Baroko muzika ir žmonių apranga
5 (100%) 1 vote

Baroko muzika ir žmonių apranga

BAROKO MUZIKA

Nyderlandų vokalinės polifonijos, o kartu ir brandaus renesanso klestėjimas baigėsi apie 1520 m. Per tolesnį laikotarpį iki amžiaus pabaigos Europos muzikoje dar neatsirado naujo muzikos stiliaus, tačiau jau išryškėjo kelios naujos raidos tendencijos .

Sąvoka „barokas“ žymi meno ir muzikos stilių nuo XVI pabaigos iki XVIII a. vidurio . Apie šį stilių buvo kalbama kaip apie kažką keistą, nenatūralų, ekscentrišką, nesaikingą, bet XIX a. meno kritikai jam suteikė kitokią prasmę . Šis žodis reiškė puošnumą, dekoratyvumą, išraiškingumą .

Didysis perversmas Europos muzikos panoramoje įvyko apie 1600 m. Tuo laiku greitai atsirado keli nauji žanrai, taip pat prasidėjo galingas vokalinės – instrumentinės bei orkestrinės muzikos vystymosi šuolis . Tačiau didžiausią reikšmę turėjo komponavimo technikos pokytis : ankstesnę polifoniją, kurio-je visi balsai lygūs, pakeitė monodija – vienbalsė melodija su pritarimu . Tipiška renesanso epochos muzika nėra koncertinė, iš pradžių ji nebuvo skirta klausymui . Bažnytinė muzika yra pamaldų funkcinė dalis, o ne koncertas parapijiečiams; bendruomeninė daina skirta dainuoti drauge; o šokių muzika – šokiams ar bendram grojimui . XVI a. kai didikai stengėsi nustelbti vienas kitą savo kapelomis, vis labiau imta vertinti virtuoziškumą ir individualumą . Pasirodymas svečiams dvarų šventėse ilgainiui tapo pagrindiniu profesionalių muzikantų darbu .

Baroko stilius atsirado kaip ankstesnio polifoninio rašybos stiliaus priešprieša, kuris buvo apšauktas barbarišku, nes jame nepaisoma natūralaus poezijos ritmo, o susipynus balsams tekstas tampa nebesu-vokiamas klausytojui . Monodinio stiliaus kūrėjai manė, jog muzika be teksto nepajėgi nieko išreikšti ir vertingiausia yra vienbalsė muzika su pritarimu . Greta melodijos esmine išraiškos priemone tapo harmonija .

Baroko epochos kompozicinės technikos pagrindu tapo melodiją palaikantis harmoninis pritarimas . Basso continuo (it. nepertraukiamas bosas) yra muziką nuolat lydintis bosinis balsas, nuo kurio į viršų kuriama pritarimo harmonija . Basso continuo atlieka instrumentų grupė, kurią sudaro bent du instru-mentai – bosinis, kuriuo ir atliekama bosinė melodija ir harmoninis, kuriuo improvizuojami bosą papi- ldantys akordai .

Bosinio instrumento melodija buvo tiksliai užrašoma, nes tai buvo labai svarbus atraminis balsas, o harmoninio instrumento partija buvo užrašoma ties bosinėm natom tam tikromis skaičių kombinacijo – mis, kurios pažymėdavo tam tikrą akordą, tačiau palikdavo atlikėjui galimybę improvizuoti . Dėl tokio užrašymo basso continuo dažnai vadinamas žymėtiniu bosu .

