BAŽNYČIA VIDURAMŽIAIS
960 m. – Danijos krikštas
966 m. – Lenkijos krikštas
988 m. – Rusios krikštas
Katalikų bažnyčios skilimas (1054 m.) į Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų). Suskilus Romos imperijai į Rytų ir Vakarų (385 m.), klostėsi nevienodos sąlygos vystytis krikščionybei – Romos popiežiaus nebevaržė imperatoriaus valdžia, o Konstantinopolio patriarchas buvo labai priklausomas nuo Bizantijos imperatoriaus. VII a. pradėjo ryškėti ir teologiniai, organizaciniai, apeigų skirtumai: nevienodai aiškinta Šventoji Trejybė, apeigos atliekamos skirtingomis kalbomis ( graikų ir lotynų). Romos ir Konstantinopolio interesai ypač susikirto platinant krikščionybę Rytų ir Vidurio Europoje.
Kliuni reforma (1059 m.) – katalikų bažnyčios pertvarkymai. Reformų centras – Kliuni benediktinų vienuolynas (Prancūzija). Tikslas: sustiprinti pasaulietinę ir bažnytinę popiežiaus valdžią. Bažnyčia tapo centralizuota, ekonomiškai ir politiškai stipri institucija, popiežių pradėjo rinkti nepriklausoma kardinolų kolegija, bažnytinės investitūros skyrimas perėjo popiežiaus žinion; buvo įvestas griežtas celibatas; sukurta ir įgyvendinta teokratinė teorija: bažnytinė valdžia yra aukštesnė už pasaulietinę, todėl kiekvienas pasaulietinis valdovas turi paklusti popiežiui.
Grigalius VII (1020-1085 m.) popiežius, katalikų bažnyčios reformatorius. Rėmė Kliuni reformą, stiprino bažnytinės valdžios nepriklausomybę nuo pasaulietinės, įvykdė svarbias reformas, padėjusias centralizuoti Katalikų bažnyčią: įteisino celibatą, panaikino pasaulietinę investitūrą, prieštaravo simonijai – bažnytinių pareigų pirkimui ir pardavimui. Su Henriku IV kovojo dėl investitūros (dvasininkų skyrimo). Paskelbtas šventuoju.
Henrikas IV (1050 – 1106m.) – Vokietijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius. Kovojo su nepaklusniais vasalais pradėjo ginčą dėl investitūros (1075-1122 m.) su popiežiumi, tačiau šis Henriką IV ekskomunikavo. Kanosoje apsirengęs atgailautojo rūbais meldė atleidimo. Atgavęs savo ankstesnę galią, surengė žygį į Romą, ją užėmė, paskyrė antipopiežių, kuris Henriką IV karūnavo imperatoriumi.
„Ėjimas į Kanosą“ – politinio veikėjo visapusiškas nusižeminimas ir prašymas atleidimo už padarytas klaidas. 1077 m. į Kanosą (Šiaurės Italija) pas popiežių Grigalių VII ėjo atleidimo prašyti Vokietijos karalius Henrikas.
Kryžiaus žygis – popiežiaus Urbono II Klermone (Prancūzija) 1095 m. paskelbtas žygis Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Surengti 8 žygiai – 1096 – 1270 m.
Riterių ordinai – karinės-religinės vienuolių organizacijos, turėjusios įstatus, patvirtintus popiežiaus ir suvaidinusios svarbų vaidmenį Kryžiaus žygių metu.
Antisemitizmas – neapykanta, priešiškumas žydams. Pirmasis antisemitizmo proveržis įvyko XI a. – žydai buvo persekiojami, žudomi.
Kryžiaus žygiai (1096-1270 m.) – tai aštuoni Vakarų Europos riterių žygiai į artimuosius Rytus. Kryžiaus žygius paskelbė popiežius Urbonas II Klermone (Prancūzija) 1095m. Šventajai žemei (Jeruzalei) vaduoti iš „netikėlių“ jungo. Svarbiausi užgrobimai – kryžiuočiai paėmė Jeruzalę (1099 m., I žygis) ir užkariavo Konstantinopolį (1024 m., II žygis). Priežastys:
• Valstiečiai siekė ištrūkti iš baudžiavos ir susirasti geresnį gyvenimą turtinguosiuose Rytuose.
• Feodalams, riteriams labai trūko žemių („žemės badas “) – įvedus majorato principą, žemę paveldėdavo tik vyriausias sūnus, todėl atsirado daug riterių plėšikų, kurie kėlė sumaištį.
• Nusilpo Bizantija, todėl popiežius tikėjosi išplėsti katalikų bažnyčios įtaką Rytuose.