Baudžiavos panaikinimas
5 (100%) 1 vote

Baudžiavos panaikinimas

Norint kiek galima teisingiau išnagrinėti baudžiavos panaikinimo, valakų reformos temas, reikia paanalizuoti nuo ko visa tai prasidėjo ir kas davė tam pagrindą.

XV a. Lietuvą valdant Vytautui jau buvo grindžiamas kelias baudžiavos atsiradimui. LDK bajorai Vytauto valdymo laikais buvo įgyję didelę reikšmę, su jais buvo tariamasi visais svarbesniais reikalais. Nuolat didėjanti grūdų ir visos kitos žemės ūkio produkcijos paklausa Vakarų Europoje skatino LDK žemvaldžius geriau pertvarkyti savo ūkininkavimo sistemą, plėsti dvarų ariamos žemės plotus, rūpintis, kad visuomet būtų pigios ir nuolatinės darbo jėgos. Esant tokioms sąlygoms ne nuostabu, kad jie pradėjo dairytis į valstiečius ir jų valdomas paveldimas žemes. Tai buvo viena iš baudžiavos atsiradimo priežastčių. XV a. pradžioje Vytautas pradėjo bajorams dalinti didžiojo kunigaikščio domeno žemėse gyvenusius valstiečius. Šie valstiečiai Lietuvoje buvo vadinami veldamais. Veldamai buvo atleidžiami nuo prievolių, bajorams buvo leista imti tai, ką jie anksčiau atiduodavo didžiąjąm Kunigaikščiui. Tokias bajorų teises patvirtino 1529m. Lietuvos Statutas. Veldamų atleidimas nuo dėklos, sidabrinės ar kitų prievolių valstybei buvo paskutinis žingsnis verčiant juos baudžiauninkais. Didžiojo Kunigaikščio atsisakymas veldamo duoklių ir tarnybų, reiškė bajoro gautos valdos pavertimą tėvonija su teise jį valdyti, teisti ir t.t. Atiduodant juos valdyti bajorui buvo panaikinama jų išeivystės teisė. Valstietis galutinai paverčiamas baudžiauninku, nebeatliekančiu valstybei prievolių ir nebetenkančiu pilietinių teisių.

Žygimantas Augustas tapęs Lietuvos valdovu nusprendė papildyti valstybės iždą.Valstiečiai turėjo labai daug prievolių. Šių prievolių krizė ir noras papildyti iždą privertė Vyriausybę imtis agrarinės reformos visoje Lietuvoje ir didelėje Baltarusijos dalyje.

Valakų reforma vyko beveik 20 metų. Įžanginis reformos aktas buvo 1547m. nuostatai pilių ir dvarų urėdams. Šiais nuostatais pagrinde buvo stengiamasi sustabdyti turtinę diferencijaciją besiplečiančią kaimuose. Pagrindinis nuostatų reikalavimas buvo uždrausti valstiečiams pirkti ir parduoti žemę. Dėl begalės įvairių prievolių, reikalaujant jų nuo kiemo ir neatsižvelgiant kiek ten yra darbingų žmonių, susidarė situacija, kuomet vienas šalia kito gyvena valstiečiai, kurie turi po kelis ar net keliolika arklių ar kitų gyvulių ir šale tokie, kurie net negali būti įtraukti į inventorizacinį sąrašą.

Pats pagrindinis reformos įstatymas – Valakų nuostatai – paskelbtas 1557 metais. Jie skelbia, kad visa valstybinių valstiečių žemė yra valdovo t.y. didžiojo kunigaikščio nuosavybė. Matininkams buvo liepta matuoti ir jungti į vieną visą dvaro ir valstieičių žemę, išskyrus privilegijuotojų bajorų. Jei bajorų žemė trukdytų žemių sujungimui jam turėjo būti duodamas atitinkamas žemės pakaitalas. Visa žemė buvo matuojama valakais. Kiekviena valstiečio šeima turėjo teisę gauti po valaką žemės, jei valako būtų per daug jį galėjo dalintis dvi šeimos. Daugiau nei valaką valstietis negalėjo gauti. Šeimyniškiai buvo paverčiami daržininkais, duodant jiems po 3 margus žemės ir reikalaujant eiti lažą: vyrams – 1 dieną per savaitę dirbti pėsčiomis, moterims pjūties metu po 6 dienas per savaitę darbo lauke arba arti.

