Bendrieji auklėjimo metodai formos ir priemonės
5 (100%) 1 vote

Bendrieji auklėjimo metodai formos ir priemonės

11213141516171

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………3

I.Auklėjimo sąvoka………………………………………………………………………………..4

II.Bendrieji auklėjimo metodai……………………………………………………………………5

2.1.Rodomieji auklėjimo metodai…………………………………………………………………5

2.1.1.Teigiamų pavyzdžių demonstravimas……………………………………………………….5

2.1.2.Pavyzdžio metodika…………………………………………………………………………6

2.2.Sakytiniai auklėjimo metodai …………………………………………………………………8

2.2.1.Monologo metodika………………………………………………………………………….…………………9

2.2.2.Anticipacija…………………………………………………………………………………11

2.2.3.Auklėjamoji konsultacija…………………………………………………………………..11

2.2.4.Tikinimo metodas………………………………………………………………………….12

2.2.5.Dialogo metodika……………………………………………………………………………..……………….12

2.3.Veikdinimo metodika…………………………………………………………………………16

2.3.1.Auklėtinių veiklos ir santykių organizavimas………………………………………………17

2.4.Stimuliaciniai metodai……………………………………………………………………….18

2.5.Renginio metodika……………………………………………………………………………20

2.6.Reikalavimo metodas…………………………………………………………………………21

III.Auklėjimo formos…………………………………………………………………………….22

3.1.Rodomosios auklėjimo formos………………………………………………………………22

3.2.Sakytinės auklėjimo formos………………………………………………………………….23

3.3.Nesusirinkiminio arba negrupinio pobūdžio sakytinės auklėjimo formos…………………..24

3.4.Veikdinamosios auklėjimo formos…………………………………………………………..25

IV.Auklėjimo priemonės…………………………………………………………………………26

V.Išvados…………………………………………………………………………………………28

VI.Naudota ir cituota literatūra…………………………………………………………………..30

Įvadas

Auklėjimas – tai žmogaus socializacijos vyksmas, kurio metu žmogų veikia kryptinga, tikslinga ugdytojų ir chaotiška fizinės bei socialinės aplinkos įtaka. Todėl “ auklėjimas yra būtinas ir tą būtinumą nulemia sudėtinga žmogaus prigimtis”(Jovaiša L.,2001).

Darbo tikslas:

-išsianalizuoti bendruosius auklėjimo metodus, formas ir priemones.

Uždaviniai:

-aptarti auklėjimo sąvoką;

-aptarti bendruosius auklėjimo metodus;

-aptarti auklėjimo formas;

-aptarti auklėjimo priemones.

Siekdama įgyvendinti savo tikslą ir uždavinius remsiuosi šiais autoriais:Jovaiša L.,Adamonienė R.,Dumčiene a. ir Tilindiene I.,Žiliene A. bei Bitinu B.

Auklėjimo sąvoka

Dažniausiai auklėjimas yra suprantamas kaip bendravimas, bendradarbiavimas bei sąveika.

Pasak Jovaišos L.(2001),auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas žmogui santykių su aplinka metu, remiantis vertingiausiais kriterijais arba gyventi remiantis aukščiausiomis vertybėmis, t.y. auklėjimas – žmogaus santykių su aplinka, su jo paties veikla ir su savimi ugdymas. Todėl galima teigti, kad “ auklėjimas nėra kažkas skirtinga nuo žmogaus ugdymo, apskritai – jis integruojamas į visą ugdymo vyksmą”(Jovaiša L.,1995).

Bitino B.(2004) teigimu, auklėjimas yra tikslinga ir sisteminga ugdomoji veikla, kuria siekiama valdyti asmenybės pozicijos kaip vertybinių orientacijų sistemos vystymąsi.

Platesne prasme, auklėjimas yra vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas.

Auklėjimo tikslas – sudaryti sąlygas darniai asmenybei bręsti, jai padėti vertingai gyventi ir vadovauti jos adekvačiai savivokai ir saviraiškai. Kitaip tariant, auklėjimo tikslas – išugdyti asmenybę. Kaip teigia Bitinas B.(2004), auklėjimo tikslas yra auklėtojo susidarytas tobulo auklėtinio vaizdinys, lemiantis jo organizuojamą auklėjamąją veiklą, t.y. tikslas išreiškiamas vaizdinį konkretinančia derama asmenybės pozicija.

