Turinys1.
Įvadas………………………………………………………..
………………………………………………………….3
2. Bendravimo
būdai………………………………………………………..
…………………………………………4
3. Bendravimo
apibudinimas………………………………………………….
…………………………………..5
4. Verbalinis
bendravimas…………………………………………………..
……………………………………….7
5. Neverbalinis
bendravimas…………………………………………………..
……………………………………8
6. Kaip išspręsti bendravimo
problemas…………………………………………………….
…………………11
7.
Kalbėjimas…………………………………………………….
………………………………………………………11
8.
Klausimas……………………………………………………..
………………………………………………………13
9.
Išvados……………………………………………………….
…………………………………………………………15
10.
Literatūra…………………………………………………….
………………………………………………………..16
Įvadas
Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui
jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio bei meilės.
Sėkmingas bendravimas yra svarbi visaverčio gyvenimo dalis, teigiamų
emocijų šaltinis. Gebėjimas bendrauti žymia dalimi lemia sėkmę daugelyje
profesinės veiklos sričių. Dažnai jis vertinamas ne mažiau nei dalykinės
žinios ir profesiniai įgūdžiai. Pedagogams, prekybininkams, gydytojams
bendravimas yra tarsi „darbo įrankis“, kurį naudodami jie daro poveikį
auklėtiniams, įgyja klientų pasitikėjimą ir kt. Daugelis veiklos sričių
mūsų dienomis yra siaurai specializuotos, todėl gerų darbų rezultatų
paprastai pasiekia komandos, sudarytos iš skritingus dalykus išmanančių
specialistų. Komandos darbo sėkmė taip pat priklauso nuo jos narių
tarpusavio bendravimo. Žmonės vis labiau domisi tuo, dėl šių priežaščių:
1. Kai kurie žmonės metai iš metų ar net visą gyvnimą nesusiformuoja
tikrojo tarpasmeninio bendravimo įgūdžių.
2. Žmogus daugiausia laiko (apie 61%) praleidžia bendraudamas.
3. Mes nebendraujame taip gerai, kaip galėtume. Mūsų draugystė, darbas,
studijos nukenčia dėl to, kad suklumpame išreikšdami save ir
netiksliai suprasdami kitus.
Žmonių daugėja, sugebėjimas bendrauti mažėja. O atrodo turėtų būti
atvirkščiai – kuo daugiau žmonių, tuo ir kontaktai turėtų būti dažnesni,
Ištikrųjų mūsų gausėjimas ir to gausėjimo padariniai kaip tik labiausiai ir
didina vis labiau pastebimą nūdienos žmonių vienišumą. Žmogaus ryšys su
žmogumi – viena iš didžiausių socialinių vertybių. Be to neįmanoma jokia
visuomenė nei praeityje, nei dabar, nei ateityje. Žmonių tarpusavio
bendravimo pabūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos,
charakterio, skonio, interesų.
BENDRAVIMO BŪDAI
Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra
abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos
pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių
blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,
kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta
kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti
būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys
žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra
nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per
mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo
susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.
Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka
susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais.
Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių
veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu
valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali
būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita
žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas
žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,
ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:
1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.
Pavyzdžiui aktorius gali būti labai
gerai nusiteikęs, tačiau pagal
scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos
spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.
2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,
profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų
priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.
Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų
tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.
3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido
išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali
pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką
galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai.
.
Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo
jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra
priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai
stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja
socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai
patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos
nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos
sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su
įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir
kitur.
Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus pyksta, ar
yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų
šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra žmonių, kuriems
gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos sakoma, jog
surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų kalba ypač
svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų
naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį bei
tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti
žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai
BENDRAVIMO APIBŪDINIMAS
Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimu, smagių minučių ir
konfliktų. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno dar
nesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių
tarpusavio sąveika, kurios metu perduodam informacija ir pateikiami
saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Bendravimu vadiname ir
daugelį metų trunkančią draugystę, ir susirašinėjima elektroniniu paštu, ir
aktoriaus pasirodymą publikai. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys,
sudėtinės dalys ir aspektai.
Visų pirma galima skirti bendravimą su savimi (jis dar vadinamas
intrapersonaliniu) ir bendravimą su kitais (tarpusavio, tarpasmeninis,
interpersonalinis bendravimas). Puikios interpersonalinio bendravimo
iliustracijos – posakiai „mane baigia užgraužti sąžinė“, „pasižiūrėk į save
iš šalies“, ir pan. Kai kurie asmenybės tyrinėtojai tvirtina, kad ji
susideda iš keleto dalių, panašių į kompiuterio loginius diskus. Tuomet
intrapersonalinis bendravimas – tai „bendravimas“ tarp šių asmenybės dalių.
