ĮVADAS
Bažnyčia visais laikais užėmė svarbią vietą valstybės vidaus ir išorės gyvenime. Ji būdavo patariamasis organas priimant įvairius, o kartais ir pati priimdavo valstybei svarbius nutarimus, įstatymus ir sprendimus. Jie būdavo taikomi vieniems ar kitiems sluoksniams, kartais visiems valstybės gyventojams, tačiau dažniausiai, tai būdavo sprendimai liečiantys plačiuosius sluoksnius. Vieniems jie patikdavo, kitiems – ne, ir nuo to, nors ir ne visada, bet vis dėl to, priklausydavo Bažnyčios padėtis.
Viduramžių, renesanso ir kitų laikų epochose, svarbiu veiksniu bažnyčios gyvenime būdavo monarchas. Dažniausiai monarchai ieškodavo dvasininkų patarimų ir pritarimų vieniems ar kitiems veiksmams, o ne dvasininkai – monarchų. Tačiau absoliutizme visą valdžią į savo rankas valstybėse sutelkdavo ne dvasininkai, o monarchai.
Bažnyčios padėtis valstybėje ne visada būdavo stabili. Jos vietos valstybėje raidą yra tyrinėję ir aprašę daug bažnyčios istorijos tyrinėtojų. Keleto jų darbais remsiuosi šiame savo darbe, kuriame aptarsiu bažnyčios, kaip tikėjimo, vietą absoliutizmo laikų Prancūzijoje.
Istoriografija
Šiame savo darbe daugiausiai naudojausi Lietuvių enciklopedijos pirmu, penktu ir dvidešimt trečiu tomu. Iš jų pirmiausia išsiaiškinau tikslias apibrėžimų – galikanizmas, hugenotai, masonai sąvokas. Manau, kad daugelyje darbų tikslūs apibrėžimai yra būtini. Tačiau prie viso to nereikia pamiršti ir “Krikščionybės kronikos” išleistos 1997 metais, “Katalikų bažnyčios istorijos” antro tomo ir daugelio kirų ne ką mažiau svarbių leidinių. Juose, kaip ir Stasio Ylos “Šiluva Žemaičių istorijoje” radau naudingos informacijos apie masonus. Šioje literatūroje visai neblogai yra aprašyta apie hugenotus ir absoliutizmo laikų Prancūzijos bažnyčios padėtį.
Apie tai yra kalbama ir lietuvišuose, tarpukariu išėjusiuose tikybos vadovėliuose kuriuose parašė Alekna, Mičiulis ir Staugaitis.
GALIKANIZMAS
Manyčiau, kad geriausiai nagrinėjimą būtų pradėti nuo galikanizmo aprašymo, nes būtent galikanizmas buvo ta religinė teorija, kuri apribojo bažnyčios teises absoliutizmo laikų Prancūzijoje. Tuo tarpu būtent Liudviko XIV, kuris dar yra žinomas kaip “karalius – saulė” ir jam yra priskiriamas posakis “Valstybė, – tai aš”, valdymo laikai yra kada Prancūzijos gyvenimas buvo absoliutizmo epochoje.
“Galikanizmas yra religinė-politinė teorija, pagal kurią Prancūzijos Bažnyčia (tos teorijos atstovai ją dažnai vadindavo galų Bažnyčia, l’Eglise gallicane) popiežiaus atžvilgiu turi tam tikrą savarankiškumą, ir sąjūdžiai, kurie mėgino tą teoriją įgyvendinti” . Kitaip sakant tai sąjūdis, kuris iš dalies, tačiau ne iki galo, nepripažino popiežiaus valdžią. Šis sąjūdis atsirado dar frankų valstybės laikais.
Absoliutizmo laikais jis atgimė ir ėmė stiprėti. Tam įtakos turėjo pats absoliutizmas, nes kai valstybėje visa valdžia sutelkta vieno žmogaus rankose tai jis pradeda ir savo dvasininkams nurodinėti kaip jie turi elgtis, o tai jau galima sieti prie popiežiaus nurodymų nevykdymo. Prancūzijoje galikonizmas pasireiškė būtent per karalių nurodymus.
“1516 metų konkordatu karalius ir popiežius pasidalino teisę vyskupams skirti, buvo nusakyta kandidatų amžius ir mokslo cenzas, popiežius atsisakė nuo didžiosios dalie beneficijų, beveik visos bažnytinės bylos turėjo būti sprendžiamos pačioje Prancūzijoje ir buvo apribota teisė Romai apeliuoti, bet buvo pripažinta popiežiaus pirmenybė. Pranciškus suvaldė Paryžiaus parlamento ir universiteto vadovaujamąją galikoniškąją opoziciją. Tačiau bažnytinės pačių karalių teisės ir jų mėginimai pasiglemžti Prancūzijos Bažnyčią buvo galikonizmo rūšis; be to, universiteto, parlamento ir kunigų galikonizmas neišnyko. Parlamentų reikalavimu valdžia Blois įsakymu pripažino tik tuos Tridento sinodo nutarimus, kurie neprieštaravo valstybės teisei ir prancūzų Bažnyčios įstatymams bei papročiams.” Taigi jau XVI a., kada pasirodė pirmosios absoliutizmo apraiškos, buvo daug daroma, kad Bažnyčia kuo mažiau įtakotų valstybės gyvenimą. Tačiau negalima išimtinai teigti, kad galikanozmas laimėjo ir buvo visai suvaržytos Bažnyčios teisės.“P.Pithou (1539-96) veikale Libertes de l’Eglice gallicane sistemingai išdėstė galikanizmo ideologoją. Svarbiausios jos tezės buvo: 1. jokios pasaulinės valdžios Prancūzijos karalystėje popiežius neturįs, 2. bažnytinės jo valdžios aktai negali prieštarauti prancūzų Bažnyčios pripažįstamų sinodų nutarimams. Vis dėlto ilgainiui Romos šalininkai vis labiau stiprėjo. Be to, išvien nėjo patys galikanistai.” Jų nėjimas išvien pasireiškė skirtingais siekiais. Taip pat prie galikanistų susiskaldymo prisidėjo ir jų vidinės intrigos. Nes galikanistų tarpe nemažą dalį sudarė turtuoliai. “Vieni kėlė aikštėn galikanizmą, kad pavergtų Prancūzijos Bažnyčią ne popiežiui, bet karaliui; kiti stengėsi nusikratyti tiek popiežiaus, tiek karaliaus valdžia, kad įsigytų autonomiją; vėl kiti buvo tradicinės galikanizmo ideologijos ir tam tikro bažnytinio patriotizmo atstovai. XVII a. Popiežininkai įsigalėjo pačioje Sorbonoje, kur 1560 metais iš 178 daktarų jų buvo apie 90, o galikanistų tik 50-60.
Galikanizmas vis labiau virto parlamento ir valdininkų kurstomojo karaliaus kova su popiežiumi dėl karaliaus valdžios Bažnyčioje, ir Sorbonos bei vyskupijos galikanistai turėjo vis atsargiau dėstyti savo idėjas. 1663 metais Sorbonos 6 straipsnių deklaracija pripažino karaliaus autoritetą pasauliniuose Bažnyčios reikaluose, bet nedrįso čia neigti ir popiežiaus autoriteto, o klausimą, ar popiežiaus valdžia aukštesnė, kaip sinodo, ir yra visai neklystanti, visai nutylėjo. Kai Liudvikas XIV 1673 ir 1675 mėgino praplėsti savo regaliją vyskupams skirti, jam pasipriešino ne tik popiežius, bet ir dalis kunigų. Karalius turėjo sušaukti vyskupų bei kunigų susirinkimą, kurio vardu Bossuet paskelbė 4 straipsnių deklaraciją (1682 III 19): 1. pasaulio reikaluose karaliai ir valdovai nepriklausą jokios bažnytinės valdžios ir negali būti jos nuversti; 2. Prancūzijos Bažnyčia nepritarianti tiems, kurie neigia (Konstancos) sinodo kanonus, skelbiančius aukščiausią visuotinio sinodo valdžią; 3. reikią laikytis senųjų Prancūzijos Bažnyčios įstatymų bei papročių; 4. kad popiežius pirmiausia turįs spręsti tikėjimo klausimus, kad jo dekretai galioją visose bažnyčiose ir kiekvienoje atskirai, betgi nėra jo nutarimas nekeistinas, jei tik su tuo nutarimu nesutinka visa Bažnyčia. Liudvikas XIV savo ediktu įsakė dėstyti ir aiškinti tą deklaraciją visose karalystės mokyklose, seminarijose ir universitetuose, bet popiežius nebetvirtino pagal ją karaliaus skiriamųjų vyskupų, o ją pačią pasmerkė (1691 I 31 paskelbtąja bule). Liudvikas XIV greit ėmė ieškoti kompromiso, stengėsi susitarti su popiežiumi, nei nekreipdamas dėmesio į galikanistų protestus, karalystės vyskupams leido pasmerkti deklaraciją laišku popiežiui (1693 IX 12) ir pagaliau pats parašė laišką popiežiui, kur jos išsižadėjo (1693 IX 15). Tiesa, galikanizmas dar neišnyko. Jansenizmo pastiprintas, jis pasireiškė vyskupų kovoj su bule Unigenitus (1713) ir su privertusiu parlamentą ją įregistruoti karaliumi. Liudvikui XIV mirus, regento taryba 1718 paskelbė, kad vyskupai popiežiaus patvirtinimo nereikalingi.