Baudžiamosios atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygos
5 (100%) 1 vote

Baudžiamosios atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygos

11213141

PLANAS

I. ĮŽANGA

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. Pavojingo neveikimo sąvoka ir ypatumai.

2. Asmens pareigos veikti buvimas.

3. Asmeniui nustatytų pareigų pagrindai ir turinys.

4. Reali galimybė veikti.

III. IŠVADOS

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

I. ĮŽANGA

Nusikaltimo padarymo neveikimu sąvoka yra daugelio šalių teisėje. Pastebima, kad šių nusikaltimų, kurių dar neseniai buvo nedaug, visose teisės sistemose daugėja. Tam įtakos turi ir stiprėjantis solidarumo jausmas, ir akivaizdus kasdienio gyvenimo technokratėjimas, kai įvairiausiose srityse daugėja pareigų veikti aktyviai.

Beveik visose teisės sistemose šiandien išskiriami tokie nusikaltimai: pagalbos nesuteikimas asmeniui, kuriam yra iškilęs pavojus, ir nepranešimas apie kai kuriuos sunkius nusikaltimus. Įvairiuose kodeksuose jų gali būti daugiau ar mažiau.

Neveikimu padaromi nusikaltimai turi iš esmės skirtingų požymių, palyginti su tos pačios rūšies nusikaltimais, padarytais aktyviais veiksmais. Šiuos požymius nustatyti ir tinkamai įvertinti kartais būna gana sunku. Netinkamai nustačius šios rūšies veikos požymius dažnai atsiranda pagrindas neteisingai kvalifikuoti veiką ir nubausti ją padariusį asmenį.

Be to, negalima neįvertinti ir tikrosios neveikimu padarytų nusikaltimų žalos. Nevykdant nustatytų darbo su sudėtingais mechanizmais arba pavojingomis medžiagomis reikalavimų gali kilti pavojus dešimčių, o kartais ir tūkstančių žmonių gyvybei. Lietuvos ir užsienio šalių teismų praktika rodo, kad kelių neveikimu padarytų nusikaltimų materialinė žala ir kiti padariniai gali prilygti arba viršyti žalą, padaromą daugeliu tyčinių nusikaltimų ( pvz., Černobylio AE avarija ). Jau vien dėl tokios pavojingos galimybės neveikimą, kaip nusikalstamo elgesio formą, būtina analizuoti giliau ir plačiau.

Būtina taip pat pažymėti, kad teisinės valstybės kūrimas labai susijęs su psichologiniu elementu – teisinės pareigos suvokimo formavimu ir sąmoningu jos vykdymu. Šalinant nusikalstamą neveikimą įvairiose gyvenimo srityse galima geriau vykdyti nustatytas pareigas. Tačiau ir pareiga nėra vienintelė sąlyga traukti asmenį baužiamojon atsakomybėn. Baudžiamasis įstatymas reikalauja įvertinti ir konkretaus žmogaus galimybę veikti.

Šiame rašto darbe pateiksiu pavojingo nusikaltimo sąvoką ir ypatumus, apžvelgsiu asmeniui nustatytų pareigų pagrindus ir jų turinį, daugiau dėmesio skirsiu baudžiamosios atsakomybės už pavojingą neveikimą sąlygoms apibūdinti.

Susipažinau su šia literatūra, kuria remiuosi rašydama rašto darbą: V.Piesliako “ Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį”, V.Pavilionio straipsniais ”Baudžiamoji atsakomybė už neveikimu padarytus nusikaltimus”, “Teisė” ir “Teisės problemos” kai kuriais straipsniais, lyginamąja Baudžiamųjų kodeksų analize ir kita literatūra.

Šio rašto darbo struktūrą sudaro: įžanga, keturi skyriai, išvados ir naudotos literatūros sąrašas.

