Žmonės negalėtų gyventi, dirbti ir veikti be ryšio vieni su kitais.
Bendraudami jie dalyvauja įvairioje veikloje – gamybinėje, mokslinėje,
kultūrinėje, keičiasi patirtimi, išgyvenimais, mintimis.
Bendravimas ypač reikalingas mokykloje. Bendraudami ugdome mokinio
asmenybę, geriau pažįstame ir realizuojame visus mokymo bei auklėjimo
uždavinius. Pamokose vyksta individualus bendravimas ir nuo jo priklauso ne
tik mokymo priemonių, metodų bei būdų panaudojimo efektyvumas, bet ir
mokinių mokymosi rezultatai. Bendraudami skatiname mokinius veikti,
klausyti, kalbėti, diskutuoti, atlikti tam tikrus veiksmus, taip pat
gauname grįžtamąją informaciją apie mokinių savarankišką veiklą bei
rezultatus. Bendraudamas per pamokas mokytojas laiku pastebi mokinių
daromas klaidas bei iškylančius sunkumus, aiškinasi atsilikimo priežastis,
kad galėtų rasti efektyviausių būdų joms pašalinti. Bendravimas svarbus dar
ir tuo, kad ugdo mokinį doroviškai, teikia jam pasitenkinimą, džiaugsmą,
suartina žmones. Todėl bendravimas pedagoginiame darbe turi užimti svarbią
vietą. Be bendravimo neįmanomas joks pedagoginis darbas nei mokykloje, nei
už jos ribų.
Tyrimai parodė, jog bendravimo problema iki šiol dar nepakankamai
išnagrinėta, ypač pedagoginiu aspektu, ir mokyklų praktikoje neužima
deramos vietos.
Lietuvių pedagoginėje literatūroje ši problema daugiau dėmesio susilaukė
pastaraisiais dešimtmečiais. Ją tyrė J. Vabalas – Gudaitis, M.
Barkauskaitė, G. Butkienė, L. Jovaiša, B. Bitinas, J. Vaitkevičius, V.
Žemaitis, K. Stoškus, S. Valatkienė ir kt., užsienyje – D. Carnegie’s, R.B.
Adler, A.E. Ivey, J. Reinwatter, A.A Leontjevas, B.A.Kan – Kalikas ir kiti.
Šių autorių darbų analizė parodė, kad per keletą dešimtmečių buvo iškelta
nemažai idėjų ir principų apie bendravimo vaidmenį, kultūrą, jų reikšmę
optimizuojant mokymo procesą. Šios idėjos ir jų sprendimai yra itin
aktualūs ir šiandien reformuojamai Lietuvos mokyklai.
Bendravimas sudėtingas reiškinys. Jis turi socialinius, dorovinius,
psichologinius bei kitus mechanizmus ir atlieka įvairias funkcijas. L.
Jovaiša išskiria komunikacinę, reguliacinę, afektinę, ugdomąją,
psichoterapinę ir kitas bendravimo funkcijas ( 6, p. 145). Bendraujant
mokiniai ne tik nuolat keičiasi įvairia informacija, bet kartu veikia vieni
kitus, vieni kitiems daro įtaką – turtinama įgytoji patirtis, ji papildoma
ir plečiama, kuriami nauji santykiai, charakterio bruožai, kyla visiškai
naujos psichinės būsenos – išgyvenimai, emocijos ir kita.
Taigi bendravimas mokiniui būtinas. Tai vienas pagrindinių jo poreikių,
kylantis dar ankstyvojoje vaikystėje. L. Jovaiša nurodo : “ jau vaikas
ieško ne bet kokio, o vertingo bendravimo, kuriame tenkinamas švelnumo,
naujų įspūdžių poreikis”(6, p. 146). Vaikui augant bendravimas plečiasi.
Jaunystėje siekiama intymaus bendravimo. Norint išmokti bendrauti,
pirmiausia būtina pajausti bendravimo poreikį, norą tobulinti savo
charakterį, turtinti savo asmenybę naujomis žiniomis. Siekiant šio tikslo,
reikia skaityti literatūrą, spaudą, domėtis įvairiomis gyvenimo
problemomis, menu, lankyti teatrus, parodas, muziejus, keliauti, sportuoti.
Svarbu nepamiršti: jei mokinio asmenybė skurdi, bus skurdus ir jo
bendravimas.
Taigi, bendravimas neturi būti tuščias. Kuo mokiniai bus labiau
apsiskaitę ir išsilavinę, tuo turtingesnis bus jų bendravimas, tuo didesnę
įtaką jie darys vienas kitam. Tai priklauso nuo jų asmenybės dvasinio
turtingumo, charakterių tvirtumo, autoriteto ir kt. Tyrimai rodo, jog be
abipusio pažinimo ir vertinimo neįmanomas normalus bendravimas. Todėl
pažinimas ir mokinio asmenybės tyrimas – pagrindiniai veiksniai, kuriais
grindžiamas visas pedagoginis bendravimas. Mokinio vidinio pasaulio
supratimas ir pažinimas, jo individualybės pripažinimas padeda mokytojui
teisingai vertinti mokinio asmenybę ir tinkamai organizuoti visą mokymo
procesą.
Tyrimai parodė, kad mokyklose neretai pasigendama konstruktyvaus
bendravimo. Tai liudija mokinių atsakymai į anketos klausimą: “kas
apsunkina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius?”.
Mokiniai atsakė:
1) Kai kurie mokytojai nemoka su mokiniais bendrauti, būna netaktiški,
kartais grubūs (29 %);
2) Stokoja pagarbos mokinio asmenybei ir savitarpio supratimo (32% );
3) Mokytojai nesidomi mokinių vidiniu pasauliu, jų problemomis, nesupranta
jų interesų bei polinkių (39 % ).
Iš mokinių atsakymų matyti, jog tarpusavio supratimo stoka labai
trikdo normalų pedagoginį darbą mokykloje. Taip mokytojai atstumia nuo
savęs mokinius. Dėl to mažėja mokinių aktyvumas ir darbingumas, nes jie
labai jautrūs mokytojo elgesiui su jais.
Mokytojas privalo išmokti bendrauti su savo auklėtiniais. Tam tikslui
pirmiausia jis turi pats gerai suprasti bendravimo metodiką, kuri padėtų
sėkmingai bendrauti, paveikti mokinį. Todėl vienas iš vertingiausių
mokytojo bruožų ir yra jo sugebėjimas daryti poveikį mokiniams, vadovauti
jų kūrybinei veiklai. Reikia nepamiršti, kad mokytojo ir mokinių
bendravimas, kaip nurodo J. Vaitkevičius,- “tai nevienodo lygio partnerių
bendravimas”. Todėl iš mokytojo čia reikalaujama daug sumanumo,
žmogiškosios išminties, plačios erudicijos, gero mokinių
pažinimo” (9,