į du menininkus, atvykusius į Romą iš Šiaurės Italijos. Jų tapybos metodai buvo visai skirtingi. Vienas iš jų – Anibalė Karačis (Carracci; 1560 – 1609 m.), kitas Mikelandželas da Karavadžas (da Caravaggio; 1573 – 1610 m.). Karačis žavėjosi Rafaelio menu. Jis norėjo į tapybą sugrąžinti rafaelišką paprastumą ir grožį, kurį manieristai buvo išstūmę. Iš tikrųjų Karačio paveikslų kompozicija paprasta ir harmoninga, primenanti renesansą. Tačiau šviesotamsa ir dramatizmas rodo, kad jie priklauso barokui. Karavadžas dirbo visai kitaip. Jam atrodė, kad bijoti negražumo yra niekinga. Jie vaizdavo tiesą – tokią, kokią pats matė. Nešlovino „idealaus grožio“. Šventojo Rašto įvykius stengėsi perteikti natūraliai, be jokių pagražinimų. Niekas iki Karavadžo nebuvo išdrįsęs taip vaizduoti Šv. Tomo Netikinčiojo scenos. Pagrindinis Karavadžo paveikslų veikėjas – šviesa, brėžianti kryptį, ir šešėlis, kuris niekina spalvą. Jis netgi įvedė į tapybą naujus personažus iš žemųjų sluoksnių: valkatas, čigones būrėjas, lošėjus kortomis. Už tai buvo vadinamas „purvinų kojų meistru“. Pirmasis tapė natiurmortus (dailės žanras, vaizduojantis negyvus daiktus).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1467 žodžiai iš 4779 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.