I. PAVOJINGO NEVEIKIMO SĄVOKA IR YPATUMAI.

Nusikalstama veika apima dvi žmogaus elgesio pasireiškimo formas: veikimą ir neveikimą. Dažniausiai žalą visuomenės branginamoms vertybėms įmanoma padaryti tik aktyviais veiksmais, tai yra tik veikimu. Todėl daugumoje BK straipsnių dispozicijų “pavojingos veikos” terminas siejamas tik su aktyviais veiksmais. Antai BK 213 straipsnis “Netikrų pinigų ar vertybinių popierių pagaminimas, laikymas arba realizavimas” arba BK 178 straipsnis “Vagystė” siejami tik su veikimu. Tačiau BK yra nusikaltimo sudėčių, kurių objektyvioji pusė apima ir veikimą, ir neveikimą. Antai BK 129 straipsnio 1 dalis “Nužudymo” objektyvioji pusė apima ir veikimą, ir neveikimą (motina nemaitina savo vaiko, dėlto šis miršta – nužudymas, padarytas neveikimu). Veikimu ir neveikimu gali būti padaryti ir kiti nusikaltimai: BK 133 straipsnis “Sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės”, BK 287 straipsnis “Grasinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui” ir kt.

Kai kuriais atvejais nusikaltimų objektyvioji pusė, numatyta įstatyme, gali būti realizuojama tik neveikimu. BK 144 straipsnio “Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei” objektyvioji pusė gali būti padaroma tik neveikimu. Taip pat suprantamas veikos požymis BK 238 straipsnyje – nepranešimas apie nusikaltimą.

Taigi pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veikos padarymo forma. Neveikimas apibūdintas kaip pasyvus žmogaus elgesys, dažniausiai pasireiškiantis tam tikrų veiksmų, kuriuos asmuo privalėjo padaryti, nepadarymu ir sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.

Neveikimas nuo veikimo skiriasi fizine prasme. Jei veikimo atveju nusikaltimo subjektas daro tam tikrus kūno judesius, tai neveikimo atveju jis neatlieka tokių kūno judesių, kuriuos jis galėjo ir privalėjo atlikti.

Neveikimas, kaip viena iš veikos pasireiškimo formų, gali būti paprastas, kai jį sudaro vienas epizodas. Pavyzdžiui, asmuo, sužinojęs, kad buvo padarytas tyčinis nužudymas, apie tai nepranešė teisėsaugos institucijoms. Neveikimas gali būti ir sudėtinis, t.y. susidedantis iš daugelio epizodų. Pavyzdžiui, valstybės pareigūnas ilgą laiką neatlieka jam pavestų pareigų.1

Neveikimui, kaip ir veikimui, yra būdingi pavojingumas ir
priešingumas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia tuo, kad asmeniui susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo atsiranda žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Taigi ir neveikimu yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon

_______________________________________

1 Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis V., 2001. 175p.

atsakomybėn už neveikimą tik tuo atveju, jei tokia atsakomybė yra reglamentuota baudžiamajame įstatyme.

Nors dauguma baudžiamosios teisės normų yra draudžiamosios, t.y. jos netoleruoja tam tikrų veikų, vis dėlto Baudžiamajame kodekse galima surasti normų, kurios nustato baudžiamąją atsakomybę už neveikimą, įpareigodamos asmenį tam tikroje situacijoje veikti bei grasindamos už neveikimą baudžiamąja atsakomybe.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nenormalu, nepateisinama bausti žmogų už neveikimą. Juk žmogus gali teisintis: “aš nieko nepadariau, o mane nubaudė”. Tačiau, pasirodo, neveikimas neveikimui nelygu. Vienas dalykas, kai asmuo nieko neveikia, vienas būdamas kambaryje, visai kitas dalykas, kai asmuo neveikia patekęs į situaciją, kai baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms gresia pavojus. Vienas dalykas, kai asmuo, važiuodamas visuomeniniu transportu, nepasižymi talono, kitas dalykas, kai policijos ar gaisrinės budintis pareigūnas nereaguoja į skambutį, prašantį pagalbos, ar į situaciją, kai mušamas žmogus ar ruošiamas vykdyti teroro aktas.

