Bendravimas
5 (100%) 1 vote

Bendravimas

Turinys|Įvadas ……………………………………………………………………………………… |3 |

|1. Bendravimo būdai……………………………………………………………………… |4 |

|2. Kalbėjimas………………………………………………………………………………. |13 |

|3. Klausymas……………………………………………………………………………….. |17 |

|4. Bendravimas grupėse…………………………………………………………………… |26 |

|5. Bendravimo menas…………………………………………………………………….. |27 |

|Pabaiga…………………………………………………………………………………….. |28 |

|Literatūros sąrašas………………………………………………………………………… |29 |

Įvadas

Bendravimas – tai prasminga sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.

Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime

perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save

ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir

pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau

suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir

rizikuodamas. Tik esant tokiam atsivėrimui, bendravimas turi prasmę.

Bendraujant gerai būtų prisiminti tris principus.

Pirmiausia – empatija – gebėjimas įsijausti į kito vidinį pasaulį,

“pagyventi” jo emocijomis, pažvelgti jo akimis į aplinką ir į save. Reikia

prisiminti, kad svarbiausia empatijoje – kito supratimas, jį gerbiant noras

jam pagelbėti. Tam tinkamai pasitarnauja autentiškumo principas: nuostata

kiekviename bendravimo akte likti savimi, tikruoju “aš”, nesidangstančiu

jokiomis kaukėmis. Bendravimas tampa lygiavertis, kai neužmirštame ir

trečio, labai svarbaus akceptacijos principo: turimas galvoje visuminis

kito žmogaus priėmimas, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip vertą

visokeriopos pagarbos subjektą, be išankstinių nuostatų ir prietarų, kad

galėtume pašnekovą girdėti ir pokalbio metu mumyse formuotųsi tapatus kito

vaizdas.

Taigi, bendravimas atskleidžia savo prasmę ne tik kaip malonumo

siekimas, bet ir kaip vertybė, praturtinanti abi bendraujančias puses.

1. Bendravimo būdai

Bene svarbiausia bendraujant yra nepamiršti, jog bendravimas yra

abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos

pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių

blogai funkcionuos – bendravimas sutriks. Pastebėta, jog dauguma žmonių,

kuriems nesiseka bendrauti, pirmiausia yra prasti klausytojai.Jie mėgsta

kalbėti, tačiau nemėgsta klausytis. kai nesiklausoma, nesugebama suteikti

būtino pašnekovui atgalinio ryšio. Šias bendravimo problemas patiriantys

žmonės nemoka savo kūnui suteikti besiklausančiojo išvaizdos (tai yra

nemoka naudoti kūno kalbos), nepakankamai žiūri pašnekovui į akis, per

mažai linksi galva, per retai šypsosi, nepakankamai išreiškia savo

susidomėjimą žodeliais “taip”, “suprantu” ir panašiai.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka

susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per

kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,

agresyviais ar familiariais.

Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas siekia kelias milisekundes.

Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti lifto pakeleiviui į akis.

Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės liftu kartu su nepažįstamu

žmogumi, į grindis, į lubas, į lifto valdymo mygtukus, bet ne į šalia

stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis moralus žvilgsnio laikas bus

perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje. Gatvėje neretai galime

“pagauti” priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau žmonės ima jaustis

nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau negu tris sekundes. Kodėl taip yra?

Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų žmonių, ypač tarp mūsų ir

žmonių, kuriuos pažįstame menkai ar visai nepažįstame, sukelia nepatogumo

jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių kontaktas yra labai aiškus mūsų

ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Mūsų akys tarsi pačios sako:

“Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”. Pastebėta, jog su mums patinkančiu

žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu –

trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, O susipykę

žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčia

pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų

pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti ryšį, tačiau

mes nežinome ką jis reiškia. Mes nežinome ar
žiūrintysis vertina mus

palankiai, ar ne. Galbūt mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai,

pamatė mumyse ką nors neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, kad jis

pasakys mums komplimentą, tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus

išbars ar įžeis. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.

Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip pat linkę žvelgti atkakliu ir

veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu

žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai šie

kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai

vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba

žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai

reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik

bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto

taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių

kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra

išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.

Veido išraiška. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas “skaityti” aplinkinių

veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu

valdo. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako. Vieni veidai gali

būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita

žmogaus jausmų skelbimų lenta. Ta pati veido išraiška atspindi vienodas

žmonių emocines būsenas. Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai,

ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Pavyzdžiui aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal

scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos

spektaklyje. Geras aktorius tą padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,

profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų

priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.

Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų

tikruosius jausmus sudėtinguose derybų etapuose.

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar kitą žmogaus veido

išraišką. Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimąstęs, mums gali

pasirodyti, jog jis liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką

galime suprasti kaip išgąstį ir panašiai.

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?

Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, Jog pasireiškia iš karto,

nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati

tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba joms pakeisti visada reikia šiek tiek

laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas

pasigirsta tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, kad klausytojai jos

nesuprato arba jūsų anekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo

jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar nėra

priežastis dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.

Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai

stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja

socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai

patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės šypsenos

nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, Tačiau, antra vertus, be jos

sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka susidurti su

įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos teikimo sferose ir

kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,

bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai

taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti pritaria mums pašnekovas

ar abejoja, simpatizuoja ar ne.

Gestai. Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti ar žmogus

pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai

palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra

žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos

sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų

kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.

Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį

bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti

žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir panašiai.

Gestų prasmė dažnai priklauso nuo konkrečios situacijos bei kultūros,

kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams

pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais

ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis
kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali

tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,

nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus

dalyvaudamas svarbiame pokalbyje gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal

dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos taisymą

įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus

tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui

atrodys, kad esame smarkiai susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai

abejingi tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu žinodami nevalingų gestų

reikšmę, sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu

žmogumi, nors tokiu galime ir nebūti.Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai

nuo žodžių, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais

bendravimo būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

1 lentelė

Kai kuriuos gestus atitinkančios reikšmės|Gestai |Reikšmės |

|Grasiname kumščiu |Pykstame |

|Triname rankas |Kažko tikimės |

|Plojame delnais |Pritariame |

|Pakeliame ranką |Prašome dėmesio |

|Mojame į save |Kviečiame |

|Ištiesiame ranką |Sveikinamės |

|Pakeliame nykštį |Giriame |

|Patapšnojame per nugarą |Padrąsiname |

|Parodome pirštu |Nurodome kryptį |

|Iškeliame du pirštus |Pergalė! |

|Patriname delnu pilvą |Esame sotūs arba ruošiamės |

| |valgyti |

|Mojame nuo savęs |Vejame |

|Sudedame delnus |Meldžiamės arba maldaujame |

|Pridedame ranką prie |Tikiname savo nuoširdumu |

|širdies | |Kūno kalba. Garsusis amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James)

dar šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo

požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko

trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno

pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos

galėtų reikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi

reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:

1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.

2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal

arba nusisukimu.

3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta

krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.

4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį

pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia

krūtine.

Kūno kalba dažniausiai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,

todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali

atskleisti mums gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis

nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir

kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvesnis akių

kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai nusiteikęs

jūsų atžvilgiu ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta manyti,

jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo

pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir

galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemys, ar aukštyn užversta galva,

jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį ar neigiamą požiūrį.

Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas

jam nepatinka, jei atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai

taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba

stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik

saikingai atsipalaidavus. juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi “varo

nuobodulį”, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.

Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir

kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs.

Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,

sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,

nenorintys mums atsiverti žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir

sukryžiavę kojas.

Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai

pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais

atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.

Nesėkmes, naudojant kūno ženklus galima išskirti į kelias pagrindines

grupes:

1. Nesiseka
naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,

statiška.

2. Kūno kalba pateikiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis

nuslėpti drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.

Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo

kūnas klysta perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai

suvokia, kokį poveikį jo kūno pateikiama informacija daro aplinkiniams.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba

geriau perprasti be žodžių, vien kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir

pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams

išreikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjusi todėl, kad joms

tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo

metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno

kalba.

Apranga bei išvaizda. Drabužiai skirti ne vien tik šilumai palaikyti,

kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir informacijai

perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva, sukirpimas,

nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako žmogaus

socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę

orientaciją ir panašiai. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių,

valstybės tarnautoją arba roko gerbėją ir pagal tai spręsime, bendrauti su

juo ar ne bei koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios

informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai

suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti susitikę uniformuotą

policininką, lėktuvo stiuardesę ar sporto komandos narį. Be abejo, apranga

kartais apgauna. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai bei

aferistai, visada daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems,

prabangiems drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima

uniforma, liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji

pavyzdžiai rodo apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą

įtaką.

Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, užsimauna

žiedus, dažosi veidą ar lakuoja nagus. Kartkartėmis apsikerpame; vyrai gali

užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat yra

saviti informacijos šaltiniai.

Dauguma minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus

galima išsisegti, žiedus nusimauti, plaukus ar barzdą nusikirpti ar vėl

užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai

įvairiose kultūrose yra paplitusi tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo

forma. Tatuiruotės paprastai būna labai informatyvios. Jos gali pasakyti

apie žmogaus profesinę priklausomybę (pavyzdžiui, jūrininko tatuiruotė –

inkaras), ideologinę orientaciją, kalinio tatuiruotė – apie padaryto

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2599 žodžiai iš 8646 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.