Reformos metu gerose ir derlingose žemėse buvo steigiami palivarkai. Vienam palivarko valakui apdirbti skiriama 14 lažo dienų per savaitę. Neužtekus buvo kviečiamos talkos.

Valakų žemė buvo rūšiuojama į gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Pagal tai buvo paskirstomas piniginės rentos ( činšo ) dydis. Todėl valstiečiai , gyvenantys tuose valstčiuose, kuriuose nebuvo dvaro ar palivarkų, buvo laisvi nuo lažo , bet turėjo kasmet mokėti apie 30 grašių činšo. Prie šio mokesčio valstietis dar turėjo mokėti vidutiniškai apie 15 grašių činšo, reikalaujamo iš visų valakininkų. To meto valstiečių 2/3 rentos sudarė atodirbis ir 1/3 činšas. Tokia feodalinės žemės renta ir buvo nustatyta Valakų reformos. Jos buvo laikomasi visą reformos laiką.

Feodalinės rentos formos ir valstiečiai Lietuvoje iki 1790 m.

Pavietai Valstiečiai su žeme Bežemiai Iš viso valstie-

čių Bežemių

Lažinin-

kai Činšinin-

kai Iš viso Činši-ninkų %

Vilniaus 3860 4827 10687 45,2 720 11407 6,3

Ukmergės 9716 6399 16015 39,3 926 16941 5,5

Breslaujos 4386 3799 8385 45,3 985 9370 10,5

Trakų 8205 2852 10457 21,5 1282 11709 10,9

Kauno 6841 1393 8180 16,4 1120 9303 12

Upytės 1753 3470 8243 42,3 504 8747 5,8

Raseinių 6987 12847 19804 64,8 2930 22744 12,8

Šiaulių 6471 4590 14061 41,5 858 11919 7,2

Iš viso: 53399 39443 92842 42,5 9325 102167 9,1

Valakų reforma palietė ir miškų ūkį. Miškas, anksčiau buvęs antruoju valstiečio pajamų šaltiniu, buvo matuojamas ir skirstomas į medžioklės, kirtimų ir kitokius plotus. Matuojant miškus, jeigu neatsirasdavo tinkamos gyventi žemės daugiau kaip 3 valakų, valstiečiai nebuvo keliami gyventi, nes tokiu būdu jie galėjo padaryti daugiau žalos iždui naudodamiesi miško gėrybėmis.Valstiečiams buvo uždrausta kirsti miškus, juose medžioti. Jais naudotis buvo galima tik tam skirtose vietose ir tik savo ūkio reikmėms. Tarp miškų likę margai buvo nuomojami
valstiečiams ganykloms, šienui ( trečdalį šieno paimant į dvarą ). Valstiečiai vyrai turėjo vykti į medžiokles, o jos laikas buvo užskaitomas už lažą. 1559m. visos didžiojo Kunigaikščio girios buvo revizuotos, buvo sudaryta jų kartoteka ir paskirtas valdymas. Buvo suskirstyta eiguvomis, paskirti eiguliai, kurie turėjo prižiūrėti ir tvarkyti mišką.

Reformos metu žemė buvo matuojama valakais ne tik siekiant paskirstyti prievolių dydį valstiečiams, bet ir norint įvesti trilaukį su sėjomaina žemdirbystės ciklą.