Taigi tam tikrais atvejais neveikimas tampa socialine asmens pozicija, keliančia pavojų vertybėms, kurias gina baudžiamasis įstatymas. Ne tik veikimas, bet ir neveikimas gali padaryti žalą visuomenės branginamoms vertybėms. Tokiais atvejais įstatymų leidėjas kriminalizuoja neveikimą, t.y. priima baudžiamąjį įstatymą, kuris vietoj draudimo įpareigoja asmenį veikti.

Tačiau baudžiamoji atsakomybė už neveikimą ir jos praktinis įgyvendinimas turi tam tikrų ypatumų, palyginti su situacija, iškylančia dėl veikimo.

Pirmiausia įpareigojimas veikti , grasinant baudžiamąja atsakomybe, negali būti absoliutus. Absoliutus gali būti tik moralinis asmens įpareigojimas, bet ne baudžiamasis teisinis. Pavyzdžiui, jei upėje skęsta žmogus, kiekvieno stebinčio šį įvykį asmens moralinė pareiga padėti nelaimės ištiktam žmogui. Ir jei asmuo, mokantis plaukti, nepuola gelbėti skęstančiojo, mes turime teisę morališkai jį pasmerkti. Tačiau ar pateisinamas būtų absoliutus teisinės pareigos nustatymas gelbėti kitą į pavojingą situaciją patekusį žmogų, grasinant už neveikimą baudžiamąja atsakomybe. Ar pateisinama būtų apkaltinti pagalbos nesuteikimu žmogui, kurio gyvybei gresia pavojus, kiekvieną nelaimę stebėjusį ir pagalbos nesuteikusį asmenį.

Visai kitas dalykas, kai skęstančiojo negelbėja krante esantys specialūs gelbėtojai, kurių viena darbinių funkcijų yra žmonių gelbėjimas ir kurie specialiai pasamdyti šiam darbui bei gauna už tai atlyginimą.2

__________________________________________

2 Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį V., 1996. 82p.

II. ASMENS PAREIGOS VEIKTI BUVIMAS.

Neveikimu padarytus nusikaltimus baudžiamosios teisės teorijoje įprasta skirstyti į netikruosius neveikimu padarytus nusikaltimus ir tikruosius neveikimu padarytus nusikaltimus. Netikriesiems neveikimu padarytiems nusikaltimams, arba dar vadinamiesiems materialiniams nusikaltimams, būdinga tai, kad asmuo, nedarydamas veiksmų, kuriuos privalėjo padaryti, sukelia tam tikrų padarinių. Tai reiškia, kad asmuo turėjo tam tikrą specialią pareigą atitinkamu būdu veikti ir todėl, jog neveikė, atsirado tam tikrų padarinių. Pavyzdžiui, “Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėlto įvyko avarija, dėl kurios žuvo žmogus” ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 4 dalis). Tikrieji neveikimu padaryti nusikaltimai esti, kai suvokiant pareigą imtis atitinkamų priemonių neveikimas sudaro pabaigtą nusikaltimą. Tai atitinka formalaus nusikaltimo sampratą. Pavyzdžiui, asmuo, sukėlęs autoavariją, nesiėmė priemonių padėti nukentėjusiems ( BK 144 straipsnis). Atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepriklausomai nuo to, nukentėjusysis pats išvengė padarinių ar jam pagalbą suteikė kiti asmenys.

Nusikalstamas neveikimas – tai visų pirma privalomų veiksmų neatlikimas, kai tam tikroms teisinėms vertybėms yra kilęs tikras pavojus. Vadinasi, bet kokiam nusikalstamam neveikimui apibūdinti būtina nustatyti asmens pareigą veikti. Ji dažniausiai išplaukia iš tam tikrų reikalavimų (įstatymo, įsipareigojimo, ankstesnės veiklos ir pan.). Reikalavimai veikti visada aiškiai apibrėžiami ( pavyzdžiui, suteikti pagalbą nukentėjusiam, užtikrinti saugų traukinių eismą, atvykti atlikti karinę tarnybą ir pan.). Vadinasi negalima grasinant baudžiamuoju įstatymu reikalauti iš asmens veikti daugiau, negu jis buvo įpareigotas. Nenustatytų reikalavimų nevykdymas nėra baudžiamojo neveikimo pagrindas.3

Norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už neveikimą visų pirma reikia nustatyti, ar šis asmuo privalėjo veikti atitinkamu būdu. Tokia pareiga veikti yra nustatoma baudžiamajame įstatyme konstruojant atskirų nusikaltimų
Baudžiamosios teisės normose gali būti numatytas tiesioginis reikalavimas veikti atitinkamu būdu ( pranešti apie nusikaltimo padarymą, išlaikyti vaikus ir tėvus, suteikti ligoniui medicinos pagalbą ). Tačiau kartais tokio reikalavimo gali ir nebūti numatyta. Nusikaltimų sudėtys gali būti sukonstruotos atsižvelgiant į abi veikos pasireiškimo formas, nenustatant reikalavimo veikti. Taip yra nužudymo, kūno sužalojimo sudėtyse.

Baudžiamajame įstatyme numatytą pareigą veikti atitinkamu būdu gali lemti:

1) Asmens profesija bei jo tarnybinės pareigos.

_______________________________________

3 Justitia Nr.1 V., 1997. 6p.

Gydytojas privalo suteikti medicinos pagalbą, laivo kapitonas privalo suteikti pagalbą vandens kelyje nelaimės ištiktiems žmonėms, policininkas privalo užkirsti kelią nusikaltimo padarymui ir pan.

2) Giminystės ryšiai. Tėvai privalo išlaikyti vaikus, vaikai privalo išlaikyti tėvus.

3) Pilietinės pareigos. Asmuo privalo pranešti teisėsaugos institucijoms apie tikrai žinomai rengiamą, daromą ar padarytą nusikaltimą.

4) Ankstesnis pačio asmens elgesys.Vairuotojas padaręs avariją privalo nukentėjusiam suteikti pagalbą.4

Esant blanketinėms nusikaltimų sudėtims, pareiga veikti atitinkamu būdu gali būti numatyta ne pačiose baudžiamosios teisės normose, bet kitų teisės šakų norminiuose aktuose.

Taigi viena baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlygų yra asmens pareigos veikti buvimas. Formaliai tokią pareigą gali uždėti ir baudžiamasis įstatymas. 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse galima rasti tokių pavyzdžių. Antai BK 128 straipsnio 1 dalis numatė baudžiamąją atsakomybę bet kam, kas nesuteikia būtinos pagalbos žmogui, kurio gyvybei gresia pavojus. BK 294 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas nepranešė teisėsaugos institucijoms apie žinomą nusikaltimą, nors šiuo atveju kai kurioms asmenų kategorijoms daroma išimtis ( šeimos nariams, artimiems giminaičiams). Šiais straipsniais baudžiamasis įstatymas įpareigoja veikti kiekvieną asmenį, atsidūrusį įstatymo dispozicijoje aprašomoje situacijoje. Tačiau reikia pasakyti, kad minėti straipsniai nelabai atitinka teorines atsakomybės už neveikimą nustatymo nuostatas, todėl naujajame Baudžiamajame kodekse tokių nusikaltimo sudėčių yra atsisakyta. Pavyzdžiui: antai naujojo Baudžiamojo kodekso 144 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, “kas turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ir galimybę suteikti pirmąją pagalbą jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, arba pats sukėlė tą pavojų”, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Naujojo Baudžiamojo kodekso 238 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, “kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą”, nors šiuo atveju kai kurioms asmenų kategorijoms daroma išimtis: “už nepranešimą apie nusikaltimą neatsako tą nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai”.

