Įvadas
Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias.
Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar
jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti
aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius
vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes
patys atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Tik
bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis,
padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – tai viena
pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir
labiausiai vertina.
Šio darbo tikslas yra supažindinti kokie gali būti bendravimo būdai. O
taip pat: ką pasako veidas apie mus? Ką simbolizuoja mūsų turimi daiktai?
Su kuriais bendravimo būdais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime?
Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame
gyvenime minėdami bendradarbiavimą, turime galvoje visų pirma bendravimą
žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai
parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik
trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du
trečdalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:
Asmeninės erdvės valdymas
Akių kontaktas
Veido išraiška
Gestai
Kūno kalba
Apranga bei išvaizda
Mūsų turimi daiktai
Prisilietimai
Garsiniai būdai
Juos mes pirmiausia ir aptarsime.
Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią
nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė
padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame.
Pavyzdžiui, gausiai lankomose viešose vietose, arba, sakysime,
perpildytame autobuse arba lifte mūsų asmeninė erdvė prisitaiko prie
realiai ten susidariusių aplinkybių. Amerikiečių antropologas E.T.Holas
(E.T. Hall) nustatė, jog žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines
erdvės zonas:
1. Intymi zona (nuo 15 iki 46 cm).
Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa,
apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Esant tokiam atstumui, mus veikia
daugybė dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir kitokių. Dėl to
bendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šią zoną leidžiama patekti tik
tiems žmonėms, kurie tikrai yra mums artimi. Tai vaikai, tėvai,
sutuoktiniai, artimi draugai ir giminės. Visų kitų žmonių įsiveržimą į šią
zoną laikome nederamu ir vertiname kaip nemandagumo arba agresyvių užmačių
raišką.
2. Asmeninė zona (nuo 46 cm iki 1,2 m).
Tai patogiausias artumas pokalbiui. Jis tarsi sako: “Jūs man patinkate”
arba “Norėčiau su jumis geriau susipažinti”.
3. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m).
Tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia
bendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus, dalyvauja viename
susirinkime. Ji praneša pašnekovui: “Nepageidaučiau leistis į pernelyg
artimus santykius. Noriu būti su jumis mandagus ir taktiškas, bet ne
daugiau”.
4. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m).
Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas
paskaitas. Jis leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie nepatinka arba
kurių norėtume išvengti. Kontaktai tarp žmonių šiuo atveju labai formalūs,
beasmeniai. Tokia zona sako: “Mums neturėtų rūpėti asmeniniai dalykai.
Verčiau susikoncentruokime ties veikla, kuria mums vertėtų užsiimti”.
Taigi erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė mūsų
vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų
žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums.
Psichologai yra pastebėję, jog mes nesąmoningai stengiamės stovėti
arčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, palyginus su tais, kurių nemėgstame.
Mes taip pat linkę būti arčiau žmonių, kurių pritarimas mums svarbus, ir
laikomės atokiau nuo tų, kurių nuomonė mums nerūpi. Įtakos atstumui turi ne
tik simpatijos ir autoriteto laipsnis, bet ir tai, kiek mums žmogus
pažįstamas. Pažįstami žmonės stovi arčiau vienas kito negu nepažįstami. Kuo
artimesni draugai, tuo atstumas tarp jų mažesnis. Pastebimi ir lyčių
skirtumai: paprastai moterys stovi arčiau viena kitos negu vyrai.
Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai, kaip
pašnekovai susėda. Pavyzdžiui, klasėje galima pastebėti, jog tie
moksleiviai, kurie pamokoje dalyvauja aktyvia, mieliau nori sėdėti priekyje
bei centre, tuo tarpu pasyvesni mokiniai paprastai pasirenka vietą klasės
gale. Ir šis pavyzdys rodo tą patį dėsningumą, t.y. nori ar nenori žmogus
bendrauti su kitais, atskleidžia jo pasirenkamas atstumas tarp savęs ir
aplinkinių. Pastebėta, jog draugai dažniau sėdasi greta vienas kito arba
kampu, o priešininkai – vienas prieš kitą. Antruoju atveju atstumas
ų būna didesnis, o pašnekovus dažnai skiria koks nors barjeras,
pavyzdžiui, stalas. Tačiau ir čia egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai.
Moteris labiau negu vyras erzina situacija, kai nepažįstamas arba nemalonus
žmogus atsisėda priešais.
Žmonės iš gyvūnų pasaulio perėmė ir poreikį žymėti savo asmeninę
teritoriją. Žinoma, mes tai darome kitaip negu gyvūnai: atsitveriame tvora,
pakabiname lentelę su savo pavarde ant buto ar kabineto durų ir pan.
Teritorijoje, kurią žmogus užima laikinai, naudojami laikini žymekliai.
Pavyzdžiui, užsiimdami vietą teatre ar paskaitų salėje, mes pasižymime savo
teritoriją padėdami kokį nors savo daiktą: švarką, megztinį, rankinuką,
palikdami laikraštį ar programėlę. Bibliotekoje, nenorėdami, kad mums kas
nors trukdytų, neretai paženkliname savo teritoriją knygų krūvele ar
sąsiuviniais tiek iš vienos, tiek iš kitos mūsų užimamos vietos pusės.
Autobuse ar traukinyje, vengdami artimesnės nepažįstamų pakeleivių
kaimynystės, atsitveriame krepšiais ar lagaminu. Panašių pavyzdžių,
rodančių, kaip saugoma asmeninė teritorija, rastume labai daug.
Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturėtume pamiršti, jog
jų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Pavyzdžiui,
islamo šalių bei Lotynų Amerikos gyventojai įpratę stovėti arčiau vienas
kito negu europiečiai ar Šiaurės Amerikoje gyvenantys žmonės. Toliausiai
vienas nuo kito stovi baltieji amerikiečiai, anglai ir švedai. Arčiausiai –
pakistaniečiai ir arabai. Pietų Europos gyventojai – italai, graikai –
užima tarpinę padėtį. Stebėdami bendraujančius skirtingų kultūrų atstovus,
galime pamatyti nuolatinį nesąmoningą judėjimą. Sakysim, kalbantis Pietų
Amerikos gyventojui su europiečiu, pirmasis mano, jog jis stovi per toli ir
nuolat traukiasi artyn, tuo tarpu europiečiui šis atstumas atrodo per
glaudus ir jis vis traukiasi atgal.
Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka
susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per
kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,
agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas
siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti
lifto pakeleiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės
liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto
valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis
moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje.
Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau
žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau nei tris sekundes.
Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti
žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie
žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima.
Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų
žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menka arba visai
nepažįstame, sukelia nepatogumo jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių
kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis,
Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”.
Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį
akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai
žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į
kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis
nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu
parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis
reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt
mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors
neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą,
tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologų
tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra
visiškai aiškus, mes nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo
autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio
mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes
išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai , vairuotojai mieliau sustoja prie to
keliautojo, kuris prašo pavėžėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau
perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios
pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką.
Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas,
mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame.
Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys
parduotuvėje mus gali pamaloninti,
tačiau, antra vertus, ilgesnis jos
žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės,
gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuo
vengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški.
Psichologas D. E. Hamačekas (D. E. Hamachek) siūlo keletą patarimų,
kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įvertinti:
1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su svarbiais
žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę,
prasilenkdami ar sveikindamiesi.
2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau
nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo
klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.
3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.
Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.
Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia
geriau įsiklausyti į tai, ką jam sakote.
4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog
sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris
nežiūri jiems į akis.
Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių
kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis
žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tiek pašnekovas,
kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu
dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio
laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti.
Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama
pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsiu tarsi
perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris,
baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šiek akių signalai
yra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti
tvarkingą pokalbį.
Mes minėjome, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai.
Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir
prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.