Kaimo žemė buvo dalinama į tris lygius laukus, o lauke atmatuojama tiek rėžių kiek yra valstiečių ūkių. Tokiu būdu valstietis gaudavo po tris rėžius – po rėžį kiekviename lauke. Taip skirstant žemę atsirasdavo ne mažai problemų, nes į tuos plotus ne retai įsiterpdavo krūmynai, pelkėtos vietos, dirvonai ir bajorų žemės. Valstiečiams buvo liepiama eiti į talkas tvarkant naujus žemės plotus.Kuriant naujas gyvenvietes matininkams buvo nurodyta, kad naujos kaimų gyvenvietės turi būti statomos viduriniame lauke, sausoje vietoje, netoli šaltinio ar kitokio vandens telkinio. Kaimo gatvė turėjo eiti skersai vidurinio lauko, trobesius išdėstant abipus kelio. Valakininko gyvenamasis namas ir klėtis turėjo būti vienoje gatvės pusėje, o tvartai ir klojimai kitoje. Jei valaką dalindavosi du valstiečiai tai vienas trobas statėsi vienoje, kitas kitoje kelio pusėse. Buvo siekiama sukurti didelius kaimus, tačiau matininkai galėjo palikti ir nedidesnes gyvenvietes, jei jos buvo nepalankiose vietose, tik žemė turėjo būti išmatuojama margais ir nustatomas činšo dydis.

Už palivarkų priežiūrą buvo atsakingi urėdai, kurie kaip atlyginimą gaudavo trečdalį palivarko derliaus, tris valakus žemės, po vieną kiekviename lauke ir sklypą daržui. Urėdui buvo draudžiama lažinį valstiečių darbą naudoti savo žemėse.Jo veiklą ir iš palivarko gaunamą derlių kontroliavo didžiojo Kunigaikščio revizoriai. Apie gaunamą iš palivarko derlių turėjo būti pateikiamos ataskaitos.

Valakų reforma keitė ne tik kaimų palnavimo, miškininkystės ar žemės ūkio tvarką, bet ir kaimo valdymą.

Sudarant naujus kaimus buvo keičiama ir jų pareigūnai. Buvo skiriami vaitai ir suolininkai. Vaitais buvo skiriami tie valstiečiai, kurių klausyti sutikdavo visi kiti kaimo gyventojai. Už savo tarnybą jis gaudavo vieną laisvą valaką ir dar vieną galėdavo paiimti už činšą. Urėdas turėjo teisę bausti vaitą, bet be revizoriaus negalėjo pašalinti iš pareigų.Vaitai buvo skiriami vienam dideliam ar keliems mažiems kaimams. Suolininkas – vaito pagalbininkas. Jie padėdavo prižiūrėti tvarką kaime, nustatydavo vieno valstiečio padarytą žalą kitam ir kaip prisiekusieji liudytojai dalyvaudavo urėdo teisme.

Tose žemėse, kur nebuvo dvaro ar palivarkų žemių valstiečiai liko baudžiauninkais činšininkais.Jie galėdavo imti valaką ir būti įrašyti į dvaro inventorių, bet tokiu atveju išeiti jau niekur negalėjo.Taip pat galėjo neimti valako ir tapti laisvais, išeiviais ar iškeliauti kaip bežemiai.

XVI a. kai kuriuose dokumentuose, bei Valakų įstatyme yra minimi žemininkai.Tai privilegijuotieji bajorai ( šlėktos ), turintys teisę į žemę.Jų žemė nebuvo matuojama.

Valakų reforma palietė ir miestelius.Įstatyme buvo nurodyta, kad miestelėnų žemė matuojama ir apdedama činšu. Miesteliuose sodybinė žemė buvo atskiriama nuo valakinės. Sodybinė žemė buvo dalijama į kiemus ir daržus, matuojama ne valakais, o rykštėmis. Činšas mokamas už sodybinę žemę nebuvo vienodas: turgaus aikščių ar vieškelių ribose jis didesnis, atokiau mažesnis. Miesteliuose kitaip buvo ir su sklypų bei valakų pasiskirstymu. Sklypų, skirtų miestelėnų kiemams ar daržams skaičius galėjo nesutapti su valakų skaičiumi. Miestelėnas galėjo turėti tik kiemą ir neturėti nei daržo, nei valako. Tuo tarpu valstietis negalėjo imti sodybinio sklypo be valako. Miestelėnai, turintys valakinės žemės, naudojosi ja tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir činšiniai valstiečiai. Kadangi jie nėjo lažo, tai mokėjo dvarui činšą ir buvo jam priklausomi. Miestelėnas, neturintis valakinės žemės, buvo laisvas.Tačiau nors ir būdamas laisvas jis negalėjo nei parduoti, nei pirkti savo žemės.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1473 žodžiai iš 4537 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.