Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi
5 (100%) 1 vote

Bendraamžių įtaka paauglių asmenybės formavimuisi

11

BENDRAAMŽIŲ ĮTAKA PAAUGLIŲ ASMENYBĖS FORMAVIMUISI

Įvadas

Manau ši tema visada buvo aktuali, yra aktuali ir bus aktuali. Paauglystė yra ypatingas amžius, kada žmogus ieško savęs, kovoja ne tik su aplinka, pačiais artimiausiais, brangiausiais žmonėmis, bet ir pačiu savimi. Šiame amžiaus tarpsnyje svarbu pasirinkimas: paauglys visada renkasi, jis visada dvejoja, abejoja…. jį beveik visada lydi klausimas ką pasirinkti, pvz.: ar eiti į kasdieninį užklasinės veiklos užsiėmimą ar su įkalbinėjančiais draugais į kiemą.

Turbūt visi su manimi sutiks, kad būtent šiame gyvenimo periode labai svarbi draugų, bendraamžių įtaka. Kažkur nublanksta dar taip neseniai labiausiai mylimi ir brangiausi tėvai, nuo kurių nenorėjo nė per žinksnį atsitraukti, kuriais buvo beatodairiškai pasitikima.

Šiame darbe paanalizuosiu kokią įtaką paauglių asmenybės formavimuisi daro bendraamžiai, kurie šiame tarpnyje yra pastovūs palydovai.

Tapatumo jausmas

Paauglys ne pats pasiskiria vietą bendravimo sistemoje, ją parenka draugai atsižvelgdami į tam tikrus veiksnius, kurių jie patys tiesiogiai nesuvokia.Kokie tie veiksniai, kurie lemia mokinio socialinį statusą bendruomenėje?

Remiantis įvairių šalių mokslininkų nuomone, išskiriami skirtingi veiksniai, lemiantys socialinį statusą kolektyve.

M.Barkauskaitė knygose ,,Mokinių tarpusavio santykiai’’ ir ,,Paaugliai: sociapedagoginė dinamika ‘’ išskiria:

1) nuo paties mokinio priklausą individualūs veiksniai: išvaizda (anatominiai duomenys ir apranga), lytis, amžius, charakteris, temperamentas, gabumai, pažangumas, inteligencija, informuotumas arba mokinio išprusimas;

2) išoriniai veiksniai ,turintys įtakos mokinio statusui: klasės ypatumai, mokytojas, draugai, šeima , bendravimo patirtis.

Individo galutinis tikslas, kurio jis siekia – tapti pačiu savimi: kiekvienas žmogus galų gale klausia, – kas aš esu?, kaip galiu tapti savimi?

Remiantis C.Rogerso mintimis, tapatumo jausmas leidžia mums pamatyti save tokius, kokie mes esame: kuo mes buvome,kas mes esame šiandien ir kuo būsime rytoj. Ypač aktuali tapatumo paieška paauglystėje siekiančiam identifikuoti savo vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. ,,Sėkmingai asmeninis tapatumas pasiekiamas tada kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe’’(R.Žukauskienė , 1996 p.313).

C.Rogerso nuomone, ar tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe dalinai priklauso nuo pasirengimo būti atviriems patirčiai. Pauglystė – tai laikas tokiam atvirumui pasiekti . Paauglys linkęs eksperimentuoti naujomis idėjomis siekia pažinti skirtingus gyvenimo aspektus.

,,Žmogų augti skatina ir tam sąlygas sudaro besąlygiškos pagarbos nuostata, t.y. vertinantis, ne smerkiantis ar teisiantis, bet priimantis požiūris į jo jausmus, poreikius, norus, jo pasirinktas vertybes, tokioje aplinkoje žmogus vis labiau tampa pats savimi: jis ,,nusimeta’’ kaukes, atsisako,,fasadinio’’elgesio, jam primestų nuomonių bei įsitikinimų, eina tikrosios savasties link’’(V.Lepeškienė,1996,p.14). Mokytojas turi padėti paaugliui tapsmo procese ir į jį žiūrėti, kaip į unikalų, nepakartojamą, todėl besąlygiškai vertingą. Nieko negali būti blogiau, kaip bausti žmogų norint jį ko nors išmokyti. Tik pozityvi pažiūra visada suteikia jėgų veiklai. V. Satir nuomone,visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiškas bendravimas.

Paauglys pereina prie asmeninės, individualios pažiūrų sistemos,kuri panaudojama jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Šiuo požiūriu yra įdomi Adlerio ,,gyvenimo stiliaus teorija’’, kurioje iškeliamos individualios žmogaus galimybės, individualios pažiūros. ,,Prasmingas savęs atradimas priklauso nuo didėjančio protinio brendimo laipsnio, savo galių bei talentų tobulėjimo ir pasaulėžiūros plėtotės. ’’(G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996,p.64).

Tačiau ne visų paauglių vertybių sistema būna unikali. Nemaža jų dalis tiesiog mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes, įsitikinimus paprastai yra gynybiški, tie kuriems nepavyksta pasiekti asmeninės idealų sistemos paprastai saugo save nuo naujos gyvenimiškos patirties, tolesnio tobulejimo ,negali pasinaudoti savo patirtimi ir įvertinti savo galimybių. Šie paaugliai iškreipia realybę, kuria steriotipus, ribotus problemų sprendimo būdus.

Pauglio tapatumo raidoje reikia atsižvelgti į daugelio procesų raidos sąveiką: fizinį brandumą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.

Remiantis Eriksono teorija, paauglystė – tai tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodas. Eriksonas lemiamais raidos proceso veiksniais laikė ne tik paties individo brendimą ir vidinį dinamizmą, bet tokią pat reikšmę skyrė socialinės aplinkos sąlygoms. Psichoanalitikas paauglystę vertina kaip svarbiausia formuojantis tapatumui. ,,Tik paaugliui suteikiama tiek daug laiko tyrinėti, įsivaizduoti ir eksperimentuoti su savo tapatumu. Jis, norėdamas išspręsti kylančias problemas, turi nemažai laiko svarstyti, mąstyti….’’ (R.Žukauskienė,1996 p.316)

Tačiau ne visi paaugliai pasinaudoja jiems skirtu laiku. Jie priiima sprendimus skubotai, perdaug anksti pereina į suaugusių visuomenę visai tam nepasiruošę.
Tokie paaugliai neišmėgina savo unikalaus asmeninio tapatumo ir priima jam priskiriamus vaidmenis ,tėvų vertybes.

Kai kurie paaugliai patiria tapatumo difuziją, prisiėmę kelis skirtingus tikslus ar vertybes ( tėvų, bendraamžių ar platesnės visuomenės) nesistengia surasti savo tapatumo ir tada sunku vykdyti įprastinius šiam amžiui keliamus reikalavimus (atlikti mokyklines užduotis,susirasti draugų,mąstyti apie ateitį). Paauglys, kuriam nesiseka išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai pasimetęs ,nesupranta, kas jis, kuo nori būti, koks jis kitų žmonių akyse.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 833 žodžiai iš 1583 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.