Tarpasmeninis bendravimas – toks, į kurį įsitraukia ne mažiau kaip du
žmonės.
Dar tik ketindami susitikti su nepažįstamu žmogumi, mes imame
svarstyti, koks jis galėtų bųti, kokiu poelgiu iš jo galime tikėtis.
Susitikę stengiamės šį vaizdinį patikslinti, papildyti, remdamiesi viskuo,
ką matome ar girdime: naujojo pažįstamo išvaizda, elgesiu, kalbos tonu,
turiniu ir t.t. Mūsų bendravimo partneris taip pat stengiasi susidaryti
nuomonę apie mus, o mes savo ruožtu – padaryti vienokį, o ne kitikį įspūdį.
Abi pusės mėgina įvertinti besiformuojančius santykius, savo jausmus viena
kitos atžvilgiu. Tai – tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos)
procesai. Jie leidžia bendraujant numatyti kito elgesį ir planuoti savąjį,
padeda siekti norimų tikslų.
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp dviejų ar daugiau žmonių,
prasideda komunikacijos procesai. Bendravimas susideda iš jų lyg statinys
iš plytų. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors
ženklų sistemą. Bendraudami žmonės dalijasi žiniomis, nuomonėmis, praneša
vieni kitiems apie savo jausmus. Šią informaciją perduoti naudojami įvairūs
būdai: kalba (žodinis bendravimas), mimika, gestai, kai kada netgi aprangos
detalės ar aksesuarai (nežodinis bendravimas). Ar keitimasis informacija
vyksta sėkmingai, priklauso nuo to, kaip informacijos siuntėjas ir gavėjas
supranta tų pačių ženklų – žodžių, gestų ir kt. – prasmę. Komunikacijos
procesus įvairiais aspektais nagrinėja semiotika, lingvistika, informatika
ir kt. Psichologija, be kita ko, siekia nustatyti, kaip žmogaus išorėje
„perskaityti“ jo jausmus ir ketinimus, kokią įtaką informacijos dekodavimui
turi
subjektyvios nuostatos ir pan. Kitas svarbus bendravimo aspektas –
tarpusavio sąveika. Tarpusavio sąveika – tai bendraujančiųjų poveikis
vienas kitam. Bendraudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia
jausmus, požiūrius ir elgesį. Supaprastintai galima sakyti, kad vieno
žmogaus elgesys kaip stimulas veikia kito žmogaus elgesį. Tuo tarpu su
kitais žmonėmis mes nuolat bendraujame daugelį metų ar net visą gyvenimą.
Tai šeimos nariai ir giminės, draugai, bendradarbiai. Tarp jų ir mūsų
susiklosto tarpusavio santykiai. Santykiams būdingi ilgalaikiai emociniai
ryšiai, tarpusavio įsipareigojimai. Žmogaus, su kuriuo mus sieja artimi
tarpusavio santykiai, negali pakeisti bet kuris kitas. Tarpusavio santykiai
leidžia patenkinti visai kitokius poreikius, nei tie, kuriuos tenkiname
keisdamiesi informacija.
Sunku pateikti bendravimo apibrėžimą, apimantį visus įmanomus jo
aspektus. Atsižvelgiant į svarbiausius iš jų, galima sakyti, jog sąvoka
bendravimas apima dviejų ar daugiau žmonių tarpusavio suvokimą, keitimasi
informacija, sąveika ir santykius.
Bendravimas apima:
✓ Kalbą (verbalinis bendravimas);
✓ Neverbalinį bendravimą.
VERBALINIS BENDRAVIMAS
Verbalinės bendravimo formosVerbalinės bendravimo formos yra dvi:
✓ Informacija perduodama žodžiu;
✓ Informacija perduodama raštu.
Žodinis bendravimas
Daugiausia laiko mes praleidžiame bendraudame raštu, t.y. kalbėdami ir
klausydami. Pagrindiniai kalbėjimo proceso elementai yra šie:
Kalbėjimas. Kalbėjimo efektyvumas priklauso nuo:
□ Balso tono;
□ Moduliacijos;
□ Greičio;
□ Garso stiprumo ir slopinimo.
Nuo šių elementų priklauso informacios suvokimas, užkodavimas ir
persiuntimas.
Pati kalba. Pasitaiko, kad vienas žodis turi kelias reikšmes ir
bendraujant panaudojama netinkama žodžio reikšmė. Tokiu būdu teisingas
pranešimas dažniausiai tampa klaidingu.
