Basilidas ir basilidieciai
5 (100%) 1 vote

Basilidas ir basilidieciai

Basilidas ir basilidiečiai

Iš Žemės centro per 7-sius vartus išėjau

Ir Saturno soste – maitinaus.

Daug mazgų atrišau Kelyje

Tik ne Žmonijos Likimo mazgą.

Jie buvo Basilido (kaip Petro ir Mato pažiūrų puoselėtojo) pasekėjai Egipte (apie 117-138 m.). Epifanius laiko jį buvus Menander iš Antiochijos mokiniu ir tik vėliau persikėlė į Aleksandriją. Tai prieštarauja Eusebijaus ir Theodoret teiginiams, kad Basilidas yra gimęs Aleksandrijoje. Pastaba „Archelaus darbuose“, kad jis buvo „žynys tarp persų“, greičiausiai yra nesusipratimas.

Basilidas (apie 100- apie 139 m.) gyveno Romos imperatorių Adriano ir Antonijaus Pijaus valdymo laikais. Jis laikomas Sirijos ar Egipto basilidiečių gnostinės šakos įkūrėju. Basilidas parašė 24 komentarus evangelijoms (Exegitica), kurių nedideli fragmentai tėra išlikę tik Ipolito „Elenchos“, taip pat „Stromata“, IV, 12-81 bei „Acta Arch.“, IV bei. Tikėtina, pas Origeną („Pastabos apie Romiečius“). Origenas tvirtino, kad Basilidas buvo parašęs „Evangeliją“

Jis taip pat rašė himnus ir „Odes“ (kurias mini Origenas ir Muratoriano fragmentas išvardinęs apie 170 knygų – „etiam novu psalmorum librum marcioni conscripserunt una cum Basilide assianum catafrycum constitutorem“).

Apie jo mokymą galima sužinoti iš šių ankstyvųjų šaltinių: Iranėjaus „Contra Haereses“, I, 24 (parašyta maždaug 170 m.), Klemenso Aleksandriečio „Stromata“ (208-210 m.) ir , galbūt irgi Klemenso, vadinamosios „Excerpta ex Theodoto“, Ipolito Romiečio „Philosopkumena“. VII (apie 225 m.), Pseudo-Tertuliano „Prieš visas erezijas“. Mažo veikalo priskiriamo Tertuliano „De Praescriptionibus“, tačiau greičiausiai parašytą Victorinus iš Pettau (apie 240 m.), kurio pagrindas buvo neišlikusi Ipolito „Compendium“, gnostikų meno dirbinių (Abrasax brangakmenių) bei literatūrinių kūrinių, tokių kaip „Pistis Sophia“ liekanų, kurie priklausytu II a. Pabaigai ir kurie nėra basilidiečių palikimas, tačiau iliustruoja Aleksandrijos gnosticizmo nuostatas. Vėlesnieji šaltiniai – tai Epifanijaus „Adv.haer.“, 24 ir Theodoret „Haer.Fab.Comp.“, I, 4.

Basilidas buvo ko gero pirmasis garsesnis gnostikas save laikęs krikščionių teologu, bet kaip ir jo pirmtakas Simonas Samarietis, atmetė Senąjį Testamentą. Jo sistema, atrodo, bandė suderinti Pauliaus krikščionybę, egiptietišką gnosticizmą ir populiarią Aleksandrijoje platoniškąją filosofiją su savo paties mistinėmis patirtimis. Jis tvirtino esąs supažindintais su Pauliaus slaptaisiais apreiškimais, vienų teigimu, per jo „interpretatorių“ vadintą „Glaucius“ (šv. Petro mokinį), o kitų – apaštalą šv.Matą) o dar kiti – iš nenustatytų ir, gal būt, išgalvotų Barcoph ir Barcabbas pranašų).

Iš išlikusių fragmentų galima spėti jį mokius apie reinkarnacijos ir „karmos“ principus (skaitykite „Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių“). Jam (kaip ir kitiems gnostikams) – materija ir dvasia buvo skirtingų prigimčių, tačiau yra sumaišytos jusliniame pasaulyje. Basilidui troškimai buvo nenatūralūs papildymai, kurie įkalina dvasinę esenciją materijoje. Nuodėmė – tai prisirišimas prie materialių dalykų, kuriuo kiekvienas mūsų „nusikalsta“. Išsigelbėjimas yra dvasios išlaisvinimas iš materijos – ir pasiekiamas per asketizmą ir tikėjimą. Kančia (kentėjimas) nėra būdas, tačiau yra gerbtinas, nes jo tikslas yra neleisti dvasinei esencijai susimaišyti su materija. Tikėjimas yra sielos tvirtinimas apie tai, kas nėra perteikiama juslėmis. Jo negalima pasiekti nurodymais, įtikėjimu ar sveiku protu – jis turi būti įgimtas. Tad Basilikas, kaip ir Kalvinas, išsakė žmogaus „pasmerkimo išsigelbėti“ idėją.

Pasaulyje yra tie, kurie turi galių tikėti arba išrinktieji, laikomi kažkuria prasme svetimais šiame pasaulyje – su „nostalgija“ ir siekiantys trancedentalaus. Yra ir nepajėgūs tikėti, kurie šiame pasaulyje jaučiasi puikiai ir, iš dalies, yra jo dalis – Basilidas juos vadino „kiaulėmis ir šunimis“.

Basilidas atmetė krikščionių prisikėlimą su kūnu, nes išgelbėtos bus tik sielos, nes kūnas yra niekas. Ir tai galėjo būti priežastis, dėl kurios basilidiečius Irenėjus kaltino „laisvumais“, nors pats Basilidas mokė apie asketišką gyvenimo būdą. Bet vėlyvieji basilidiečiai iš tikro galėjo laikytis laisvosios moralės normų, nes jiems kūno nuodėmės buvo nereikšmingos.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 665 žodžiai iš 2119 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.