Bendravimo analizė
5 (100%) 1 vote

Bendravimo analizė

1121

Trumpoji įžanga.

Poreikis bendrauti yra vienas iš svarbiausių žmogaus egzistencinių poreikių. Atskiruose psichologijos mokslo darbuose jis pasižymimas žmogaus poreikių hierarchijoe kaip trečias pagal svarbą (po fiziologinių ir saugos poreikių). Dažnai kalbama apie poreikio bendrauti patenkinimo padarinius žmogaus asmenybei. Mūsų bendravimas kupinas staigmenų, prieštaravimų, smagių minučių ir konfliktų. bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno ne vienas iš mūsų nesame gerai įvaldę. Bendravimas – tai dvėjų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Bendravimo procesas yra daugiaplanis, įvairiapusiškas ir sudetingas dalykas. Galima išskirti trys pagrindinius bendravimo aspektus: interakcinį, emocinį ir komunikacinį.

Bendravimas kaip tarpusavio sąveika (interakcija). Bendraudami, žmonės daro poveikį vieni kitiems, sąveikauja. Ta sąveika psichologijoje vadinama interakcija. Kiekvienas žmogus yra žmonių santykių sistemos (t.y. tam tikros socialinės sistemos) dalis, todėl nors vienos tos sistemos dalies pokyčiai paveikia visą sistemą, sutrikdo pusiausvyrą. Šiuo požiūriu galečiau išskirti iš įvairių sąveikos tipų du pagrindinius: bendradarbiavimasis ir varžimasis. Šiuos du kraštutinius tipus galima nusakyti ir kitais žodžiais: “santarvė” ir “konfliktas” arba “prisitaikymas” ir opozicija” ir pan. Akivaizdu, jog šie tipai yra kraštutiniai, o tarp jų yra daugybė kitų sąveikos tipų, kurie atsiranda, bendraujant žmonėms. Interakcija, kaip bendravimo aspektas, laikomas bene svarbiausiu. Vadovaujantis tokia nuostata, socialinėje psichologijoje susiformavo įvairios kryptys, aiškinančios, kaip bendraujant vystosi asmenybė.

“Bendravimas”, “kontaktas” – iš tiesų pernelyg bendri žodžiai, nes neleistinai painiojami komunikaciniai ir emociniai bendravimo aspektai. Taip, bendrauti – tai palaikyti ryšius, komunikuoti. Mokantis bendrauti žmogus ir vadinamas komunikabiliu. Bet giluminė bendravimo prasmė – užmezgti ir palaikyti su bendravimo partneriu emocinį ryšį. Galima dvėjopa reakcija į parnerį, jo problemą: kognityvinė (mąstymo) ir emocinė. Vienais atvėjais mums labiau reikia asmens, kuris padetų dalykiškai išnagrinėti mūsų problemą, kitais atvėjais norime ne išmintingo patarimo, bet emocinės paramos. Emocinė parama vadinama empatija – įsijautimu į kito žmogaus emocinę būseną, išgyvenimu to, ką jaučia kitas žmogus. O kaip sužinoti, ką būtent jis jaučia? Pirmoji empatijos fazė, supratimas, – dar ne emocija. Tai partnerio emocinės būsenos identifikacija (atpažinimas). Identifikuoti jausmą reiškia nustatyti, apibrežti, kad žmogus išgyvena būtent tą, o ne kitą dalyką. Bet tai dar nereiškia, jog pats jį išgyveni. Svarbu ir mokėti, ir norėti įsigilinti į kito žmogaus emocinės būsenas. Populiari frazė “tai tavo problema” kaip ir rodo tokio noro stoką. Klaidingai identifikavus emocijas, į žmogų galima prabilti ne laiku ir ne vietoje. Suprasti, identifikuoti jausmą yra svarbu ir nelengva, o džiaugsmo patiriama ne per daugiausia. Supratimas – tai dar ne emocija, juo labiau ne emocinė parama. Antroji empatijos fazė – jausmo išgyvenimas. Empatija yra išgyvenimas būtent tokio jausmo, kuris tuo metu yra apėmęs bendravimo partnerį. jeigu jam liūdna, o tau linksma, ir juo labiau del to linksma, – kokia čia empatija! Kartais žmogus sielojasi arba džiaugiasi netgi labiau už bendravimo partnerį. Trečioji empatijos fazė yra jausmo perdavimas. Svarbiausi čia tampa to perdavimo būdai ir išraiškos formos. Liūdna, kai matai skurdžiai, banaliai reiškiamus jausmus. Bet galima ir pasiguosti: ne taip jau svarbu, kokia forma tave emociškai remia, svarbu kad iš viso remia. Gera jau vien žinoti, kad pasaulyje nors kažkas tave palaiko, tegu aktyviai ir nieko nedaro. Empatija – labai graži, gera žmogaus savybe. Ji nera įgimta, ją reikia išsiugdyti. Empatijos priešingybė – egocentriškumas. Egocentrikas yra taip paskendęs savo rūpesčiuose, taip susirūpinęs saviraišką, kad neturi nei laiko, nei jėgų pastebėti, jog ir kiti žmonės turi rūpesčių. Daug galima kalbėti apie sėkmingą bendravimą, apie fizinio grožio reikšmę jam, bet empatija visados išliks bendravimo pamatas. Be jos bendravimas – tik paviršutiniška komunikacija.

Komunikacija – tai keitimasis informacija ( tiksliau – žinių , nuomonių tikslinimas ir plėtimas). Iš tiesų nuolat su kuo nors palaikome ryšį. Tai reiškia, kad priėmėjui siunčiame informaciją. Siųsdami informaciją, pasirenkame ir ryšio priemonę – kanalą. Tai gali būti žodis, raštas,mimika ir t.t. Kaip mes keičiamės informacija? Galima atsakyti, kad kalbos dėka. Tačiau psichologiniai tyrimai rodo, jog verbaliniu (žodiniu) būdu mes perduodame tik 20 – 40 % informacijos, o 60 – 80% atitenka neverbalinei (nežodinei) komunikacijai. Taigi egzistuoja ir kita kalba, tai – “kuno kalba”, kuriai būdingi gestai, mimika, kūno judesiai. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Pajutę prieštaravimą tarp girdimų žodžių ir stebimų gestų bei mimikos, mes nesąmoningai labiau pasitikime pastarasiais.

Analizuojama situacija.

Analizuojama šiame
darbe situacija vyko mano darbovietėje, o tiksliau administracijos patalpose, ruožo viršininko kabinete. Aš dalyvavau susitikime, kuriuo metų buvo sprendžiamas priėmimo į darbą klausimas, t.y. vyko įžanginis pokalbis prijmant į darbą, o konkrečiai, būtent į tą cechą, kuriame dirbu aš, naują darbuotoją į elektromonterio pareigas. Paprastai aš nedalyvauju tokio pobūdžio susitikimuose. Todel mano įtaka vykusiam procesui buvo minimali, ir aš užėmiau pasyvaus stebėtojo poziciją.

Analizuojamos situacijos dalyviai:

Žmogus, kurio priemimas į darbą buvo nagrinėjamas, 33 vyras, gerai pažistamas man asmuo, turintis vidurinį techninį išsilavinimą ir pakankamą minėto darbo patirtį, turintis šeimą. Galima apibūdinti jį kaip bandantį įsidarbinti, nes jo darbo staže yra pusės metų pertrauka, ir tai jau antrasis jo meginimas įsidarbinti. Pirmas buvo nesėkmingas.

Antrasis situacijos dalyvis – cecho, į kurį ruošiamasi prijmti naują darbuotoją, viršininkas, 56 metų vyriškis, šiuose pareigose dirbantis jau 20 metų, turintis didelį bendravimo ir darbo patirtį, ir tam tikrą autoritetą tarp administracijos ir vadovybės darbuotojų. Susitikimo pradžioje aiškiai jautėsi jo atskiros nuomonės pozicija.

Trečioji situacijos dalyvė – kadrų inspektorė, 42 metų moteris, turinti humanitarinį aukštajį išsilavinimą, aiškiai jautėsi jos nekompetencija techniniais, gamybinias klausimais.

Ketvirtasis situacijos dalyvis – ruožo viršininkas, aukštesnės pakopos vadovas, šiuo atvėju atliekantis darbdavio vaidmenį, turintis aukštajį techninį išsilavinimą ir aukščiausią tarp esančių dalyvių kvalifikaciją. Jaučiasi jo labai stiprus kompetencijos poveikis. Pavadinsime jį vadovu.

Įžengus į vadovo kabinetą įvyko pasisveikinimas. Būtent nuo to momento tarp situacijos dalyvių prasidėjo bendravimo procesas, kurio tikslu buvo išaiškinti: ar tinka naujai įdarbinamas asmuo jam pasiūlytoms pareigoms, ir, ar bus pasiektas galutinis tikslas, t.y. ar žmogus įsidarbins. Įejius į kabinetą situacijos dalyviai apsikeitė žvilgsniais. Jautėsi, kad kiekvienas dalyvis įvertino situaciją ir aplinką, o taip pat norimo kontakto lygio užmezgimo sąlygas. Vadovas sutiko įejusius stovedamas sujemus rankas už nugaros. Tai buvo pasitikinčio savimi, jaučiančio viršumą žmogaus laikysena.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1127 žodžiai iš 2241 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.