Balso tonas ir moduliacija. Balso tonas priklauso nuo to, kaip mes
kalbame: užtikrintai, nedrąsiai, agresyviai, piktai, įnertingai, pasyviai,
susinervinęs ir t.t. Moduliacija – tai tono pasikeitimas, t.y. – garso
pasikeitimas (pažemininmas ar paaukštinimas) pustonio arba tonu. Valdytojai
bendraujant turi skirti ypatingą dėmesį į balso toną ir moduliaciją. Tai
labai svarbūs bendravimo elementai, užtikrinantys efektyvų bendravimą.
Greitis ir garso stiprumas. Bendravimo efektyvumas priklauso nuo to,
kaip mes kalbame, greitai ar lėtai. Nervuoti žmonės dažniausiai kalba
greičiau, negu savimi pasitikintys, ramūs. Geriausiai rezultatai
pasiekiami, kai kalbame nei per greitai, nei per lėtai (turi būti
pusiausvyra). Garso stiprumas gali būti streso rezultatas. Tvirtai
pasakytas sakinys įrodo, kad jis yra svarbus. Nereikšminga informacija nėra
užtvirtinama ir pabrėžiama. Tokie reiškiniai sąlygoja garso stiprumą.
Garso silpnumas (tyla). Pauzės, nutylėjimai, nustebimai ir žiopsojimai
sąlygoja garso stiprumą arba, kitaip tariant, tylą. Tačiau nevisada pauzės
daromos tada, kai neturime ką pasakyti, kartais pauzė daroma tada, kai
ruošiamės akcentuoti labai svarbią informaciją.
Klausymas. Tai antra labai svarbi žodinio bendravimo proceso dalis.
Patarimai, reikalingi, kad klausymas būtų efektyvus.
Patarimai
✓ Kalbėdami nesiblaškykite;
✓ Būkite oportunistas. Suraskite bendrų interesų tarp savęs ir
pašnekovo;
✓ Jokiu būdu nežiovaukite ir nesvajokite, jei pašnekovas kalba
lėtai ir neįdomiai;
✓ Stenkitės suprasti pašnekovo tikslą.
Bendravimas raštu
Balso tono, moduliacijos, greičio, garso silpnumo ir stiprumo
atžvilgiu, bendravimas žodžiu yra efektyvsnis, negu raštu.
NEVERBALINIS BENDRAVIMAS
Neverbalinis bendravimas – tai bendravimas be žodžių. Kaip matyti iš
lentelės, galima skirti vokalinį (balso intonacija, šūktelėjimai ir pan.)
ir nevokalinį (gestai, judesiai, mimika ir t.t.).|Bendravimo tipai |Vokalinis |Nevokalinis |
|Verbalinis |Sakytinė kalba |Rašytinė kalba |
|bendravimas | | |
|Neverbalinis |Balsas: balso intonacija, |Gestai, veido išraiška ir |
|bendravimas |šūktelėjimai ir pan. |t.t. |
Balsas
Balso tonas, greitis, aukštis, pauzių skaičius, trukmė, stiprumas ir
pašaliniai garsai (oi, ak ir pan.), t.y. pralingvistiniai signalai, kurie
stiprina arba paneigia žodinį pranešimą. Taigi keičiant tų pačių žodžių
intonaciją, galima suteikti visą kitą prasmę.
Tyrimai rodo, kad kai vokaliniai požymiai (balso tonas, stiprumas ir
pan.) prieštarauja žodžiams, jie nebetenka reikšmės, ir interpretuojami tik
balso duomenys. Itin meiliai sakant neigiamą informaciją apie žmogų,
dėmesys kreipiamas į balso intonaciją, o ne į turinį.
Sąmoningai keisti pralingvistinių signalų beveik neįmanoma. Kai kiti
neverbaliniai signalai teikia kitą informaciją, balsas
tiesą. Štai
nervinantis labai sunku ramiai ir šaltai kalbėti – ankščiau ar vėliau
išduoda balsas.
Vokalinių požymių interpretavimas priklauso nuo to, kaip suvokiamas
pats kalbėtojas. Vyrai ir moterys, kalbantys greičiau, suvokiami kaip
ekstravertai ir žvalūs. Žmonės, kalbantys per nosį, – kaip turintys
nemalonų charakterį.
Nematydami žmogaus, tik iš balso galime mes nusakyti jo amžių,
užimamas pareigas, intraversiją, socialumą, dominavimą nustatyti emocijas
(baimę, nervingumą, meilę, liūdesį, pasitenkinimą). Įdomu tai, kad net iš