Bendrai apie baltijos jūrą
5 (100%) 1 vote

Bendrai apie baltijos jūrą

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Ekologijos katedra

Baltijos jūros ekologinė būklė ir priemonės jai optimizuoti

Atliko: Donatas Meškauskas

AF, III kursas, 2 grupė

Tikrino: D. Baltramaitytė

Akademija, 2002

Turinys

Bendrai apie Baltijos jūrą ………………………………………………………………………………………….. 2 psl.

Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai …………………………………………………. 4 psl.

Baltijos jūros pakrančių vandenų būklė ………………………………………………………………………. 5 psl.

Botnijos įlanka ……………………………………………………………………………………………… 5 psl.

Suomijos įlanka …………………………………………………………………………………………….. 5 psl.

Rygos įlanka …………………………………………………………………………………………………. 5 psl.

Rytinė Atviroji Baltijos jūros dalis ………………………………………………………………….. 6 psl.

Gdansko įlanka, vidurinė Lenkijos pakrantė, Pomeranijos įlanka ………………………… 6 psl.

Arkonas baseinas …………………………………………………………………………………………… 6 psl.

Baltų jūra, Zundo ir Kategato sąsiauriai …………………………………………………………… 7 psl.

Gyvųjų išteklių būklė Baltijos jūroje ………………………………………………………………………….. 7 psl.

Gamtiniai ištekliai, žuvys ir žvejyba ………………………………………………………………… 7 psl.

Ruoniai ir paukščiai ……………………………………………………………………………………….. 8 psl.

Žuvininkystė …………………………………………………………………………………………………. 9 psl.

Atviros Baltijos jūros būklė …………………………………………………………………………………….. 10 psl.

Druskingumas ir deguonis …………………………………………………………………………….. 10 psl.

Biogeninės medžiagos ………………………………………………………………………………….. 11 psl.

Maistmedžiagių patekimas į Baltijos jūrą ……………………………………………………….. 11 psl.

Baltijos jūros teršimas maisto medžiagomis per paskutinius dešimtmečius …………. 14 psl.

Metalai ir patvarūs organiniai junginiai ………………………………………………………….. 15 psl.

Planktonas ir dugno fauna …………………………………………………………………………….. 16 psl.

Naftos teršalai ……………………………………………………………………………………………… 16 psl.

Baltijos jūros radioaktyvioji tarša ………………………………………………………………….. 18 psl.

Eutrofikacija ………………………………………………………………………………………………………….. 19 psl.

Eutrofikacija Baltijos jūroje ………………………………………………………………………….. 20 psl.

Gyvūnų ir augalų aprašas iš raudonosios knygos ……………………………………………………….. 22 psl.

Literatūra ………………………………………………………………………………………………………………. 25 psl.

Bendrai apie Baltijos jūrą

Baltijos jūra – Atlanto vandenyno dalis giliai įsiterpusi į Europos šiaurę. Baltijos jūra – uždara jūra. Ji per siaurus Danijos sąsiaurus siejasi su Šiaurės jūra. Baltijos jūra nusidriekusi iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tolimiausias šiaurinis jos taškas yra netoli poliaračio (650 40’ š.pl.) o pietinis – apie 530 45’ š.pl. Taigi pagal platumą ji užima 12 laipsnių, o pagal ilgumą – nuo 9010’ iki 30015’ r.ilg. Taigi atskiros Baltijos jūros dalys priklauso skirtingoms geologinėms ir klimatinėms zonoms. Baltijos jūrai priklauso ir didelės įlankos – Botnijos, Suomių, Rygos, taip pat keletas nedidelių – Kuršių, Vyslos (Aistmarės) ir kt.

Baltijos jūros paviršinių vandenų plotas apie 415 000 km2, kuris apytiksliai lygus Juodosios jūros plotui (423 000 km2), bet pagal vandens kiekį ji priklauso mažoms jūroms. Baltijos jūros vandens tūris yra 22 000 km3. . Jei Baltijos jūros pakrantės liniją ištiesintume, ji nusidriektų apie 7000 kilometrų. Didžiausias gylis 459 m, vidutinis gylis 48 m. Vandens tūris 20300km3 Vakaruose erešliro ( Zundo ), D. Beldo ir M. Belto sąsiauriais jungiasi su Kategaro sąsiauriu (Šiaurės jūros dalis). Baltijos jūra turi keletą didelių salų: Zelandijos (7016 km2), Gotlando (3001 km2) ir kt. Ji skalauja devynių pramoninių šalių krantus. Prie Baltijos jūros yra Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos, Rusijos, Estijos ir Latvijos krantai. Didžiausios įlankos yra Botnijos, Suomijos, Rygos, Gdansko, Kuršių marios. Baltija yra negili šelfinė jūra, dažniausias gilys 40-100 m. Viduryje
yra gilių duburių: Landorto (459 m), Boteno (294m), Gotlando(249 m). Seklumos: Adlerio(5 m), Oderio(6 m). Smulkesnias dugno reljefo formas sudaro mažesni kalvynai ir gūbriai, povandeninės senvagės, slėniai, senieji karstiniai klifai, terasos.