Baudžiamasis įstatymas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims, kurių pareiga veikti yra numatyta atitinkamuose norminiuose aktuose. Ta pareiga neturi remtis vien moralinėmis nuostatomis. Tai turi būti teisinė pareiga, numatyta teisiniuose aktuose. Kita vertus, pareiga veikti negali būti numatyta remiantis vien tik baudžiamaisiais įstatymais. Ji turi būti numatyta darbo, civilinės ir šeimos teisės

_______________________________________

4 Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis V., 2001. 176p.

norminiuose aktuose. Tik esant tokiai padėčiai ir jeigu neveikimas gali kelti pavojų visuomenės branginamoms vertybėms, baudžiamoji teisė gali nustatyti baudžiamąją atsakomybę už pareigos nevykdymą, t.y. neveikimą.

Įstatymų leidėjas, konstruodamas normą, numatančią baudžiamąją atsakomybę už neveikimą, turi atsiminti, kad tokio nusikaltimo subjektas gali būti tik pareigą veikti turintis asmuo. Ta pareiga kyla iš tam tikrų teisinių santykių: šeimos, darbo ar panašių. Taigi atsakomybė už neveikimą paprastai turi būti siejama su specialaus subjekto požymiais, kurie privalo būti įvardyti baudžiamojo kodekso straipsnio, kurio objektyvioji pusė numato atsakomybę už neveikimą, dispozicijoje. Antai visiškai pateisinamas yra vieno iš tėvų baudžiamosios atsakomybės nustatymas už nemokėjimą elementų (t.y.neveikimą ) vaikui išlaikyti ( naujojo BK 164 straipsnis ) nes tėvai pareigą išlaikyti vaikus įgauna, remiantis šeimos teisiniais santykiais, įtvirtintais šeimos kodekso normose. Pateisinamas yra baudžiamosios atsakomybės nustatymas valstybės pareigūnams už tarnybos pareigų neatlikimą, nes įpareigojimas sąžiningai dirbti savo darbą kyla iš darbo teisinių santykių (pagal naujojo BK 229 straipsnį ).

Tais atvejais, kai nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė numato atsakomybę ir už veikimą, ir neveikimą ( pavyzdžiui, nužudymas, kūno sužalojimai ), atsakomybei už neveikimą kilti taip pat būtina sąlyga yra asmens pareigos veikti buvimas. Tokiais atvejais pačioje straipsnio dispozicijoje nieko apie tai nesakoma, tačiau, tiriant bylą, šią teorinę nuostatą reikia žinoti. Kaip pateikta anksčiau, tokį nusikaltimą
nužudymas galima padaryti ir veikimu, ir neveikimu. Už nužudymą veikimu atsakys bet kuris asmuo, atėmęs kitam gyvybę. Už gyvybės atėmimą neveikimu atsakys tik asmuo, turintis pareigą atitinkamoje situacijoje veikti, suteikti paramą pavojingoje situacijoje esančiam asmeniui.

Antai, jei vaikas miršta dėl to, kad motina ar tėvas jo nemaitina ar palieka tokioje vietoje, kur niekas kitas jam pagalbos nesuteiks, galima tėvus traukti atsakomybėn už nužudymą neveikimu, nes jie neatliko pareigos, kylančios iš šeimos teisinių santykių. Tuo tarpu kitų pašalinių asmenų tokios vaiko padėties žinojimas ir neveikimas negali jiems užtraukti baudžiamosios atsakomybės už nužudymą, nes teisiniuose aktuose nenustatyta pareiga rūpintis svetimais vaikais.

Prisiminę anksčiau pateiktą pavyzdį su skęstančiu žmogumi, keliame klausimą, ar pateisinamas būtų baudžiamosios atsakomybės nustatymas bei traukimas baudžiamojon atsakomybėn krante esančių žmonių, kurie nevykdė moralinės pareigos gelbėti žmogų? Ne, nes teisinės pareigos tie žmonės neturėjo, o nustatyti baudžiamąją atsakomybę už moralinės pareigos nevykdymą vargu ar būtų pateisinama. Kitas dalykas – gelbėtojų atsakomybė. Jų pareiga – gelbėti žmogų. Ši jų pareiga kyla iš darbo teisinių santykių.5

_______________________________________

5 Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį V., 1996. 83-84p

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2481 žodžiai iš 4942 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.