Bendravimo psichologijos
5 (100%) 1 vote

Bendravimo psichologijos

11213141

Psichologijos samprata

Psichologija – mokslas apie psichiką. (Yra faktų, dėsnių, mechanizmų)

Psichika

Reiškiniai: 1. emocijos ir jausmai, tai betarpiški santykiai su tikrove ar jos atspindžiai, pasireiškiantys tam tikrais išgyvenimais. 2. Jutimai (5). 3. Suvokimas (unikalus žmogus). 4. Kalba ir mąstymas. Mąstymas – turimos informacijos pertvarkymas. 5. Vaizduotė. Tai naujų vaizdinių sudarymas. 6. Dėmesys. 7. Atmintis. Įsiminimas, laikymas ir atgaminimas. Trumpalaikė, ilgalaikė.

Kokiam mokslui priskirti?

1. Kodėl žmogus susirgo? Medicina.

2. Kaip nustatyti IQ? Psichologija.

3. Kaip turi prisistatyti vienas kitam nepažįstami žmonės? Etika.

4. Kaip pertvarkyti respublikos ūkį? Ekonomika.

5. Kuris iš 2 žmonių turi geresnę vaizduotę? Psichologija.

6. Kaip pasiekti visiško susikaupimo skaitant filosofinę literatūrą? Psichologija.

7. Kodėl sportininkai varžybų metu pasiekia blogesnių rezultatų nei treniruočių metu? Psichologija (emocija).

8. Kas bus išrinktas į savivaldybę? Sociologija ir dalinai psichologija.

Psichikos struktūra

1. Sąmonė. Sritis, kurioje yra gamtinės ir visuomeninės aplinkos poveikis, pažinimas, atspindėjimas ir būsimų tikrovės reiškinių prognozavimas.

2. Pasąmonė. Sudaro tie reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nieko nežino arba žino labai neapibrėžtai. 1) Sapnai ir visi reiškiniai, kurie vyksta miegant. 2) Hipnozė. 3) Automatizmas: vaikščiojimas, kalba, kvėpavimas… 4) Instinktyvūs potraukiai: valgyti, mylėtis… 5) Anksčiau pergyventi ir užmiršti dalykai.

3. Savimonė. Savęs paties, asmenybės su aplinka atspindėjimas ir savo „Aš“ pažinimas.

Psichiniai reiškiniai skiriasi pastovumu ir savo vaidmeniu gyvenime: 1) psichiniai procesai. Dinamiški, dažnai besikeičiantys psichiniai reiškiniai, kurie susidaro veikiant išoriniams arba vidiniams dirginimams ir išnyksta jiems nutrūkus. Dažnai tas vyksmas užsifiksuoja atmintyje ir bet kada vėliau atgaminamas. Pvz.: skausmo pojūtis. 2) psichinės būsenos. Ne visai pastovūs reiškiniai ir jais apibūdina tam tikrų psichinių procesų funkcines ypatybes, pvz.: darbinga nuotaika, įkvėpimas, įtampa. 3) psichinės savybės. Tai reliatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove ir nepriklausomi nuo dirginimų. (žmogaus būdas, charakterio bruožai, jautrumas, darbštumas).



Psichologijos šakos ir ryšiai su kitais mokslais

Šaka Objektas

1. Socialinė Psichiniai reiškiniai kylantys žmonėms bendraujant.

2. Pedagoginė Auklėjimo ir mokymo psichologiniai dėsningumai.

3. Politinė Politika, valdymas.

4. Rinkos

5. Vadovavimo Vadovo ir pavaldinio psichologinių reiškinių tyrinėjimas ir gamybos proceso psichologinės problemos.

6. Atskirų veiklos sričių Pastoracinė; meno; sporto; reklamos.

7. Teisės Teisės; kriminalinė.

8. Medicinos Medicinos (procesai tarp ligonio ir gydytojo); klinikinė (procesus susirgus psichine liga).

9. Zoo

10. Amžiaus tarpsnio Atitinkamo raidos tarpsnio žmonių psichikos ypatumai, atminties kitimai.

11. Bendroji (teoretikai) Bendruosius normalaus žmogaus psichikos dėsningumus.

Psichologijos mokslo kryptys

1864m. susiformavo kaip atskira mokslo šaka.