Dugno reljefas nėra vienalytis, jis veikia visą vandens cirkuliaciją. Į Baltijos jūrą įteka apie 200 upių, kurios vidutiniškai per metus atneša 400-500 km3 gėlo vandens. Iš Šiaurės jūros į Baltiją per metus vidutiniškai prasiskverbia nuo 200 iki 1200 km3 vandens, o iš Baltijos į Šiaurės jūrą – apie 1200-1700 km3.

Užtvenkus Danijos sąsiaurius, Baltijos jūros vandens lygis pakiltų 124 cm per metus. Gėlo vandens perteklius turi būti kompensuotas nuotekos-antplūdžio skirtumu. Dėl šios priežasties Baltijos jūrai būdingas horizontalus ir vertikalus druskingumo pasiskirstymas, t.y. jūros gyliui didėjant, didėja druskingumas. Detaliau nagrinėjant druskingumo vertikalųjį pasiskirstymą nustatyti du sluoksniai: paviršinis, kuriam druskų trūksta, ir giluminis, kurio druskingumas didelis. Tarp tų sluoksnių yra druskingumo šuolio tarpsluoksnis, trukdantis įvairiems procesams pasiskirstyti tarp viršutinio ir apatinio sluoksnių. Šuolio sluoksnis išsidėstęs įvairiuose gyliuose, nuo 15-20 m pietinėje dalyje iki 60-70 m centrinėje. Toks nepaprastas hidrologinis režimas įvairiomis hidrologinėmis sąlygomis įvairiais metų laikais Baltijos jūroje sukuria labai sudėtingus šalutinių medžiagų kaupimosi ir sklidimo dėsningumus.

Baltijos dubuma apima tris didelius žemės plutos strūkturinius elementus: Baltijos kristalinio skydo pietų šlaitą, Rusijos plokštės vakarinę dalį ( Baltijos sineklizę) ir saksonijos tektoninio lanko vakarinį įlinkį. Senasiąs uoleinas dengia glacigeninės ir jūrinės kvarteto nuosėdos; jų sluoksnio storis storėja iš šiaurės į pietus. Dugne vyrauja dumblas, smėlis, aleuzetas. Yra naudingų iškasenų: sunkiųjų minerlų, sąnašų, geležies ir mangano koabuojų, naftos, gintaro.

Susisdarymas. Baltijos daubuma pradėjo formuotis Devido periode. Per ledynmečius ją dengė ledynai. Tarp ledynmečių Baltijos baseine taip pat buvo jūra. Dabartinės jūros pritakos atsirado Biolingo laikotarpio pradžioje, traukiantis ledynui (maždaug prieš 13 tūkst. metų). Buvo kelios vystymosi stadijos. Iš pradžių ledyno tirpsmo vandenys kaupiantis reljefo pažemėjimuose, susidarė lokalinių ežerų sistema. Prieš 12-10 tūkst. m. ledynams atsitraukus iki Pietų Suomijos ir Švedijos krantų Baltijos dauboje telkšojo gėlas Baltijos ežeras susisiekė su vandenynu, jo lygis krito ir susidarė apygėlio ir šalto vandens baseinas – Joldijos jūra. Baltijos pietų dalis tuo laiku buvo sausuma. Maždaug prieš 9000 metų Vidurinėje Švedijoje pradėjus kilti žemės plutai, nutrūko Joldijos jūros ryšis su vandenynu, ilgainiui susidarė gėlas Anciliaus ežeras.Jo lygis kilo; didžiausias – transgerijos krantiniai dariniai ties Lietuvos krantais dabar slūgso jūroje 5-6 metrų gylyje, Latvijoje ( Kuršių pusiasalyje ) 10-24 metrai aukščiau jūros lygio, Estijoje iki 45 m . Vėl įdubus žemės plutai susidarė Danijos sąsiauriai, Anciliaus ežeras nuslūgo, ir susidarė Litorinos jūros laikotarpis ( prieš 7500-7000 metų ).Litorinoje prieš 5000 – 4500m. pradėjo formuotis Kuršių nerija. Prieš 4000 metų Litorinos jūros druskingumas gerokai sumažėjo. Prasidėjo Baltijos stadija, šį laikotarpį skirsto į Linėjaus ir Mijos stadijas. Dabartinėje Baltijoje vyksta neoktiniai judesiai ( Baltijos dugnas šiaurėje pakyla 1 metrą per 100 metų).

