Bausmės nuosprendžio įvykdymo ir kankinimų istorija kelia ne tik siaubą, ji turi ir savotiško žavesio. Ankstyvajame epochos periode karaliai ir kilmingieji buvo aukščiausia jurisdikcija, o už kriminalinius nusikaltimus buvo baudžiama mirtimi arba baudžiama vergove. Pradedant viduramžiais ir iki pat XIX a. pagrindinis bausmės tikslas buvo įbauginimas bei atpildas. Tuo tarpu Europoje buvo baudžaima tik tada, jei nusikaltėlis pripažindavo savo kaltę. Todėl kankinimo kamerose dirbo savanoriai, kurie kankindami nusikaltėlius išgaudavo kaltės prisipažinimą.Didžioji visuomenės dalis nebetoleravo barbariškų kankinimų metodų bei mirties bausmės, kuria buvo baudžiama net už menkiausius nusikatimus. Buvo manoma, kad jei pradės visus žudyti tai nebeliks gyvų žmonių. Todėl buvo pradėta nuteistuosiu kalinti kalėjimuose arba tremti iš šalies. Net ir panaikinus priverstinius darbus, vistiek suprasta, jog kaliniai turi užsidirbti savo ir jei turi šeimą, tai dar ir jos išlaikymui. Dažnai jie buvo verčiami dirbti beprasmius darbus, tokius kaip sukti maluno ratą, jiems nebuvo leidžiama kalbėtis. Todėl toks darbas tapdavo beprotystės priežastimi.
Daugelio valstybių politikai ir socialiniai reformistai sutinka, jog pagrindiniai bausmės nuosprendžio tikslai yra šie: nusikaltėlio perauklėjimas, visuomenės apsaugojimas ir kitų visuomenės narių įbauginimas, nesvarbu ar tai yra mirties bausmė ar izoliavimas įkalinimo įstaigoje. Daugiau kaip prieš šimtą metų buvo išrasta elektros kėdė. Ji naudojama ir šiandien. Kadangi XX a. pagrindinės bausmės buvo mirtis arba įkalinimas, tai baudžiamosios atsakomybės specialistai stengėsi pritaikyti tokias bausmes, kurios atitiktų padaryto nusikaltimo sumkumą.
Priešistoriniais laikais žmogžudžiai ir vagys už padarytus nusikaltimus turėdavo sumokėti savo gyvybe. Taip mirtimi buvo išperkama kaltė ir tuo pačiu metu susitaikoma su Dievais. Labai dažnai dievams buvo aukojami ir žmonės. Tuo buvo manoma, jog tuomet bus geresnis derlius ir nepuls ligos. Romėnai su savo kaimynais sugalvodavo barbariškiausius ir naujus mirties būdus, kuriuos vieningai išbandydavo su kankiniais. Kiekviena epocha turėjo savo aukojimo metodus. Šiandien sunku pasakyti, ar buvo aukojami tik nusikaltėliai ir piktadariai, ar pasiaukoti dievams sutikdavo ir savanoriai. Taip pat neįmanoma nusakyti, ar kūno sužalojimai, randami ant iškastų lavonų, buvo padaryti prieš mirtį, ar tai viena iš laidojimo ritualo dalių.
Keltai garbino ir meldėsi šimtams dievų. Jų dievams būdinga hiedrarchija. Cezaris taip apibūdino keltus: “Jie tikėjo tuo, jog dievams patinka, kai yra nužudomi vagys, plėšikai ir kitus nusikaltimus padarę žmonės; tačiau jeigu nebūdavo pakankamai piktadarių, keltai žudė ir nekaltus žmones”. Šie, prižiūrimi druidų (keltų aiškiaregių), vykdė bausmę. Nusikaltėliai buvo uždaromi į didžiulį, iš karklų nupintą milžiną ir padegami. Kitas keltų žudimo būdas – pervėrimas strėle arba sodinimas ant baslio šventoje vietoje. Taip darė ir kitos tautos. Moterys pagal keltų ritualus buvo skandinamos – negalėjo būti pralietas jų kraujas. Kitas jų aukojimo būdas – prieš paaukojant jas deivei Adastrai – pasmeigimas ant baslio; joms taip pat buvo nupjaunamos krūtys.
Keltų ryšys su požeminiu pasauliu buvo labai keistas. Kaip archeologai įrodinėja, tai keltai iškasdavo gilias duobes ir į jas mesdavo aukas. Manoma, kad keltų šventykla, rasta prancuzijoje buvo apjuosta tvora ir gilia duobe, kuriose dabar randama aukso, pro kurį keltai anksčiau bijodavo net praeiti. Net ir Romėnai buvo sukrėsti tokiu keltų ritualiniu elgesiu.
Visiem labai gerai žinoma mirties bausmė nekryžiuojant. Šią bausmę sugalvojo fenicijiečiai – jūreivių ir pirklių tauta iš Sirijos, klestėjusi maždaug 1000 metų prieš Kristaus gimimą. Nukryžiavimą iš finicijiečių perėmė graikai, asirai, egiptiečiai, persai ir romėnai. Krikščionybės laikais tai buvo viena iš negarbingiausių mirties bausmių. Ši bausmė paprastai buvo skiriama vergams arba jau labai dideliems nusikaltėliams. Iš pradžių nukryžiuodavo ant vieno stulpo ir leisdavo numirti, vėliau atsirado ir antras stulpas ir taip susidarė kryžius. Jie turėjo tris, keturis atsišakojimus arba buvo X formos. Šis buvo vadinamas šventojo Andriejaus vardu, nes buvo manoma, jog jis mirė nukryžiuotas būtent ant tokio kryžiaus. Prancuzijoje dažniausiai būdavo nukryžiuojami žydai ir eretikai.