1. Struktūralizmas. Vuntas. Pirmieji grindė moksline prasme, eksperimentais. Introspekcija – ruošiami žmonės, kurie jautė kažkokį stimulą ir turėjo pasakot, kas jų sąmonėje. Suteiktas mokslo statusas.

2. Funkcionalizmas. Džeimsas, Spenseris. Iš principo psichologija, tai uždavinys, kuris padeda žmogui taikytis prie aplinkos. Pirmieji intelekto testai (Binė). Pedagoginės psichologijos pradžia.

3. Biheviorizmas. Vatsonas. Trondaikas. Teigė, kad grynoji sąmonė negali būti tyrimo objektas, tirti galima elgesį. Yra tam tikras stimulas, kuris sukelia tam tikrą reakciją.

4. Geštalt. Kultas Levenas, Kofka, Keleris. Pagrindinis teiginys „dėmesį reikia sutelkti suvokimo ir atminties tyrimui ir žmogų traktuoti visuminiu, holistiniu pažiūriu.

5. Psichoanalizė. Zigmundas Froidas. Asmenybės pagrindą sudaro: Id (nesąmoninga) Ego (pasąmoninė) Superego (sąmoninga). Teigė, kad žmogaus elgesio pagrindą motyvuoja seksualiniai ir agresijos impulsai. Asmenybės problemas kuria išstumti vaikystės konfliktai. Normali asmenybės raida remiasi seksualinės savalaikiu raidos perėjimu ir integracija 1) nuo gimimo iki 1 metų – oralinė fazė. 2) 1 – 2/2,5 metų – analinė. 3) 2-5 metų – falinė. 4) 5/6 metų iki paauglystės – latentinė. 5) nuo paauglystės iki… – genitalinė.

6. Neopsichoanalizė. Adleris, Jungas, Horni. Atsiskyrę nuo Froido ir jam ėmė prieštarauti. Pošakės: Adlerio ir Jungo. Adleris sukūrė individualiosios psichologijos mokyklą ir akcentuoja pozityvią žmogaus prigimtį. Teigia, kad vaikystėje kiekvienas žmogus formuoja unikalų gyvenimo stilių, kuris metams bėgant mažai kinta. Kurdamas tą stilių, žmogus kuria ir savo gyvenimą, savo likimą. Žmogaus elgesį motyvuoja socialinis interesas, tikslų siekimas ir gyvenimo uždavinių sprendimas. Tuo tarpu problemas kuria netinkamas gyvenimo stilius. Normalią kryptį asmenybės raidai suteikia tinkami gyvenimo tikslai. Jungas analitinės psichologijos atstovas. Aiškina, kad žmogaus bendra psichinė energija lemia elgesį. Kolektyvinė, individualioji pasąmonė ir sąmonė. Horni – žmogaus elgesį lemia aplinka. Neturi teorijos.



Elgesio terapija

Biheviorizmas. Tičeneris, Strondaikas, Bandūra. Žmogus – aplinkos produktas ir kartu kūrėjas. Bihevioristai teigia, kad žmogaus elgesys yra išmokstamas. Ir visos jo problemos kyla dėl blogo išmokimo. Elgesys yra taisomas. Persimokyti galima pastiprinimo ir imitacijos būdu.

Kognityvinė. Elis. (Lt – Diržytė). Teorija teigia, kad žmogus gimsta su tendencija mąstyti ne tik racionaliai, bet ir iškreiptai. Be to linkęs tapti savo iracionalių idėjų auka. Gyvenimo problemas kuria neteisingi įsitikinimai. O normaliai elgtis išmokstama, taisant mąstymą ir sprendimus. MEEl. (mintis>emocija>elgesys). Pakeitę mintį – pakeičiam elgesį.

Humanistinė. Rodžersas. Akcentuojama pozityvi žmogaus prigimti. Siekis tapti pilnaverčiu. Problemos kyla išstumiant tam tikras mintis, jausmus iš sąmonės lauko ir iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp realaus ir idealaus „aš“, pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau pažinti save, spontaniškumo.

Rodžerso teorijos išvados:

• Žmogus suprantamas kaip besivystanti būtybė su savirealizacijos savybe.

• Kaip visuma.

• Žmogus – unikali būtybė.

• Pagrindinė psichinė realybė – atsparumas pasauliui, išgyvenimas.

• Gyvenimas suprantamas kaip brendimo ir būties procesas. Gyvenimas ne kančia, o uždavinys, kurį turim išspręsti.

• Laisvės laipsnis, kurį turi žmogus, susijęs su vertybėmis ir kūrybiška esybe.

• Žmogus – aktyvi ir kūrybiška esybė.



Egzistencinė psichologija

Įsisąmoninti savo vidinį pasaulį, laisvai pasirinkti savo likimą, atsakomybė, egzistenciniam nerimui, kaip pagrindiniam skatinančiam elementui, unikaliai prasmei ieškoti šiame beprasmiame pasaulyje, vienatvėj, santykiais su kitais, gyvenimo laikinumui, mirčiai ir t.t.

Normali asmenybės raida siejama su kiekvieno žmogaus unikalumu. Kiekvienas turi gyventi savo autentišką gyvenimą, nes receptų nėra.

Motyvacija

Tam tikro poreikio patenkinimas. Kiekvienas poreikis iškelia tam tikrus jo patenkinimo motyvus, kuria kreipia elgesį į tam tikrą tikslą. PoreikisMotyvaiElgesysTikslas. Pasiektas, nepasiektas, iš dalies, vis tiek kyla naujas poreikis ir susijungia ratas.

Motyvas – veiklos priežastis, susijusi su objektyviu poreikių patenkinimu.

Kriterijai: 1) motyvacija pastebima iš veiksmų, 2) motyvacija atsiskleidžia veiksmų kryptyje, 3) veiklos intensyvumas rodo motyvacijos buvimą, 4) veiklos patvarumas rodo ilgalaikės motyvacijos buvimą.

Motyvacija – motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą ir pastovumą, vykstant sąveikai tarp individo ir aplinkos.

Pseudomotyvai – šiuo metu tam tikro elgesio neišjudina. Vidinė paskata, kuri suveikia atsiradus tam tikroms sąlygoms.

Motyvų klasifikacija:

I Pagal paskirtį asmenybės gyvenime:

1. Biologiniai

2. Socialiniai

3. Asmeniniai

II Pagal ryšį su objektu:

1. Pirminiai (betarpiški)

2. Antriniai

III Pagal aktualumą:

1. Dispoziciniai

2. Aktualieji a) spontaniniai, b) reaktyviniai

IV Pagal sąmoningumą:

1. Įsisąmoninti

2. Neįsisąmoninti



Poreikiai

Klasifikacija.

1. Biogeniniai a) organiniai, b) materialiniai, c) vitaliniai

2. Sociogeniniai a) bendravimas, b) veikla, c) etiniai, d) pagarbos

3. Biosocialiniai, biologinių poreikių socialinis padarinys.



Proceso teorija (kas skatina žmogų elgtis vienaip ar kitaip) ir turinio teorija (tai, kad duoda impulsą elgtis vienokiu ar kitokiu būdu)

Turinio teorija Maslou poreikių hierarchija. 1954m. Maslou parašė savo veikalą iš kurio pasaulis sužinojo apie poreikių klasifikaciją ir kaip jie veikia žmogaus elgesį. Jis teigė, kad piramidės apačioj fiziologiniai poreikiai (F) valgyti, kvėpuoti, miegoti, be kurių mirtų. Toliau – saugumas (S) darbas, namai, pinigai, po to socialiniai (Soc) bendravimas, draugystė, pagarba (P) meilė, pripažinimas, ir viršuje savirealizacija (Sav). Kad siekti kito poreikio, prieš tai esantį reikia patenkinti bent minimaliai.

Motyvu gali būti: Interesas, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai, emocijos (ne visada).

Didina motyvaciją:

1. Perspektyva, artimų ir tolimų veiklos tikslų supratimas.

2. Teorinių ir praktinių žinių reikšmės supratimas.

3. Savo veiklos reikšmės supratimas.

4. Vidiniai prieštaravimai.



Motyvu kova

Pasirinkimas tarp dviejų vienodai reikšmingų žmogaus gyvenimo tikslų – motyvų kova.

Nuo ko priklauso, kuris motyvas laimi:

Nuo dominuojančio motyvo; nuo tų pačių dalykų, nuo kurių priklauso bet koks motyvas.

Kognityvinis disonansas

Žinojimo, minčių, poreikių nesuderinamumas su situacija ir jos reikalavimais.

Festindžeris sukūrė teoriją, kuri sako, kad žmogus siekia pusiausvyros, harmonijos.

Kognityvinis disonansas atsiranda po sprendimo priėmimo. Žinai, kad negerai darai, bet darai.

Likvidavimo būdai:

Kai alternatyva įgyja didesnį svorį, socialinis palaikymas, priverstinis sutikimas.



Temperamentas

1. Pirmoji teorija suskirsto į 4 tipus: sangvinikas (S), cholerikas (Ch), flegmatikas (Fl), melancholikas (M). 5 a per.Kr. Hipokratas suskirstė žmones ir davė tipams pavadinimus.

Nuo vyraujančio skysčio organizme priskiriamas temperamento tipas: S  kraujas, Ch  geltonoji tulžis, M  juodoji tulžis, F
 gleivės.

2. Konstitucinės psichologijos atsiradimas: Šeldonas ir Krečmeris. 19a. pab.

3. Kanto aiškinimas apie skirtingus temperamentus. Pirmasis aprašė tuos tipus.

4. Pavlovas bandė temperamentą paaiškinti fiziologiškai.

Temperamentas priklauso nuo įgimtos aukštosios nervinės veiklos tipo, kurį lemia du nerviniai procesai jaudinimas ir slopinimas su trimis jų savybėmis: procesų jėga, pusiausvyra ir paslankumu.

Vienu žodžiu: S  aktyvumas, Ch  emocingumas, M  jautrumas, Fl  lėtumas.

Būdingi požymiai:

1. temperamento ypatybės daro poveikį įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius įvairiausius poreikius ir motyvus.

2. Temperamento savybės nekinta ilgą laiką žmogaus gyvenimo arba net visą gyvenimą. Tai įgimta savybė.

3. Temperamento savybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai tarpusavy susijusios ir sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą tam tikram tipui.



Temperamentu vadiname individualias psichines savybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką, intensyvumą, išorinę išraišką, kurios santykinai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos srities, tikslų, motyvų ir turinio, dėsningai siejasi tarpusavy, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą.

6 temperamento savybės:

1. Sensityvumas (jautrumas) – sprendžiame iš silpniausių nervinių reakcijų, t.y. koks silpniausias išorinis poveikis gali sukelti išorinę reakciją.

2. Reaktyvumas – kokio stiprumo emocines reakcijas sukelia to paties stiprumo išorinis arba emocinis dirgiklis.

3. Aktyvumas – kaip aktyviai žmogus veikia nugalėdamas vidinius arba išorinius sunkumus įveikiant iškeltą tikslą.

4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis – nuo kokių, vidinių ar išorinių, ypatybių priklauso žmogaus veikla.

5. Reakcijų tempas – psichinių reakcijų ir procesų greitis.

6. Plastiškumas ir frigidiškumas – kaip laksčiai ir lengvai žmogus prisitaiko prie išorinio poveikio.

Temperamento teorija

S, Ch, Fl – stiprių tipų atstovai, stiprus jaudinimas ir slopinimas, tai lemia fiziologinis nervinių ląstelių sugebėjimas ilgai išlaikyti stiprų dirgiklių veikimą.

Ch – jaudinimo persvara prieš slopinimą, būdingos greitai kylančios stiprios ir pastovios emocijos. Emocijų išraiška labai ryški išorėje. Būdingas staigumas, polinkis į grubumą, greitų judesių, energingi, stengiasi nuolat veikti.

Vaikai: aktyvūs, imasi bet kokios veiklos, ją atlieka iki galo, mėgsta masinius žaidimus, dažnai juos patys organizuoja, aktyviai dalyvauja juose iki galo.

S – karštas produktyvus veikėjas, bet tik tada, kai yra daug ir įdomių reikalų. Kai jam įdomios veiklos nėra – tingus ir suglebęs. Charakterizuojamas greitai kylančiu, bet nepastoviu jaudinimu. Būdinga pastovi nuotaikų kaita, gyvumas, judrumas, karštumas. Jie greitai ir karštai visko imasi, bet taip pat greitai ir atvėsta. Nelinkę ilgai ir kryptingai veikti. Linkę žadėti.

Vaikai: žaidime linkę nuolat keisti savo vaidmenį, greitai įsižeidžia, bet greit ir atleidžia.

Fl – ramus individas, kurį silpnai veikia išorinė aplinka, retai juokiasi arba pyksta, tas emocijas „perskaityti“ iš viso neįmanoma. Darbe ištvermingi, tačiau dirba be entuziazmo. Būdingos palengva kylančios, silpnos ir trumpalaikės emocinės reakcijos. Visi psichiniai procesai kyla palengva, yra ramūs, lėtų veiksmų, tačiau veikia atkakliai.

Vaikai: ramūs, lygių poelgių, nelinkę į bendravimą, į triukšmingus žaidimus. Jie nieko neužkalbina, stengiasi išvengti ir konfliktų. Linkę žaisti vieni.

M – silpni, būdinga jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumas, kuris neleidžia pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Greitai palūžta ir suserga, kai susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sunkiai paklūsta disciplinai. Tinkamai tvarkosi tik ypatingomis sąlygomis. Aiškiai slopinamos nervinės veiklos tipas. Iš aplinkos tikisi tik blogiausio. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai silpni. Nepakeičiami jautruoliai. Linkę į pastovias, ilgai trunkančias emocijas, bet išorėje to neparodo. Būdingi lėti judesiai, atkaklumas.

Vaikai: kuklūs, drovūs, ilgai išlaiko nuoskaudą, į veiklą įsitraukia palengva, ir ten lieka iki galo.

Emocijos

Emocijų išraiška. Emocijos viena iš svarbiausių komunikacinių priemonių. Mes matome tik emocijų išraiškas.

Emocijos įgimtos: gimęs kūdikis verkia; tu gali stebėt kaip kiti reiškia emocijas, bet situacijoje elgsies savaip

Emocijos įgytos: Atsargumas; baimė.

Emocijų išraiškų būdai:

1. Mimika – ryškiausiai emocijas išduoda raumenų veikla

2. Pantomimiška (kūno kalba)

3. Kalba

4. Balso ypatumai

5. Žmogaus organizmo parametrai (padidintas spaudimas, drebėjimas rankų ir kt.)

Emocijų funkcijos:

1. Komunikacinė, susijusi su išraiškomis ir stengimusi jas suprasti, priskiriamos 3 emocijų judesių rušys:

• natūralūs judesiai (juokas, ašaros)

• konvenciniai (plojimas)

• artistiniai (neturi tikslo perduoti informaciją apie mus: pilvo glostymas, auskarų tampymas)

2. Vertinamoji, atspindi subjektyvią informaciją, apie mus supantį pasaulį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2140 žodžiai iš 4270 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.