Lietuvai priklauso 99 km Baltijos pajūrio, iš jų 54 km tenka Kuršių Nerijai skiriančiai Baltiją nuo Kuršių marių. Baltiją su Kuršių mariomis jungia 0,4-0,5 km pločio Klaipėdos sąsiauris. Baltijos vandens druskingumas prie Lietuvos krantų yra 6-8% . Vandens lygis dėl vandens masės svyruoja apie 20 cm, dėl vėjo patvankos iki 2 metrų. Jūros potvynių ir atslūgų amplidudė 4 metrai.

Kai kurie šalutiniai Baltijos jūros cheminiai elementai

Pagrindinis vandens “sveikatos” rodiklis yra jame ištirpęs deguonies kiekis. Vandenyje gali būti tik tam tikras deguonies kiekis, kuris priklauso nuo temperatūros ir druskingumo. Kuo žemesnė temperatūra ir mažesnis druskingumas, tuo daugiau ištirpusio deguonies būna vandenyje. Paviršinis sluoksnis gerai vėdinamas, todėl deguonies koncentracija jame siekia 9,5 ml/l, o 20-30 m gylyje – 10 ml/l. Blogai vėdinamuose sluoksniuose vandens būklė nėra pastovi. Čia stebima deguoninės ir sieros vandenilinės situacijų kaita. Deguonies atsiradimas apibūdina užsistovėjusio vandens atnaujinimą, kuris susijęs su epizodiniais Šiaurės jūros vandens įsiveržimais.

Nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos fosfatų kiekis Baltijos jūroje išaugo trigubai. Tokių produktų, kaip fosfatai ir amoniakas, kaupimasis sukelia vandens stagnaciją. Šios maistinės medžiagos, patekusios į paviršinį sluoksnį, greitai plinta Baltijos jūroje. Nustatyta, kad kasmet fosforo kiekis Baltijos jūroje didėja nuo 7000 iki 20 000 tonų.

Baltijos jūra yra patręšta jūra. Sluoksniuotos struktūros nuo 100 m gylio persitvarkymą reikia vertinti tuo atveju, kai oksiduoto detrito ir ištirpusių organinių medžiagų kiekis visą laiką didėja. Susidarančiai didelei jų
masei mineralizuoti reikia daugiau deguonies. Dėl to blogėja visos jūros būklė: labai intensyviai gausėjant gyvybei progresuoja vandens stagnacija jūros gelmėje. Tai viena svarbiausių Baltijos jūros problemų. Šiaurės jūros vandens įsiveržimai kas 3-5 metus gerina padėtį, naikina stagnacijos reiškinius. Tai būdinga natūraliems gamtiniams reiškiniams tol, kol prasideda kitų nepalankių veiksnių poveikis.

Baltijos jūros tarša tapo globaline problema. Didelę dalį jūros taršoje sudaro komunalinių ir žemės ūkio įmonių nuotekos. Nuotekų apkrova jūroje vertinama pagal deguonies biocheminį poveikį (DBP) per penkias paras – tai deguonies kiekis, kuris sunaudojamas organinėms medžiagoms suskaidyti per penkias paras viename vandens litre. Komunalinių nuotekų DBP sudaro 1200 tūkst. tonų deguonies per metus, t.y. apie 3,3 km3 deguonies.

Į Baltijos jūrą patenka dideli pesticidų kiekiai, kurie naudojami kovai su piktžolėmis ir žemės ūkio kenkėjais. DDT (dustas) ir pesticidai patenka į Baltijos jūrą su žemės ūkio gamybos, o PChB (sunkieji metalai) – su pramonės, ypač elektrotechnikos, kurioje jie naudojami kaip transformatoriniai tepalai, su kai kurių dažų gamybos nuotekomis. Didžiausias PChB šaltinis – nutekamieji kanalizacijos vandenys. Analogiškai kaip pesticidai ir DDT, taip ir PChB gali patekti į vandenį per atmosferą. Šių medžiagų koncentracija Baltijos jūroje nepastovi – svyruoja nuo dešimtųjų iki kelių tūkstančių ng/g.

Baltijos jūros pakrančių vandenų būklė

Nuo 1979 m., pagal Baltijos monitoringo programą, priimtą Helsinkio Komisijos (HELCOM), Baltijos jūros valstybės stebi ir vertina Baltijos jūros būklę. Be to, šios valstybės vykdo nacionalines monitoringo programas. Nutarta, kad surinkti apie pakrantės monitoringą duomenys bus reguliariai pateikiami HELCOM. Šalių pateikti pakrantės vandenų duomenys, dėl įvairių priežasčių buvo gana negausūs. Tik 1991 m. buvo atliktas pirmasis periodinis visos pakrantės vandenų įvertinimas.

Botnijos įlanka.

Metalai (arsenas, kadmis, gyvsidabris, švinas) ir patvarūs organiniai junginiai kelia grėsmę aplinkai. Metalų emisijos į orą ir vandenį gali būti aptiktos Botnijos įlankos nuosėdose bei organizmuose, taip pat Švedijos bei Suomijos pakrantėse. Intensyvi medžio ir popieriaus pramonė veikia Baltijos jūros augalijos bei gyvūnijos pakrantės ekosistemas. Didelės organinio chloro koncentracijos aptiktos pakrantės vandenų nuosėdose, tose vietovėse, kur yra medžio ir popieriaus fabrikų. Nuo 7-ojo dešimtmečio padidėjo azoto, ypač nitratų, kiekiai. Tačiau Botnijos įlanka yra viena iš nedaugelio teritorijų nepaliestų eutrofizacijos proceso. Kai kuriose pakrantės srityse pastebimas taršos iš sausumos šaltinių vietinis poveikis.

Suomijos įlanka.

Rytinėje Suomijos įlankos dalyje, Nevos-Sankt Peterburgo regione pastebėta stipri eutrofizacija su dideliu pirminės produkcijos kiekiu ir gausiu dumblių (kai kurie iš jų – toksiški) žydėjimu. Nevos upė yra didžiausias teršalų nešėjas. Teršalų, išleidžiamų kitose Suomijos įlankos srityse, poveikis yra žymiai mažesnis. Į pietinę Suomijos įlankos dalį įtekanti Narva yra didžiausias biogeninių medžiagų šaltinis šiai įlankai. Teršalų kiekiai Estijos pakrantės vandenyse vis dar dideli, ypač įlankos teritorijoje. Netoli Suomijos pakrantės daugelyje teritorijų pastebėta pagerėjusi vandens kokybė, tačiau vidiniame archipelage dar yra teritorijų, kur vandens kokybė bloga. Tyrimais nustatyta, kad žiemą vandenys, kuriuose yra biogeninių medžiagų, iš rytinės įlankos dalies teka link Suomijos archipelago, taip padidindami pavasarinę planktono produkciją visoje šiaurinėje Suomijos įlankoje.

Rygos įlanka.

Estijoje ir ypač Latvijoje nuotekos išleidžiamos į Rygos įlanką. Svarbiausia upė, įtekanti čia į Baltijos jūrą yra Dauguva. Tačiau šios seklios įlankos teršimo problema pirmiausia kyla dėl vietinių išleidimų. 8-ajame dešimtmetyje gėlo vandens pritekėjimas į įlanką buvo didelis, todėl sumažėjo vandens druskingumas. Padidėjo fosforo ir azoto koncentracijos, o vandenyje žymiai sumažėjo deguonies koncentracijos. Pastebėti augalijos ir gyvūnijos pakitimai. Pakrantės vandenys teršiami dėl nepakankamai išvalytų nuotekų išleidimo į paplūdimius, kurie jau daugiau kaip dveji metai nenaudojami poilsiui ir rekreacijai. Ši problema yra aktuali Rygos įlankoje.

Rytinė Atviroji Baltijos jūros dalis.

