Baudziamoji teise2
5 (100%) 1 vote

Baudziamoji teise2

1121



1. Baudžiamosios teisės sąvoka vartojama kaip:

1) teisės šaka;

2) įstatymų leidybos sritis;

3) mokslo sritis.

Asmuo, savo veiksmais pažeisdamas vieną ar kelis nustatytus draudimus, padaro žalą teisės saugomiems gėriams – t.y. nusikaltimą. Dėl to neišvengiama teisinė pasekmė – bausmė. Nusikaltimas ir bausmė yra dvi pagrindinės kategorijos, kurių pagrindu formuojama baudžiamoji teisė.

Baudžiamoji teisė – teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių draudimų pažeidimus atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, taip pat atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą. Skiriasi nuo kitų teisės šakų, nes:

1) nereguliuoja visuomeninių santykių, kuriais tenkinami žmonių poreikiai;

2) skirta saugoti vertybes;

3) paskirtis – uždraudžia tokias veikas, kurios daro žalą; pateikiamas išsamus draudžiamų veikų sąrašas;

4) nėra svarbi reguliuojamoji funkcija.

Objektyvioji pusė (jus poenale) – visuma įstatymo numatytų draudimų ar įsipareigojimų, išdėstytų teisės normose.

Subjektyvioji pusė (jus puniendi) – parodo, kokią teisę turi valstybė nubausti nusikaltėlius. Ji turi šią teisę, nes teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje.

2. Baudžiamosios teisės esmė yra ta, kad jos normomis nustatoma svarbių visuomenės gėrių, t.y. teisinių gėrių (baudžiamosios teisės dalykas), apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis. Baudžiamoji teisė gina tokias svarbias vertybes kaip gyvybė, orumas, nuosavybė, valstybės egzistavimo sąlygos ir t.t. Pasirenkant kokius gėrius reikia saugoti, pagrindu yra jų svarba visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdis. Aptariant teisinių gėrių gynybą baudžiamosios teisės priemonėmis reikėtų pažymėti, kad:

1) šių gėrių gynyba yra galima, jeigu jų struktūra formalizuota, t.y. jie gali turėti formalizuotą loginę išraišką;

2) kriminalizuojant, turi būti atsižvelgta į tokių reiškinių paplitimą, teisėsaugos organų galimybes patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, ir į kitus veiksnius.

Baudžiamųjų normų paskirtis – apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius, o tai apsaugai realizuoti jos turi nustatytas sankcijas (teisės pažeidėjui numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai. Baudžiamosios teisės normos realizuojamos naudojant imperatyvinį metodą: taikomos tiksliai laikantis normų reikalavimų ir naudojant valstybės prievartą. Baudžiamojo teisinio santykio subjektai: vienoje pusėje fizinis, sulaukęs tam tikro amžiaus, asmuo, pakaltinamas ir padaręs pavojingą veiką, kitoje pusėje – valstybė, jai atstovauja teisingumo institucija.

3. Nusikaltimas – baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika (veikimas ir neveikimas), kuria kėsinamasi į LR visuomeninius santykius, jos politinę ar ekonominę sistemas, nuosavybę, piliečių asmenines, politines, darbines, turtines ir kitas teises ir laisves, taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į LR nustatytą teisėtvarką. Nusikaltimu nelaikoma tokia veika, kuri turi visus požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojinga.

Bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės interesais. Jos paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikaltimų padarymo, nubausti nusikaltusius, atimti nuteistajam galimybes daryti naujus nusikaltimus, siekti nusikaltėlį grąžinti į visuomenę.

4. Baudžiamoji teisė – materialioji, o baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė – formalioji. Pirma apibrėžia nusikalstamų veikų ratą ir bausmes už jų padarymą. Procesinė teisė nustato, kokia tvarka turi būti nusikaltusiam asmeniui inkriminuotas padarytas nusikaltimas ir paskirta bausmė. Kaltės įrodinėjimas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeistos pagrindinės žmogaus teisės, kad galėtų įrodyti savo nekaltumą. Bausmių vykdymo teisė – sprendžia kaip turi būti įvykdyta teismo paskirta bausmė, nustato tokią bausmių vykdymo tvarką, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, taip pat sureguliuoja nuteistųjų teisinę padėtį, jų auklėjimo, mokymo, darbo klausimus. Taigi baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas ir bausmių vykdymo teisė sudaro tam tikrą visumą, kuri teisiškai sureguliuoja visus klausimus susijusius su padaryto nusikaltimo išsiaiškinimu, kaltojo asmens nubaudimu ir paskirtos bausmės realizavimu – tai kriminalinės teisės šakos.

Baudžiamosios teisės vieta valstybės teisės sistemoje: priešingai negu kitos teisės šakos nesukuria jokių prielaidų formuotis tarpusavio santykiams ir nereguliuoja pozityvių visuomeninių santykių. Pagrindinis uždavinys – užkristi kelią tokių santykių formavimuisi. Kaip kitos teisės šakos gina visuomeninius gėrius, bet kitokiomis priemonėmis. Baudžiamoji teisė susijusi su konstitucine, administracine teise bei su tarptautine teise, nes vis daugiau klausimų sprendžiami tarptautinėmis sutartimis. Taip pat baudžiamoji teisė susijusi su civiline bei finansine teise, bet šis ryšys yra daug silpnesnis.

Moralinės nuostatos – nuostatos, paremtos žmogaus vidiniu įsitikinimu. Kai kurios iš jų gali turėti reikšmės veikų kriminalizacijai ir
dekriminalizacijai, taip pat teismų praktikai. Jos dažnai sutampa su baudžiamosios teisės normomis. Religinės normos irgi turi didelę įtaką baudžiamojoje teisėje.

5. Baudžiamosios teisės funkcijos – pagrindinės teisinio poveikio visuomeniniams santykiams kryptys:

1) bendroji prevencija, baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai. Tai priklauso nuo nusikaltimų išaiškinamumo bei atsakomybės neišvengiamumo;

2) represinė funkcija, pagal sankcijas suvaržomos žmogaus teisės (asmeniniai, turtiniai suvaržymai). Sankcijos rūšis priklauso nuo nusikaltimo pavojingumo ir asmens, kuris tokį nusikaltimą padarė. Taip pat yra galimybė nusikaltusį asmenį atleisti nuo atsakomybės, o atliekamą bausmę sumažinti;

3) informacinė funkcija, turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo; taip pat, kad baudžiamosios teisės priemonėmis galėtų pasinaudoti nukentėjęs nuo nusikaltimo padarymo asmuo;

4) individualioji prevencija (pataisomoji funkcija), bausmės turi sulaikyti nuo pakartotino nusižengimo, taikant baudžiamąjį įstatymą tikimasi, kad to asmens elgesys pasikeis. Dažnai tam turi įtakos bausmės griežtumas, bausmės atlikimo sąlygos, taip pat kaip padedama atlikus bausmę susirasti darbą, butą.

Baudžiamosios teisės normomis saugomi ne visi žmonių interesai, atsižvelgiant į jų specifiką dar vadinami teisiniais gėriais, o tik kai kurie. Baudžiamoji teisė saugo juos pasirinktinai, pagal svarbą visuomenėje ir jiems padarytos žalos pobūdį. Gina: gyvybę, orumą, lytinę laisvę, nuosavybę, valstybės santvarką ir kt.

6. Kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti saugomų gėrių apsaugos, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė (ultima ratio). Toks apsaugos diferenciavimas yra naudingas, nes didinama galimybė spręsti klausimus dėl žalos atlyginimo kitose teisės šakose nustatytomis normomis, siaurinamas pačių griežčiausių baudžiamosios teisės represinių priemonių panaudojimas. Šių gėrių apsauga galima, jeigu jų struktūra yra formalizuota, taip pat sprendžiant veikų kriminalizavimo klausimus reikia įvertinti tokių reiškinių paplitimą bei teisės apsaugos organų galimybes patraukti asmenis atsakomybėn.

Baudžiamosios teisės normos yra apsauginės; jų paskirtis – apsaugoti nuo kėsinimųsi tam tikrą visuomeninių santykių grupę, o tai apsaugai realizuoti jos turi numatytas sankcijas, kurios taikomos už padarytą nusikaltimą. Baudžiamosios teisės normos yra nukreiptos į teisės pažeidėją, kuriam padarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ir turtinio pobūdžio suvaržymai.

7. Galiojantis baudžiamasis kodeksas įvardija visas veikas, kurios laikomos nusikaltimais, išskyrus vieną – “Įstatymas dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą”. Baudžiamasis kodeksas (kodifikuota baudžiamoji teisė):

1) bendroji dalis, įstatymų galiojimas, nusikaltimo bendrieji požymiai, jų padarymo formos, asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybės, amžius, kaltės formos, jų turinys, bausmės, jų skyrimo ir atleidimo tvarka;

2) specialioji dalis, išvardijami nusikaltimai ir sankcijos.

Baudžiamojo kodekso dalys sudaro vieningą visumą: specialioji dalis numato sankcijas, o bendroji dalis – visą bausmių skyrimo tvarką (konkrečios bausmės parinkimą pagal sankcijas, lengvinančios ir sunkinančios atsakomybę aplinkybės ir kt.).

8. Baudžiamosios teisės mokslas – tai jurisprudencijos dalis, kuri apima tam tikrų žinių, požiūrių, nuostatų apie baudžiamuosius įstatymus, jų efektyvumą, principus, vystymosi tendencijas ir t.t. Mokslo dalykas – teisinių, mokslinių žinių apie nusikaltimus ir bausmes visuma. Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis:

1) paaiškinti šį reiškinį plačiau: ar baudžiamieji įstatymai socialiai pagrįsti;

2) formuoti, atskleisti baudžiamosios teisės principus;

3) analizuoti nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas;

4) išnagrinėti bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas;

5) turi patarti įstatymų leidėjui, kokios turi būti baudžiamosios teisės tendencijos, perspektyvos.

Baudžiamosios teisės mokslas spręsdamas konkrečius klausimus gana dažnai pasinaudoja kitomis mokslo šakomis. Kriminologija – mokslas, kuris tiria, vertina nusikalstamumą, analizuoja, kad paruoštų prevencines priemones. Kriminalistika – mokslas, teisinių žinių visuma apie metodus, būdus, atskleidžiant nusikaltimus. Valstybinė politika – duomenys apie baudžiamųjų įstatymų taikymą, nusikaltimo, nusikalstamumo recidyvo statistika. Teismo medicina – padeda spręsti tiek bendrosios, tiek specialiosios dalies klausimus. Teismo psichologija – nusikaltimo psichikos reikšmės supratimui (pakaltinamumas, ribotas pakaltinamumas, nepilnamečių atsakomybė). Taip pat naudojasi teismų statistika bei teismo pedagogika.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1447 žodžiai iš 2889 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.