TURINYS
ĮVADAS
1. Pagrindiniai bendravimo principai.
1.1. Žmogaus vertybės sąmprata.
1.2. Žmonių bendravimas kalbos ženklais.
2. Žmonių bendravimo būdai.
2.1. Asmeninė erdvė.
2.2. Akių kontaktas.
2.3. Veido išraiška.
2.4. Gestai.
2.5. Apranga ir išvaizda.
2.6. Prisilietimai.
2.7. Garsiniai būdai.
3. Žmogus tarp žmonių.
3.1. Pirmasis įspūdis.
3.2. ,,Sunkūs“ žmonės ir bendravimas.
3.3. Emocijos ir bendravimas.
3.4. Bendravimo efektyvumas.
4. Bendravimas – abipusis procesas.
IŠVADOS.
NAUDOTA LITERATŪRA.
ĮVADAS
Iš visų žmogaus sąvybių gebėjimas bendrauti yra pats
svarbiausias. Bendraudami galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame
ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Įvairiais būdais
perteikiame aplinkiniams savo požiūri į juos, o iš kitų žmonių galime
sužinoti
apie tai, kaip mes atrodome, ką kiti mano apie mus.Tik bendraudami žmonės
gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir
ieškoti pagalbos.
Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių. Juk kaip tik
bendraujant iš kartos į kartą perduodama amžiais kaupta žmonių patirtis,
žinios, kultūrinės tradicijos. Bendravimas tiesio-giai siejasi su jausmais.
Bendraudami mes patiriame pačių įvairiausių emocijų: tiek teigiamų, tiek
neigiamų. Bendravimas būna ir džiaugsmingas ir skausmingas, jis gali tiek
suartinti žmones, tiek juos išskirti.
Kartais mums bendrauti tampa sunku, nesiseka mums patiems arba
pakankamų sugebėjimų neturi mūsų bendravimo partneriai.Tada mūsų gyvenimas
tampa sudėtingas, iškyla daug sunkumų. Dažnai, stengdamiesi išvengti
nusivylimų, žmonės vengia bendrauti, bando užsisklęsti savyje. Taip
elgdamiesi, mes užkertame sau kelią perduoti kitiems tokią informaciją,
kokios patys norėtume. Tuomet visas išvadas apie mus aplinkiniai daro
nepriklausomai nuo mūsų, o mūsų elgesys veikia kitų žmonių elgesį taip pat
stipriai, kaip ir visais kitais bendravimo atvejais.
Bendravimas labai plati sąvoka. Ji suprantama gana skirtingai.
Dažniausiai yra manoma, kad bendravimas, tai – prasminga tarpusavio sąveika
tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta tiek kalbantis, tiek ir
be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje
žmonių grupėje. Bendravimas mus vienija.
Į bendravimą dažniausiai žiūrime kaip į natūralų mums duotą
gebėjimą ir ne visi suprantame, kad bendravimo meno mums reikia nuolat
mokytis. Svarbu, kad tos bendravimo pamokos mums būtų teisingos.
Kaip susigaudyti tarpusavio santykių sistemoje? Kaip sugebėti
suprasti tuos signalus, kuriuos žmonės siunčia vieni kitiems? Kaip
bendrauti neįžeidžiant kitų, nepažeidžiant visiems priimtinų bendravimo
taisyklių? Kaip išmokti teisingai bendrauti? Tai klausimai, į kuriuos
atsakymų ieško-siu žinomų psichologų: A. Suslavičiaus, A. Jasikevičiaus ir
kitų autorių knygose. Bandysiu išsiaiškinti, kodėl bendravimas laikomas
žmogaus vertybe.
Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Asmuo, bendraujantis su kitais, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir
svarstomą problemą, pats atsiveria. Tik esant tokiam atsivėrimui,
bendravimas turi prasmę. Bendraujant, turi būti paisoma asmeninės erdvės,
besąlygiškos pagarbos kitam principo, suvokti, kad su manimi kalbantis
asmuo – absoliuti verty-
bė, visose situacijose galinti laisvai ir atsakingai rinktis.
Bet koks manipuliacinis vienos ar kitos bendravimo technikos
naudojimas bumerangu grįžta ją naudojusiam, nes yra prarandamas trapus
tarpusavio pasitikėjimo ryšys, kurį atstatyti vėliau būna labai sunku, o
kartais net neįmanoma.
Kalbėti , bendrauti reikia mokytis. Tam būtinos sąlygos: paveldėtas
gebėjimas (dipozicija) kalbėti ir gebėjimas mąstyti. Kiekvienas žmogus yra
unikali, nepakartojama asmenybė, turinti teisę į pagarbų elgiasį su ja.
Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra.
Palaikyti ryšį, keistis informacija – tai tik vienas iš bendravimo
aspektų. Bendravimo ryšiai esti įvairaus pobūdžio, glaudumo. Bendraudami
mes kartais džiaugiamės, kartais liūdime. Vieno žmo-gaus būsena, nuotaika
turi įtakos kito būsenai bei nuotaikai, ir atvirkščiai. Bendravimo įtaka di-
džiulė, bet ne visada ji daro teigiamą poveikį. Ne vietoje ir ne laiku
ištartas žodis, patarimas gali būti suprastas kaip kritika, pastaba – kaip
priekaištas, pokštas gali įžeisti.
Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra
svarbiausia. Jei mes ką nors vertiname, tuomet ir manome, jog verta šito
siekti, tai daryti, ar turėti. Mes dedame daug pastangų, kad įgytume tai
kas vertringa. Ne visi žmonės orientuoti į tas pačias vienodas gyvenimo
vertybes. Tačiau, egzistuoja ir universalios vertybės, tai ką vertina visa
žmonija. Viena iš
tokių universalių vertybių yra laikomas bendravimas. Mums
būdinga stengtis palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, rasti savo
vietą šeimoje, visuomenėje. Vieni skausmingiausių žmogaus išgyvenimų yra
vienatvės tuštumos jausmai, kuriuos sukelia kitų žmonių abejingumas,
nedraugiškumas, bandymai nuo mūsų apsiriboti. Jeigu žmogui nesiseka
bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo kažkokiai žmonių grupei
poreikį, vargu, ar jis galės mylėti ir būti mylimas, atskleisti visus savo
talentus ir sugebėjimus.
A. Maslou poreikių teorija akivaizdžiai parodo, kokią svarbią vietą
mūsų vertybių sistemoje užima bendravimas. Mes matome, jog tai tikrai
universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra,
tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmo-
gaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką
asmenybės saviraišką.
Bendravimas – tai sunkiai įgyjama ir labai branginama vertybė.
Harmoningi tarpusavio santy-kiai yra svarbesni už finansinę gerovę, aukštas
pareigas, ar garsų vardą. Ši patirtis mus skatina ypatingai saugoti ir
puoselėti tokią žmogaus vertybę kaip bendravimas.
Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu. Šiame
bendravime visada dalyvauja dvi pusės: kalbantysis ir kalbėjimą
suprantantysis. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti
tą pačią kalbą. Žmogus kiekvieną dieną sukuria naujos konstrukcijos sakinių
pats ir supranta kitų sukurtus ir pasakytus. Kad žmogus pradėtų kalbėti,
pirmiausia jam
turi atsirasti koks nors motyvas. Kalbant keičiasi mūsų kalbos tonas,
balso tembras, veido išraiš-
ka. Tai skatina mūsų pašnekovą geriau įsiklausyti į mūsų žodžius,
artimiau ir laisviau bendrauti.
Žmonių bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame
gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą
žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau normalaus pokalbio tarp
dviejų žmonių metu tik trečdalį informacijos mes perduodame ir priimame
žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi: akių
kontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, apranga bei išvaizda, mūsų
turimi daiktai, prisilietimai ir garsiniai būdai.
Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią
nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė
padidėja, arba sumažėja priklausomai nuo to , kur
ir su kuo mes esame. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra
išorinė mūsų vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką
jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu,
jie jaučia mums.
Akių kontaktas – tai moralinis žvilgsnio laikas, laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais. Žmonės dažnai ima
jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgesnį laiko tarpą. Ilgesnis akių
kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos
pažįstame menkai arba visai nepažįstame sukelia nepatogumo jausmą. Akių
kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kiti žmogumi požymis.
Psichologas D.E. Hamačekas siūlo keletą patarimų, kaip sėkmingai
naudoti akių kontaktą:
1. Tam, kad sėkmingai užmegztumėte gerus santykius su jums svarbiais
žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę,
prasilenkdami ar sveikindamiesi.
2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės. Tiesiog
parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums tai, ką jis sako yra įdomu
ir svarbu.
3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.
Žmogus, kurį jūs kritikuo-jate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.
Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia
geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.
4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugaiu galimybių įrodyti, jog
sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris
nežiūri į akis.
Jei santykiai ir bendravimas yra labiau dalykinio, o ne asmeninio
pobūdžio, akių kontakto laikas tai pat turėtų būti trumpesnis.
Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.
Vieni veidai būna mažiau išraiškingi, kiti labiau. Mokėjimas ,,skaityti“
aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos
tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam
turėtume padėti, su kuo verta bendrauti, o ko geriau nekalbinti. Veidas
ne visada rodo tai , ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas
priežasčių: žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias
išgyvena, jis gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų, mes galime
netei-singai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.
Paprastai tikros emocijos veide pasižymi tuo, jog pasireiškia iš
karto, nedelsiant. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia
šiek tiek laiko.
Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,
bet ir galvosjudesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas.
Gestai. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą, gestais ją
papildome ir paįvairina-me.Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba
tiesiog yra neatsiejami. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie
nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais
signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja.
Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,
todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali
mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Kūno ženklai gali mums padėti,
bet gali ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką
norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net
tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.
Apranga ir išvaizda. Drabužiai yra tarsi informacijos perteikėjai.
Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, nešiojimo stiklius.
Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupi-