Bendravimas-didžiausia žmogaus vertybė
5 (100%) 1 vote

Bendravimas-didžiausia žmogaus vertybė

112131

TURINYS

ĮVADAS

1. Pagrindiniai bendravimo principai.

1.1. Žmogaus vertybės sąmprata.

1.2. Žmonių bendravimas kalbos ženklais.

2. Žmonių bendravimo būdai.

2.1. Asmeninė erdvė.

2.2. Akių kontaktas.

2.3. Veido išraiška.

2.4. Gestai.

2.5. Apranga ir išvaizda.

2.6. Prisilietimai.

2.7. Garsiniai būdai.

3. Žmogus tarp žmonių.

3.1. Pirmasis įspūdis.

3.2. ,,Sunkūs“ žmonės ir bendravimas.

3.3. Emocijos ir bendravimas.

3.4. Bendravimo efektyvumas.

4. Bendravimas – abipusis procesas.

IŠVADOS.

NAUDOTA LITERATŪRA.

ĮVADAS

Iš visų žmogaus sąvybių gebėjimas bendrauti yra pats

svarbiausias. Bendraudami galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame

ar jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Įvairiais būdais

perteikiame aplinkiniams savo požiūri į juos, o iš kitų žmonių galime

sužinoti

apie tai, kaip mes atrodome, ką kiti mano apie mus.Tik bendraudami žmonės

gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis, padėti kitiems ir

ieškoti pagalbos.

Bendravimas – tai viena pagrindinių žmogaus vertybių. Juk kaip tik

bendraujant iš kartos į kartą perduodama amžiais kaupta žmonių patirtis,

žinios, kultūrinės tradicijos. Bendravimas tiesio-giai siejasi su jausmais.

Bendraudami mes patiriame pačių įvairiausių emocijų: tiek teigiamų, tiek

neigiamų. Bendravimas būna ir džiaugsmingas ir skausmingas, jis gali tiek

suartinti žmones, tiek juos išskirti.

Kartais mums bendrauti tampa sunku, nesiseka mums patiems arba

pakankamų sugebėjimų neturi mūsų bendravimo partneriai.Tada mūsų gyvenimas

tampa sudėtingas, iškyla daug sunkumų. Dažnai, stengdamiesi išvengti

nusivylimų, žmonės vengia bendrauti, bando užsisklęsti savyje. Taip

elgdamiesi, mes užkertame sau kelią perduoti kitiems tokią informaciją,

kokios patys norėtume. Tuomet visas išvadas apie mus aplinkiniai daro

nepriklausomai nuo mūsų, o mūsų elgesys veikia kitų žmonių elgesį taip pat

stipriai, kaip ir visais kitais bendravimo atvejais.

Bendravimas labai plati sąvoka. Ji suprantama gana skirtingai.

Dažniausiai yra manoma, kad bendravimas, tai – prasminga tarpusavio sąveika

tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta tiek kalbantis, tiek ir

be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje

žmonių grupėje. Bendravimas mus vienija.

Į bendravimą dažniausiai žiūrime kaip į natūralų mums duotą

gebėjimą ir ne visi suprantame, kad bendravimo meno mums reikia nuolat

mokytis. Svarbu, kad tos bendravimo pamokos mums būtų teisingos.

Kaip susigaudyti tarpusavio santykių sistemoje? Kaip sugebėti

suprasti tuos signalus, kuriuos žmonės siunčia vieni kitiems? Kaip

bendrauti neįžeidžiant kitų, nepažeidžiant visiems priimtinų bendravimo

taisyklių? Kaip išmokti teisingai bendrauti? Tai klausimai, į kuriuos

atsakymų ieško-siu žinomų psichologų: A. Suslavičiaus, A. Jasikevičiaus ir

kitų autorių knygose. Bandysiu išsiaiškinti, kodėl bendravimas laikomas

žmogaus vertybe.

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Asmuo, bendraujantis su kitais, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir

svarstomą problemą, pats atsiveria. Tik esant tokiam atsivėrimui,

bendravimas turi prasmę. Bendraujant, turi būti paisoma asmeninės erdvės,

besąlygiškos pagarbos kitam principo, suvokti, kad su manimi kalbantis

asmuo – absoliuti verty-

bė, visose situacijose galinti laisvai ir atsakingai rinktis.

Bet koks manipuliacinis vienos ar kitos bendravimo technikos

naudojimas bumerangu grįžta ją naudojusiam, nes yra prarandamas trapus

tarpusavio pasitikėjimo ryšys, kurį atstatyti vėliau būna labai sunku, o

kartais net neįmanoma.

Kalbėti , bendrauti reikia mokytis. Tam būtinos sąlygos: paveldėtas

gebėjimas (dipozicija) kalbėti ir gebėjimas mąstyti. Kiekvienas žmogus yra

unikali, nepakartojama asmenybė, turinti teisę į pagarbų elgiasį su ja.

Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra.

Palaikyti ryšį, keistis informacija – tai tik vienas iš bendravimo

aspektų. Bendravimo ryšiai esti įvairaus pobūdžio, glaudumo. Bendraudami

mes kartais džiaugiamės, kartais liūdime. Vieno žmo-gaus būsena, nuotaika

turi įtakos kito būsenai bei nuotaikai, ir atvirkščiai. Bendravimo įtaka di-

džiulė, bet ne visada ji daro teigiamą poveikį. Ne vietoje ir ne laiku

ištartas žodis, patarimas gali būti suprastas kaip kritika, pastaba – kaip

priekaištas, pokštas gali įžeisti.

