Turinys|Įvadas ……………………………………………………………………………………… |3 |
|1. Bendravimo būdai……………………………………………………………………… |4 |
|2. Kalbėjimas………………………………………………………………………………. |13 |
|3. Klausymas……………………………………………………………………………….. |17 |
|4. Bendravimas grupėse…………………………………………………………………… |26 |
|5. Bendravimo menas…………………………………………………………………….. |27 |
|Pabaiga…………………………………………………………………………………….. |28 |
|Literatūros sąrašas………………………………………………………………………… |29 |
Įvadas
Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime
perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save
ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir
pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau
suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir
rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.
Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus.
Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį,
“pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Reikia
prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant noras
jam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata
kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu
jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir
trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis
kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą
visokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad
galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito
vaizdas.
Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumo
siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses.
1. Bendravimo būdai
Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra
abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos
pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių
blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,
kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta
kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti
būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys
žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra
nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per
mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo
susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.
Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka
susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais.
Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes.
Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis.
Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu
žmogumi, į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia
stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus
perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime
“pagauti” priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis
nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Kodėl taip yra?
Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir
žmonių, kuriuos pažįstame menkai ar visai nepažįstame, sukelia nepatogumo
jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų
ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako:
“Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu
žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu –
trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, O susipykę
žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčia
pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų
pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti ryšį, tačiau
mes nežinome ką jis reiškia. Mes nežinome ar
žiūrintysis vertina mus
palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai,
pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, kad jis
pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus
išbars ar įžeis. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.
Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat linkę žvelgti atkakliu ir
veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu
žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie
kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai
vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba
žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai
reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik
bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto
taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių
kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra
išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.
Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių
veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu
valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali
būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita
žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas
žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,
ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:
1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.
Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal
scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos
spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.
2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,
profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų
priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.
Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų
tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.
3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido
išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali
pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką
galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai.
Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?
Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, Jog pasireiškia iš karto,
nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati
tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba joms pakeisti visada reikia šiek tiek
laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas
pasigirsta tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, kad klausytojai jos
nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.
Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo
jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra
priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.
Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai
stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja
socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai
patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos
nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos
sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su
įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir
kitur.
Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,
bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai
taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti pritaria mums pašnekovas
ar abejoja, simpatizuoja ar ne.
Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus
pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai
palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra
žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos
sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų
kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.
Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį
bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti
žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.
Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros,
kurioje bendraujama.
Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams
pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais
ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis
kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali
tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,
nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus
dalyvaudamas svarbiame pokalbyje gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal
dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą
įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.
Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus
tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui
atrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai
abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu žinodami nevalingų gestų
reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu
žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti.Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai
nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais
bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.
1 lentelė
Kai kuriuos gestus atitinkančios reikšmės|Gestai |Reikšmės |
|Grasiname kumščiu |Pykstame |
|Triname rankas |Kažko tikimės |
|Plojame delnais |Pritariame |
|Pakeliame ranką |Prašome dėmesio |
|Mojame į save |Kviečiame |
|Ištiesiame ranką |Sveikinamės |
|Pakeliame nykštį |Giriame |
|Patapšnojame per nugarą |Padrąsiname |
|Parodome pirštu |Nurodome kryptį |
|Iškeliame du pirštus |Pergalė! |
|Patriname delnu pilvą |Esame sotūs arba ruošiamės |
| |valgyti |
|Mojame nuo savęs |Vejame |
|Sudedame delnus |Meldžiamės arba maldaujame |
|Pridedame ranką prie |Tikiname savo nuoširdumu |
|širdies | |Kūno kalba. Garsusis amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James)
dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo
požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko
trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno
pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos
galėtų reikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi
reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:
1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.
2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal
arba nusisukimu.
3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta
krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.
4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį
pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia
krūtine.
Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,
todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali
atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis
nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir
kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių
kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs
jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti,
jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo
pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir
galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva,
jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį.
Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas
jam nepatinka, jei atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai
taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba
stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik
saikingai atsipalaidavus. juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi “varo
nuobodulį”, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.
Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir
kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs.
Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,
sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,
nenorintys mums atsiverti žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir
sukryžiavę kojas.
Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai
pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais
atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.
Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima išskirti į kelias pagrindines
grupes:
1. Nesiseka
naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,
statiška.
2. Kūno kalba pateikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis
nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.
Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.
Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo
kūnas klysta perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai
suvokia, kokį poveikį jo kūno pateikiama informacija daro aplinkiniams.
Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba
geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir
pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams
išreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad joms
tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo
metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno
kalba.
Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti,
kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai
perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas,
nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus
socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę
orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių,
valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su
juo ar ne bei koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios
informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai
suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti susitikę uniformuotą
policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga
kartais apgauna. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai bei
aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems,
prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima
uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji
pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą
įtaką.
Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, užsimauna
žiedus, dažosi veidą ar lakuoja nagus. Kartkartėmis apsikerpame; vyrai gali
užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yra
saviti informacijos šaltiniai.
Dauguma minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus
galima išsisegti, žiedus nusimauti, plaukus ar barzdą nusikirpti ar vėl
užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai
įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo
forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti
apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūrininko tatuiruotė –
inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto