ĮŽANGA
Žmogaus kelias prasideda nuo to, kas arčiausia (nuo artimiausių
žmonių daiktų medžių), nuo tėviškės. Jis veda ir tolyn – į pasaulį, ir
gilyn į tautą, į jos kalbą kultūrą, į pažinimą. Kelias kyla į viršų
(žmogus pasiekia dvasios aukštumas) ir krenta žemyn, kur viešpatauja
galingas laikas ir visagalė mirtis. Kelias nėra tiesus, dažnai jis labai
vingiuotas, žmogus neišvengiamai susiduria su kalte, nuodeme, blogiu,
bausme. Jis pamato ,kad kelyje yra daug užtvarų, kad vieno laisvė susiduria
su kito laisve, kad būtinos sutartys, susitarimai, įstatymai. Tai irgi
kelio gairės.
BENDRAVIMO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME
Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra
svarbiausia, jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito
siekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga. Kiekvienas iš
savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės,
todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vieno
asmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tačiau viena
tokių universalių vertybių laikytinas bendravimas. Tai, ką mes laokome
vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreokius. Pirmiausia žmogus
stengiasi patenkinti savo fiziologinius poreikius: miego, kvėpavimo,
maitinimosi ir kt. Paskui siekia aukštesnės pakopos – saugumo poreikių
tenkinimo. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai. Trečioji pakopa, kurios
galime siekti tada, kai mums niekas nebegresia, yra meilės ir
priklausomybės poreikiai.
Meilė – tai stiprus ir ilgalaikis ryšys tarp žmonių, sąlygotas
abipusės simpatijos, pagarbos ir pasitikėjimo. Mes trokštame mylėti ir būti
mylimi, rasti pasaulyje sau artimą, giminingą sielą. Kaip tik meilė ir
išlaiko žmonių giminės, šeimos visuomenės vienybę. Kai patenkinami meilės
ir priklausomybės poreikiai, įmanoma siekti aukščiausiųjų – savęs vertinimo
ir saviraiškos – poreikių. Kitaip tariant jeigu žmogui nesiseka bendrauti,
jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, mylėti ir
bųti mylimam, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalės
atskleisti visų savo talentų ir sugebėjimų.
Bendravimas tai tikrai univaersali vertybė – ji būdinga visiems arba
beveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai
įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir
gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką.
Tenka rinktis, kuri iš bendravimo gijų turi gauti pirmenybę, kuris
priklausomybės ryšys mums pasirodys besąs vertingesnis. Daugelis
psichologinių problemų kyla dėl tokio pasirinkimo sudėtingumo, ypač
paaugliams ir jaunuoliams. Jei įvyksta vidinis konfliktas tarp skirtingo
tipo vertybių, pavyzdžiui, renkantis tarp draugystės ir meilės bei
patogaus, sotaus gyvenimo, dažniau teisingesnis kelias yra atiduoti
pirmenybę bendravimui. Ne veltui liaudies išmintis sako, jog draugystės
nenusipirksi už pinigus.
Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime
galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau
psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio metu tarp
dviejų žmonių metu tik apie tredždalį informacijos perduodame ir priimame
žodžiais, o maždaug du tredždalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:
Asmeninės erdvės valdymas
Akių kontaktas Apranga bei
išvaizda
Veido išraiška Mūsų turimi
daiktai
Gestai
Prisilietimai
Kūno kalba Garsiniai
būdai
Asmeninė erdvė. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra