Bendravimo kultūra
5 (100%) 2 votes

Bendravimo kultūra

Bendravimo kultūra

L’annotation

Domarkaitė A. Culture de communicatin: la thèse sur le préambule des affaires et de gestion/cheflectrice L.Juozaitienė; l’université de Šiauliai, la chère de gestion.- Šiauliai. 2002.- 21p.

La communication est si significative et nécessaire pour l’homme que nous ne pouvons pas nous imaginer notre vie sans elle. Sous la communication l’activité publique, culturelle et productive de l’homme est impossible.

Le but de mon travail, c’est analyser les relation des gens et leur importance dans la vie actuelle. On déjinit l’éducation et la culturele de l’homme en faisant attention à sa manière de communication avec les autres. La communication actuelle des hommes d’affaires d’aujourd’hui est basée sur la tolérance, la politesse, la délicatesse, la correction, le tact.

Turinys

Turinys. 2

Įvadas. 3

I. Bendravimas. 4

II. Dorovė. 6

1. Dorovinė bendravimo kultūra. 6

2. Dorovė ir žmonių bendravimas. 7

3. Dorovinių jausmų kultūra. 8

4. Dorovė ir bendravimo kultūra. 10

5. Dorovė ir etika. 11

III. Pagarba. 12

1. Pagarba žmonėms. 12

2. Pagarbos formos. 13

2.1 Savigarba. 14

2.2. Taktiškumas. 14

2.3. Delikatumas. 15

2.4. Korektiškumas. 16

2.5. Tolerancija. 16

2.6. Mandagumas. 18

2.6.1. Mandagumo esmė. 19

2.6.2. Mandagumas ir bendravimas. 15

2.6.3. Mandagumas ir etika. 15

Išvados. 16

Literatūra. 17

Įvadas

Niekas taip pigiai nekainuoja

ir žmonių taip brangiai nevertinama,

kaip mandagumas.

(N.Servantesas)

Pažinti ir įvaldyti savąjį pasaulį – didelė ir žmogui labai aktuali problema. Nesidomint savimi, gerai savęs nepažįstant, neįmanoma ugdyti ir tobulinti savo pasaulį, puoselėti savo dvasines galias, turtinti save, tapti pilnaverčiu aukštos kultūros žmogumi. Juk pati pirmoji ir bendriausia lotyno kalbos žodžio „kultūra“ reikšmė ir reiškia tai, ką žmogus pats savo pastangomis pertvarko, sukuria, ištobulina. Juk nuo to, kiek pats žmogus tampa tobulesnis, tai yra kultūringesnis, ir priklauso jo bei kitų žmonių gyvenimo pilnumas ir turiningumas, žmogiškųjų santykių darna.

Žmogus visada gyveno ne vienas, todėl reikėjo, atsižvelgiant į aplinkinius, vienaip ar kitaip elgtis. Ilgainiui susiformavo žmonių tarpusavio bendravimo taisyklės, kurių negalima nepaisyti. Taigi bendravimo kultūra – žmonijos kultūros dalis. Ji reikalauja laikytis svarbiausių žmonių bendro gyvenimo taisyklių, gebėti tinkamu tonu kalbėti su žmonėmis, būti paslaugiems, mandagiems bei taktiškiems. Ypač svarbu išsiauklėjusiam žmogui kalbos ir judesio grožis.

Mandagumas priklauso nuo požiūrio į asmenį kaip didžiausia vertybę. Mandagūs gali būti tik dorovingi. Tad norėdami įgyti gero elgesio įgūdžių, turime pirmiausia ugdyti savyje meiles ir pagarbos jausmus žmogui ir visai mūsų aplinkai. Kiekvienam reikia nuolat tobulintis, kritiškai vertinant kiekvieną savo poelgį. Visiškai nesvarbu, kiek turime knygų apie mandagumą. Nors ir atmintinai išmoksime visas gero elgesio taisykles, nebūdami turtingos moralės, kultūringi neatrodysim. Visos pastangos nueis perniek, jei skirsis mūsų darbai ir mintys: apsimesime mandagiais, o galvosime apie negražius dalykus. Vadinasi, mandagūs gali būti tik dėmesingi, jautrūs, tolerantiški, taktiški žmonės.

Jautrumas – savybė, parodanti žmogiškumą, nesavanaudiškumą. Jautrūs žmones visada stengiasi suprasti ir atjausti kitą. Juk kaip gera jausti, kad tavo nelaimei draugas taip pat nėra abejingas. Jam skaudu todėl, kad skaudu tau. Ir tada atrodo, kad lengviau pakelti tą skausmą.

Širdingumas – atvirumas kitam žmogui, meilės artimui forma. Širdingumas – svarbi autentiško bendravimo dorovinė prielaida. „Ne tiek protas, kiek širdis padeda suartėti su kitais žmonėmis ir būti jiems maloniu“ (Ž.de La Briujeras).

Tik tolerantiškas žmogus gali būti pakantus kitų nuomonei, net jeigu ji nesutampa su mūsų pažiūromis.

Taktas pagrįstas žmogiškumu, jautrumu ir pagarba kitiems. Taktiškas žmogus stengiasi elgtis taip, kad nesudarytų rūpesčių aplinkiniams, kad kiti nepasijustume nejaukiai. Kaip ir mandagumas, takto išmokti negalima, nes taktas – tai širdies protas.

Tolerantiškumas – tai elgesio būdas, kai kitas žmogus neužgaunamas, nenumenkinamas jo orumas ir savigarba, išvengiama nesupratimų.

Nemandagūs žmonės šių savybių neturi. Priešingai, yra abejingi viskam, su kuo tiesiogiai nesusiję. Tokie žmonės jaučiasi pranašesni už kitus, tuo parodydami tik savo žemą kultūrą. Geros manieros ilgina žmogaus gyvenimą, nes tausoja nervus. Ir atvirkščiai, dažnai dėl kažkieno nemokėjimo elgtis, kultūros trūkumo, vulgarumo kenčia aplinkiniai, gadinama nuotaika.

I. Bendravimas

Bendravimas žmogui toks reikšmingas ir būtinas, kad be jo negalima įsivaizduoti ir paties žmogaus. Be bendravimo neįmanoma žmonių gamybinė, kultūrinė bei visuomeninė veikla. Bendravimo terminas, turėdamas svarbią, pažintinę, mokslinę vertę, nurodo ir realią visuomeninių santykių puse, apibūdina tokius žmonių tarpusavio ryšių, santykių aspektus, kurie esamomis visuomenės išsivystymo sąlygomis reikalauja įvairiapusio mokslinio sprendimo ir naujų, tobulesnių taktinio sprendimo būdų bei priemonių. Bendravimas
nėra toks dalykas, be kurio žmonės galėtų apsieiti. Mes visi esame pasmerkti bendrauti. Visi tarpusavyje, glaudžiai susiję daugybę ryšių. Juk tik kartu veikdami ką nors pasiekiame. Todėl žmonių bendravimas – visuomenės gyvenimo pagrindas. Dar daugiau – kartu yra ir ta pagrindinė dvasinė terpė, kurioje bręsta žmogus. Galėtume net pasakyti, kad žinių mastu bendravimas sukuria žmogų. Todėl akivaizdu – koks žmonių bendravimas, tokie ir žmonės. K.Marksas nurodo, kad universalus gamybinis jėgų išsivystymas yra būtina prielaida, dėl to, kad tik jam esant atsiranda universalus žmonių bendravimas. Bendravimo formavimą ir turinį sąlygoja visuomeniniai santykiai. Tačiau gamybinei ir apskritai visuomeninei santykiai negali realizuotis be žmonių tarpusavio veiklos ir bendradarbiavimo. Norint apibrėžti bendravimo sąvokos turinį reikia nustatyti, kaip ši sąvoka siejasi su visuomeninių santykių, veiklos sąvokomis. „Bendravimas yra tiesiogiai stebima ir išgyvenama realybė bei visuomeninių santykių konkretizacija, jų personifikacija, asmeninė forma. Bendravimas visais atvejais lydi įvairias visuomeninės veiklos formas, bendravime atsiveria žmonių visuomeniniai ryšiai, kurie pasirodo kaip savita ir būtina objektyvių visuomenės dėsnių ir santykių veikimo forma“ (L.Bujavas). Esminė žmonių bendravimo forma yra veikla. Jos pagrindu formuojasi asmenybės vertybinis kryptingumas, dorovinė kultūra.

Žmonių bendravimą sąlygoja daugelis veiksnių. Žmonių dorovinis sąmojingumas, dorovinė kultūra, įsitikinimai, pasaulėžiūra ir kiti svarbūs asmenybės „parametrai“ veiklos ir bendravimo procese ne tik suformuoja, bet grįžtamu būdu veikia ir keičia žmonių tarpusavio santykius ir pačią veiklą, visuomeninę politiką, bendravimo formas.

Sunku įsivaizduoti žmonių bendravimą be palankumo ir abipusės pagalbos, meilės ir altruizmo, tarpusavio supratimo, nuoširdumo, atvirumo. Beje, šiandien žmonių santykiuose juntame vis didėjantį šių vertybių deficitą. Ypač bendravimą padaro nepakeliamą melas, pavydas ir neapykanta. Juk nepasakysi, kad aukšta tų žmonių bendravimo kultūra, kurie yra savanaudžiai ir egoistai, įklimpę į melą ir pavydą, liepsnoja kerštu ir neapykanta.

Galbūt šiame technikos bei robotų amžiuje ir galėtume apsiprasti su tokiu bedvasiu bendravimu. Deja, žmonių santykiuose vakuumo nebūna. Atsiradusia tuštumą greitai užpildo visokia bjaurastis. Žmonių palankumą pakeičia priešiškumas, pagarbą ir meilę – neapykanta, nuoširdumą ir atvirumą – melas ir veidmainiavimas. Šios ydos greitai plinta, supriešina žmones ir ardo bendravimą, aitrina tarpusavio santykius.

Žmonių bendravimą savitai sąlygoja dorovė, jos principai, normos. Asmenybę, kaip bendravimo subjektą apibūdina jos bendrosios bei dorovinės kultūros lygis, dorovinis vientisumas.

Taigi bendravimo kultūros ugdymas nėra mažareikšmis ir vien privatus atskirų asmenų reikalas. Tai ypatingai aktualu šių dienų civilizuotos visuomenės žmonių dorovinio ugdymo problema. Visuomenė negali normaliai funkcionuoti, jei žmonių bendravimo kultūra nuskurdusi ir destruktyvi.

II. Dorovė

Dorovė yra ypatinga žmonių tarpusavio sąveikos forma, kuri sudaro dvasinį bendravimo pagrindą. Doroviškai įprasmintas bendravimas yra ne tik žmonių savitarpio supratimas, palankumas, sugebėjimas prasiskverbti į kito dvasinį pasaulį, vienytis, pasiekti veiksmų harmoniją. Dorovė yra ir specifinis socialinių vertybių įtvirtinimo ir perteikimo būdas, be kurio iš viso nebūtų įmanoma palaikyti ir tobulinti žmonių bendravimą. Dorovė pirmiausia suponuoja vertybinį žmogaus santykį su kitu žmogumi, su socialine aplinka ir visuomene. Taigi ji lemia bendravimo turinį, nusako bendravimo „kokybę“.

1. Dorovinė bendravimo kultūra

Dorovinė bendravimo kultūra – plati ir imli sąvoka. Jos turinys ir lygis priklauso nuo bendravimo žmonių kultūros, nuo jų įdėjimo, politinio, intelektualinio, estetinio išprusimo. Tačiau bendravimo kultūroje, glaudžiai sąveikaudamas su visomis būtinomis dorovinio pasaulio sritimis, lemiama vaidmenį vaidina dorovinis žmogaus turtingumas. Kartais dorovinė bendravimo kultūra sutapatinama su etiketu – išorinių elgesio normų laikymosi. Etiketo taisyklėse atsispindi visuomenėje susiklostę doroviniai žmonių santykiai, taip pat tam tikras estetinis elementas, pasireiškiantis žmogaus elgesio manierų grožiu. Etiketas pagrįstas tomis elementariomis dorovės normomis, kurios išreiškia pagarbą kitam žmogui, jis glaudžiai susijęs su mandagumo taisyklėmis, susiformavusiomis ilgoje žmonijos socialinės raidos istorijoje. Etiketo sritis plati. Jam priklauso daugybė kasdieninio bendravimo bei elgesio normų. Etiketo normų laikymasis – svarbi priemonė, užtikrinanti bendravimo kultūrą. Tačiau nereikia etiketo pervertinti. Jis įgyja tikrąją prasmę tik tuomet, kai grindžiamas žmonių dvasiniu doroviniu turtingumu. Dorovinė bendravimo kultūra priklauso ne tik ir ne tiek nuo atskirų asmenybių, kiek nuo visų bendraujančių sąveikos. Juk bendravimas – tai sudėtinga grįžtamųjų ryšių sistema. Bet koks nesusipratimas, kilęs dėl vieno žmogaus kaltės dažnai lemia ištisą negatyvių poelgių grandinę. Nuo bendro žmonių dorovinės kultūros lygio priklauso pobūdis dorovinio –
psichologinio klimato, kuris susiklosto darbo kolektyvuose ir šeimose.

Ypač aktualūs žmonių bendravimo santykiai darbe. Nuo bendravimo kultūros darbe priklauso bendra žmogaus dvasinė savijauta, nuotaika, pasitenkinimas savo veikla. Pagaliau gera savijauta darbe – tai didesnis darbo intensyvumas ir našumas. Sociologų duomenimis, dėl blogos nuotaikos darbo našumas sumažėja dvidešimt ir daugiau procentų, grubūs darbuotojų santykiai, tarpusavio intrigos ir konfliktai labai trikdo bendrą darbą.

2. Dorovė ir žmonių bendravimas

Taigi dorovė susijusi su bendravimu. „Bendravimas yra realus dorovės įsikūnijimas“. Koks žmonių dorovinis gyvenimas, toks ir bendravimas. Dorovė įprasmina bendravimą. Ji tarsi iš šalies veikia patį bendravimą, jį normina, reguliuoja. „Dorovė suponuoja vienokio ar kitokio elgesio būtinybę, sužadina emocinį bendrų vertybių išgyvenimą, pasireiškia entuziazmo ar nusivylimo, pritarimo ar pasmerkimo jausmas“.

Per bendravimą žmogus pasiekia savo būties pilnatvę, įprasmina dorovinį vertingumą. Žmogaus gyvenimas be draugystės, meilės, pasiaukojimo yra nepilnavertis. Taigi bendravimo ryšiai su kitais žmonėmis sudaro pagrindinį kiekvieno dorovinės traukos lauką. Bendravimas yra viena svarbiausių žmogaus dvasinės būties sąlygų. Nors bendravimas ir dorovė yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tačiau jie nėra identiški, nes „dorovė yra tarytum kažkiek pakilusi aukščiau už realią bendravimo empiriją, atokiau atsitraukusi nuo bendravimo“. Dorovė įtvirtina tarpusavio supratimą, pagarbą ir palankumą, meilę ir toleranciją. Ji derina ir harmonizuoja žmonių tarpusavio santykius.

Dorovei būdingas normatyvinis pobūdis, ji kelia reikalavimus, kuriuos puoselėja visa visuomenė. Doroviniai reikalavimai turi universalią reikšmę, nes vienodai taikomi visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų visuomeninės padėties ar pareigybių. Visuomeniniai doroviniai reikalavimai išreiškiami dorovinėmis normomis ir principais. Normos yra įtvirtinamos papročių ir viešosios nuomonės. Dorovės normos įpareigoja visuomenės narius palaikyti vienas kitą, teikti vienas kitam pagalbą. Žmonės, gyvendami kartu, turi laikytis tų dorovės normų.

Dorovė prasideda nuo savęs apribojimo kito labui. Ribojantys, reglamentuojantys papročiai ir prisakymai tampa įstatymais, draudžiančiais kenkti kitam. Taip dorovė atsiskleidžia žmogaus santykiuose su kitais.

Bendriausi doroviniai reikalavimai išreiškiami principų forma. Jie atskleidžia dorovės turinį, išreiškia bendrus visuomeninius reikalavimus. Dorovės principai atlieka dorovės kriterijaus vaidmenį. Dorovės principus konkretizuoja dorovės normos. Taigi dorovės esmė ir turinys – tai istoriškai susiklosčiusių principų ir normų visuma.

3. Dorovinių jausmų kultūra

Asmenybės moralinė sąmonė formuojasi kaip intensyvios dorovinių jausmų veiklos rezultatas. Išugdyti doroviniai jausmai – svarbiausia asmenybės dorovinė prielaida. Esmė yra netgi ne tai, kad jausmai perteikia sąmonei dorovinę informaciją apie normas ir draudimus, pasmerkimą ir pritarimą, gėrį ir blogį ir t.t.,– išskyrus jausmus, jokių kitų būdu gauti šios informacijos neįmanoma. Esmę sudaro tai, kad jausmai dorovėje kitaip negu, sakykime, moksliniame pažinime, atlieka ypatingą, nepakeičiamą vaidmenį.

Pagrindinė dorovės funkcija – žmonių elgesio reguliavimas. Šiai funkcijai pavaldūs pažintiniai dorovės momentai tampa elgesiu, imperatyvine vertinamąja reguliacija. Dorovė pasireiškia kaip imperatyvinis vertinamasis orientacijos būdas visame sudėtingame vertybių pasaulyje. Jausmai – pirmieji, subtilūs ir nepakeičiami šių vertybių indikatoriai. Negalima įsivaizduoti dorovės reguliatyvinės funkcijos be intensyvios jausmų veiklos. Jausmai čia yra nepakeičiami, nes jie specifiniu būdu užtikrina dorovės santykinį savarankiškumą ir savitumą. Dorovinių jausmų formavimosi bei vystymosi procesai – tiek istorinėje, tiek atskiro žmogaus dvasios gelmėse sudaro dorovės, kaip savito socialinio reiškinio pagrindą. Doroviniai jausmai – ne kokios nors galingos dorovinės refleksijos „garsinis fonas“ – šia klaidą paneigė išsivystęs psichologijos mokslas, laikas tokių pažiūrų atsisakyti ir etikoje. Šie jausmai, savarankiškai reguliuodami elgesį, kartu užtikrina veiksmingumą sudėtingų dorovinių – psichologinių „kompleksų“, kuriuos sudaro įvairūs emocijų, valios pastangų, racionalių vertinimų, normatyvinių reikalavimų ir kiti dariniai; t.y. tų kompleksų, kurie ir yra pilnaverčiai elgesio reguliatoriai, veiksmingi imperatyvumo šaltiniai, o ne pastovūs, bejėgiai moralizavimo būdai.

Dorovės negalima sutapatinti su didaktiniu pamokslavimu – ji egzistuoja žmonių santykiuose. Netgi dvasinis atskiro individo pasaulis moralus tik tiek, kiek jis atspindi bendrus interesus ir santykius. Dorovė išreiškia pačius subtiliausius niuansus įvairaus lygio ir „rango“ socialinių santykių: asmenybės ir kolektyvo, asmenybės ir visuomenės, asmenybės ir asmenybės, asmenybės ir klasės, kolektyvo ir kolektyvo, klasės ir žmonijos. Doroviniai santykiai viduje susiję su vertybėmis, kurios vienija arba išskiria žmones, lengvina ir kilnina jų gyvenimą arba apsunkina bei pažemina jį. Dorovei dar nepakanka žinoti šias vertybes.
nėra be vertybių išgyvenimo (ir abipusio išgyvenimo!), be asmeninio, betarpiško emocinio santykio su jomis, be aistringo suinteresuotumo, pasirenkant vertybes. Doroviniai jausmai, pasireikšdami kaip išgyvenimai, kaip privalaus asmenybės gyvenimo „dalis“, užtikrina sociališkai būtina asmenybės elgesio savireguliacija.

Dorovinių jausmų, jų gilumo bei subtilumo ugdymas – svarbiausias asmenybės dvasinės kultūros ir tarpusavio santykių tobulinimo rezervas. Asmenybės dorovinių jausmų pasaulio skurdumas yra žmonių bendravimo daugelio kolizijų, nesėkmių, tragedijų priežastis. Neišsivysčiusių jausmų žmogus sukuria apie save nekomunikabilumo, šiurkštumo ir tuštumo aplinką. Spragos, atsiradusios ugdant dorovinių jausmų kultūra, trukdo žmonių vienybei, susitelkimui. O tai savo ruoštu sudaro sąlygas pašlijusiam, amoraliam asmenybės elgesiui atsirasti.

Objektyvų jausmų turinį sudaro intymus subjektyvus psichologinis apvalkalas. Tačiau šis apvalkalas – ne kokia nors absoliuti kliūtis žmonėms pažinti ir suprasti vieni kitus. Žmonės išviso nieko negalėtų žinoti apie kitų emocinę būseną, jei patys jausmai bendravimo kultūrinio istorinio išsivystymo dėka nebūtų tapę subtiliais dorovinių būsenų registravimo “prietaisais”. Tiek vaizduotė, tiek emocinė dorovinė identifikacija su kita asmenybe, tiek abipusis dorovinis išgyvenimas, tiek intuityvus kito žmogaus būsenos suvokimas, – visa tai leidžia nuolat prasiveržti iš subjektyvumo apvalkalo į dorovinius jausmus, kaip efektyvius vertybių indikatorius, jų dermę ar nedermę išvesti į tarpasmenybinių santykių sritį. Šia prasme dorovinis komunikatyvumas pasireiškia kaip gylių asmenybės dorovinių jausmų bei orientacijų realizavimas.

Doroviniai jausmai išreiškia patį žmonių poreikį bendrauti, suprasti vienas kitą ir t.t. Poreikį, turintį ne tik savo „kiekybinį“ intensyvumą, bet ir kokybinių apibrėžtumą. Tai poreikis ypatingai bendravimo rūšiai – doroviniam bendravimui. Šis bendravimo poreikio dorovinis apibrėžtumas gali keistis. Netgi žmogaus amžiaus etapai turi savo kokybines bendravimo ypatybes. O bendravimo pasikeitimas, žmogui pereinant nuo vieno etapo prie kito, gali turėti ir savų, jų tarpe dorovinių – psichologinių, sunkumų ir kolizijų. Be to, bendravimo poreikiui būdingas intensyvumo kitimas. Kalbant apie bendravimo intensyvumą, norėtųsi pabrėžti dorovinę – psichologinę šio reiškinio pusę.

Daugelis dorovinių asmenybės savybių priklauso nuo mokėjimo išsaugoti intensyvų, harmoningą bendravimą su vienais žmonėmis ir siaurinant jį – su kitais. Įkyrumas – arba uždarumas, nedrausmingumas arba per didelis drausmingumas,– kaip dorovinė – psichologinė žmonių savybė, daug priklauso nuo teisingo bendravimo. Tinkamai reguliuoti ne tik savo asmeninį gyvenimą, veiklą, bet ir harmoningai bendrauti su kitais žmonėmis – uždavinys, turintis ne tik savo psichologinių, bet ir dorovinių problemų. Pavyzdžiui, smulkūs susidūrimai, vaidai, nesusipratimai, neatidumas, nemandagumas kolektyve priklauso nuo susiklosčiusių bendravimo tradicijų. Svarbu ugdyti tokius žmonių bruožus, kaip tarpusavio pagalbą, rūpinimasis vienas kitu, mandagumas ir ypač delikatumas. Pastaroji savybė – labai svarbus dorovinės bendravimo kultūros rodiklis: ji padeda išvengti daugybės nereikalingų „stresinių“ situacijų, apsieiti be nereikalingų nuoskaudų, įžeidinėjimų, kurie dažnai ir atsiranda dėl nedelikatumo bendravime. Nedelikatumas – ne tiktai grubumo, bet ir dvasinio sustabarėjimo palydovas. Delikatumas – tai ne vien etiketo reikalavimas, bet ir viduje humaniško, rūpestingo požiūrio į kito žmogaus dvasinį pasaulį išraiška.

Šiuo metu Jūs matote 39% šio straipsnio.
Matomi 2780 žodžiai iš 7077 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.