Vilnius ir Kaunas yra didžiausi Lietuvos miestai, išleidžiantys nuotekas per Nemuną į pusiau uždaras Kuršių marias. Teršalai į pakrantės vandenis patenka ir iš dviejų pajūrio miestų: Klaipėdos bei Palangos. Kiti taršos šaltiniai – mažos gyvenvietės, medžio, popieriaus pramonė bei žemės ūkis. Vandens kokybė pablogėjusi, todėl Kuršių mariose vyksta eutrofizacija, o žuvų ištekliai sumažėję. Siekiant pagerinti padėtį, Vilniuje pastatyti biologinio valymo įrenginiai.

Kaliningrado srityje teršalai, sukeliantys vietines taršos problemas pakrantės vandenyse, išleidžiami iš Kaliningrado miesto bei pramonės įmonių ir ūkių, esančių jūros baseine.

Gdansko įlanka, vidurinė Lenkijos pakrantė, Pomeranijos įlanka.

Lenkijos teritorijoje daug biogeninių ir toksinių medžiagų išleidžiama į Baltijos jūrą. Didžiausi teršalų kiekiai
upėmis. Šioje teritorijoje įteka vienos iš didžiausių upių – Vysla (baseinas apima Baltarusijos, Lenkijos, Slovakijos ir Ukrainos teritorijų dalis) ir Oderis (baseinas apima Čekijos, Vokietijos ir Lenkijos teritorijų dalis). Pakrantės vandenyse, dėl didelio biogeninių medžiagų pritekėjimo, padidėjusi eutrofizacija. Kai kurios pakrantės vandenų sritys taip pat yra užterštos toksinėmis medžiagomis – sunkiaisiais metalais, chlororganiniais angliavandeniliais, nafta. Labiausiai užterštos yra Gdansko ir Pomeranijos įlankos, į kurias nemažai teršalų patenka iš įtekančių į jūrą upių. Šiose srityse pastebėta intensyvi eutrofizacija. Labiau atviroje Lenkijos pakrantėje problemos panašios kaip ir atviroje Baltijos jūroje. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Gdansko įlankoje buvo aptiktos didelės vandenilio sulfidų koncentracijos. Aiškinama, kad visoje Lenkijos pakrantėje, per paskutinį dešimtmetį žuvų sumažėjo dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir dėl neproporcingai sumažintų tam tikrų žuvų rūšių išteklių.

Arkonos baseinas.

Pakrantės vandenyse yra padidėjusi eutrofizacija. Kai kuriose teritorijose padėtis labai pablogėjusi dėl pritekėjusių biogeninių medžiagų, todėl šiose srityse ribojama rekreacija. Organinių ir biogeninių medžiagų apkrovos daugiausia didėja dėl išleidžiamų į pakrantės vandenis nuotekų.

Beltų jūra, Zundo ir Kategato sąsiauriai.

Danijoje pakrantės vandenų būklė vasarą labiausiai priklauso nuo azoto pritekėjimo. Pakrantės vandenys, ypač uždari fiordai, gali sulaikyti ir skaidyti biogenines medžiagas vasarą, tačiau žiemos mėnesiais pagrindinė įtekančio azoto kiekio dalis pasiekia atviruosius vandenis. Paskutiniaisiais dešimtmečiais nitratų ir fosfatų koncentracijos kasmet didėja. Gausi dumblių produkcija, ypač pavasarį, yra bendras reiškinys Danijos atviruosiuose vandenyse. Be to, daugumoje fiordų ir įlankų kasmet masiškai plinta dumbliai. 8-ajame dešimtmetyje deguonies išeikvojimo atvejų Danijos vandenyse padaugėjo ir jie ilgiau tęsėsi.

Nors Baltijos jūros baseine yra tik dalis Vokietijos teritorijos, tačiau jos pakrantės vandenys taip pat yra aplinkos problemų subjektas, ypač teritorijos aplink Mecklenburgą – Vorpomerną. Šliosvigo – Holšteino žemių baseine gerokai sumažinta biogeninių ir kitų kenksmingų medžiagų nuotekose, ypač iš miestų teritorijų.

Daugumoje vietinių Švedijos teritorijų, ypač archipelage, pagrindinė problema yra eutrofizacija, priklausanti nuo azoto ciklo. Biogeninės medžiagos į vandenis patenka ne tik iš Danijos, bet ir iš Švedijos. Laholmo įlanka ypač kenčia nuo eutrofizacijos. Dėl šio proceso nyksta žuvys ir daromas neigiamas poveikis jūros gyviesiems ištekliams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2445 žodžiai iš 8104 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.