Muzikinės kalbos pobūdį ir ypatybes lėmė dvi muzikos komponavimo sistemos: polifoninė ir homofoninė. Renesanso modalinį (derminį) griežtąjį polifonijos stilių baroko epochoje keičia tonalinis laisvasis stilius. Griežtasis stilius pirmiausia būdingas choriniam giedojimui a cappella. Čia visi balsai vienodai svarbūs ir vienu metu tolygiai posmiškai – variaciškai plėtojami. Laisvasis stilius, beje, sužydėjęs XVIIIa. I pusėje, yra pirmiausia instrumentinės prigimties. Jo svarbiausiuoju elementu yra ne balsų visuma, o individuali, konkreti, išbaigta muzikinė tema. Būtent temos ar jos charakteringų intonacijų plėtojimas imitaciniu būdu visuose balsuose yra būdingas laisvojo stiliaus polifoninės muzikos komponavimo principas. Galimi įvairesni, neparuošti disonansai, temos apvertimai, sustambinimai, susmulkinimai, intermedijos, sekvencinis judėjimas (baroke vyravo diatoninės sekvencijos), naujų temų įvedimas ir t.t. Laisvojo stiliaus derminiu pagrindu tapo klasikinė mažoro-minoro funkcinė sistema. Vis labiau įsivyraujantis harmoninis (akordinis) mąstymas atvedė baroko epochoje į tonacinę sistemą, kurios formavimąsi XVIIIa. pr. užbaigė tolygiai temperuotas derinimas. Tonacinėje muzikoje visuotinės harmonijos traukos centru tampa tonika, į kurią galiausiai „subėga“ visi kitų harmoninių funkcijų judėjimo takai. Tonacinės sistemos atsiradimas buvo vienas svarbiausių įvykių visos muzikos raidoje. Homofoninės sistemos esmė – aiškiai atskirtos trys balsų funkcijos: melodija, kaip muzikinės minties reiškėja; bosas, harmoninio prado reiškėjas ir viduriniai harmoniniai balsai, pritariantys, susiejantys melodiją su bosu ir užpildantys faktūrą. XVIIa. susiformavo generalboso praktika (vok. Generalbass – bendras bosas), kai boso balsai buvo žymimi skaitmenimis, nurodančiais akordo tipą. Tuo pagrindu atlikėjas pats kurdavo akompanimentą. Kompozitorius buvo ir atlikėjas, ir improvizatorius. Naudojant generalboso praktiką solistams, ansambliams, styginių orkestrams, chorams būdavo pritariama klavišiniais, t.y. „akordiniais“ instrumentais – vargonais, klavesinu. Generalboso sistema pirmą kartą sutinkama jau 1595 metais ir buvo naudojama iki XVIIIa. vidurio. Baroko formos pagrindinis principas: ji turi plisti, kaip banga. Muzikoje įsivyrauja 2 dalių forma, kur abi dalys papildo viena antrą ir yra sudarytos iš tos pačios tematinės medžiagos arba rondo bei variacijos nekintamu bosu, kur muzika iš tiesų plinta it kylanti banga.

OPEROS GIMIMAS

Operos žanro gimimas apie 1600 m. labai paveikė viso paskesnio amžiaus muziką . Viduramžiais muzikiniai vaidinimai dažniausiai siejosi su bažnyčia . Iš
liturginius tekstus papildančių tropų išsirutuliojo liturginė drama – bažnyčioje kaip pamaldų dalis atliekamas spektaklis, kurio tekstas buvo giedamas . Vėlyvaisiais viduramžiais tokių vaidinimų pagrindu atsirado ne bažnyčioje vaidinamos mi-sterijos – vaidinimai Biblijos temomis, kuriuose kalbamosios dalys kaitaliojasi su muzikinėmis . Renesanso epochos vaidinimai buvo susieti su muzikinėmis scenomis ir pantomima . XVI a. pertrau – kose tarp dramos vaidinimo veiksmų buvo atliekamos intermedijos . Šios muzikinės scenos ypač praš-matnios buvo amžiaus pabaigos Florencijoje – stebino prabangūs kostiumai ir dekoracijos, išradinga scenos technika .

Operos idėja atsirado Florencijos susivienijime Camerata, tarp senovės graikų kultūra besidominčių inteligentų, kuriems priklausęs poetas Otavijus Rinučinis tapo pirmųjų operų libretų autoriumi, ir dai – nininkai Jakopas Peris ir Džulijus Kačinis, sukūrę pirmųjų operų muziką . Camerata susivienijimo menininkai meno idealą matė tik poezijos, teatro ir muzikos vienume . Jakopas Peris ir parašė pirmąją tokią muzikinę dramą – pasaką (favolą) „Dafnė“, kuri buvo suvaidinta 1597 m., Florencijoje ir yra laikoma pirmąja opera . Šios operos muzika neišliko . Išliko antroji opera „Euridikė“, atlikta 1600 m.

BAROKO EPOCHOS ŽMONIŲ APRANGA

Barokas – tai XVII – XVIII a. pirmos pusės Europos ir Lotynų Amerikos šalių meno kryptis, architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga prabanga, didingumas ir ypatingas rafinuotumas . To laikotarpio mados diktatorius – prancūzų dvaras .

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 986 žodžiai iš 1928 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.