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra

svarbiausia. Jei mes ką nors vertiname, tuomet ir manome, jog verta šito

siekti, tai daryti, ar turėti. Mes dedame daug pastangų, kad įgytume tai

kas vertringa. Ne visi žmonės orientuoti į tas pačias vienodas gyvenimo

vertybes. Tačiau, egzistuoja ir universalios vertybės, tai ką vertina visa

žmonija. Viena iš
tokių universalių vertybių yra laikomas bendravimas. Mums

būdinga stengtis palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, rasti savo

vietą šeimoje, visuomenėje. Vieni skausmingiausių žmogaus išgyvenimų yra

vienatvės tuštumos jausmai, kuriuos sukelia kitų žmonių abejingumas,

nedraugiškumas, bandymai nuo mūsų apsiriboti. Jeigu žmogui nesiseka

bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo kažkokiai žmonių grupei

poreikį, vargu, ar jis galės mylėti ir būti mylimas, atskleisti visus savo

talentus ir sugebėjimus.

A. Maslou poreikių teorija akivaizdžiai parodo, kokią svarbią vietą

mūsų vertybių sistemoje užima bendravimas. Mes matome, jog tai tikrai

universali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra,

tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmo-

gaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką

asmenybės saviraišką.

Bendravimas – tai sunkiai įgyjama ir labai branginama vertybė.

Harmoningi tarpusavio santy-kiai yra svarbesni už finansinę gerovę, aukštas

pareigas, ar garsų vardą. Ši patirtis mus skatina ypatingai saugoti ir

puoselėti tokią žmogaus vertybę kaip bendravimas.

Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu. Šiame

bendravime visada dalyvauja dvi pusės: kalbantysis ir kalbėjimą

suprantantysis. Kad bendraujantys žmonės galėtų kalbėtis, jie turi mokėti

tą pačią kalbą. Žmogus kiekvieną dieną sukuria naujos konstrukcijos sakinių

pats ir supranta kitų sukurtus ir pasakytus. Kad žmogus pradėtų kalbėti,

pirmiausia jam

turi atsirasti koks nors motyvas. Kalbant keičiasi mūsų kalbos tonas,

balso tembras, veido išraiš-

ka. Tai skatina mūsų pašnekovą geriau įsiklausyti į mūsų žodžius,

artimiau ir laisviau bendrauti.

Žmonių bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame

gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą

žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau normalaus pokalbio tarp

dviejų žmonių metu tik trečdalį informacijos mes perduodame ir priimame

žodžiais, o maždaug du trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi: akių

kontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, apranga bei išvaizda, mūsų

turimi daiktai, prisilietimai ir garsiniai būdai.

Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią

nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė

padidėja, arba sumažėja priklausomai nuo to , kur

ir su kuo mes esame. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra

išorinė mūsų vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką

jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu,

jie jaučia mums.

Akių kontaktas – tai moralinis žvilgsnio laikas, laiko tarpas, per

kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,

agresyviais ar familiariais. Žmonės dažnai ima

jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgesnį laiko tarpą. Ilgesnis akių

kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos

pažįstame menkai arba visai nepažįstame sukelia nepatogumo jausmą. Akių

kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kiti žmogumi požymis.

Psichologas D.E. Hamačekas siūlo keletą patarimų, kaip sėkmingai

naudoti akių kontaktą:

1. Tam, kad sėkmingai užmegztumėte gerus santykius su jums svarbiais

žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę,

prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės. Tiesiog

parodykite jam, jog jo klausotės, kad jums tai, ką jis sako yra įdomu

ir svarbu.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.

Žmogus, kurį jūs kritikuo-jate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.

Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia

geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugaiu galimybių įrodyti, jog

sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris

nežiūri į akis.

Jei santykiai ir bendravimas yra labiau dalykinio, o ne asmeninio

pobūdžio, akių kontakto laikas tai pat turėtų būti trumpesnis.

Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.

Vieni veidai būna mažiau išraiškingi, kiti labiau. Mokėjimas ,,skaityti“

aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos

tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam

turėtume padėti, su kuo verta bendrauti, o ko geriau nekalbinti. Veidas

ne visada rodo tai , ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas

priežasčių: žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias

išgyvena, jis gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų, mes galime

netei-singai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido išraišką.

Paprastai tikros emocijos veide pasižymi tuo, jog pasireiškia iš

karto, nedelsiant. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia

šiek tiek laiko.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,

bet ir galvosjudesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas.

Gestai. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą, gestais ją

papildome ir paįvairina-me.Yra žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba

tiesiog yra neatsiejami. Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie

nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais

signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja.

Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,

todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali

mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Kūno ženklai gali mums padėti,

bet gali ir trukdyti. Padeda tuomet, kai pabrėžia ir sustiprina tai, ką

norime perduoti žodžiais. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net

tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.

Apranga ir išvaizda. Drabužiai yra tarsi informacijos perteikėjai.

Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, nešiojimo stiklius.

Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupi-

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1673 žodžiai iš 3333 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.