Auklėjimo esmė –“ žmogaus dorinimas”(Jovaiša L.,1995). “Nuolatinė žmogaus sąveika su aplinka lemia žmogaus galimybes pasirenkant vertybes”(Žilienė A.,2003).

Auklėjimo erdvė – “visuma parametrų(auklėtojas, auklėtinis, auklėjimo tikslai),
nusakančių auklėjimo funkcionavimą visuomenėje(Bitinas B., 2004).

Auklėjimo vyksmas turi dvi puses, t.y. išorinę ir vidinę. Išorinė auklėjimo pusė matoma auklėjimo veikloje(pagalbos, vadovavimo, bendravimo veiksmai, auklėtinių aktyvumas ir saviaukla). Vidinė, priešingai nei išorinė, auklėjimo pusė nėra matoma, kadangi ją sudaro psichiniai ir dvasiniai auklėtinių procesai, savybės ir būsenos.

Bendrieji auklėjimo metodai

Auklėjimo metodai – praktiniai auklėtojo ir auklėtinio veiksmai, kurie palengvina auklėjimo turinio kaip visuomeninės patirtie perdavimą, pasisavinimą ir panaudojimą.Tais metodais bandoma pasiekti auklėjimo tikslus. Vienokiais metodais naudojamas žodis kaip auklėjimo priemonė, kitokiais – veiksmas, pavyzdys. Nuo turinio sudėtingumo, nuo auklėtinių patirties priklauso metodų pasirinkimas ir jų taikymas.Anot Bitino B.(2004), auklėjimo metodas – tai teoriškai įprasmintas auklėjimo priemonės naudojimo būdas, reiškiamas kaip dalinių metodinių būdų sistema.

I.Rodomieji auklėjimo metodai

Rodomieji auklėjimo metodai turi tikslą formuoti auklėtinių dvasines vertybes ir dorovinį elgesį teigiamais pavyzdžiais. Šio metodo pagrindas yra tai, kad vaikai nuo pat mažens mokosi mąstyti ir veikti nesąmoningai imituodami kitus ir identifikuodami save su suaugusiais.

1.1.Teigiamų pavyzdžių demonstravimas

Jovaiša L.(1997) ir Žilienė A.(2003)kaip rodomąjį auklėjimo metodą išskiria teigiamų pavyzdžių demonstravimą. Teigiamų pavyzdžių demonstravimas ir stebėjimas būna dvejopas, t.y. asmeninis pavyzdys ir kitų elgesio stebėjimas.

Anot Žilienės A.(2003), asmeninis pavyzdys, kaip metodas, veikia tada, kai auklėtojas naudoja tam tikrą pedagoginio elgesio būdų sistemą. Auklėtojo asmeninio pavyzdžio taikymas reikalauja iš auklėtojo(pedagogo) profesionaliai naudoti saviraiškos priemones:kalbą, valią, jausmus, charakterį, temperamentą, sugebėjimus, žinias. Vadinasi, asmeninis pavyzdys yra geriau dinamiškas, valdomas, kuriamas savęs vaizdas kitiems ir sau. Todėl asmeninis pavyzdys turi įtaigavimo jėgą.

Asmeninis pavyzdys atsirenkamas iš artimos žmonių aplinkos, todėl juo nebūtinai tiri būti auklėtojas, juo taip pat sėkmingai gali būti ir tėvai ar kokie nors kiti asmenys.

“Asmeninio pavyzdžio vaidmuo aiškus iš to fakto, kad suvoktas, patrauklus, emociškai išgyventas geras pavyzdys padeda formuotis vertingoms asmenybės savybėms. O,blogas pavyzdys – blogoms, žalingoms.Ir labai dažnai jis turi lemiamą reikšmę asmenybės vystymuisi. ”(Jovaiša L.,1997).

Anot autoriaus, elementaraus asmeninio pavyzdžio poveikio stiprinimo būdas yra saikingi ir tinkami santykiai su auklėtiniais.

1.2. Pavyzdžio metodika

Jau vėlesniojoje savo knygoje “Hodegetika”, Jovaiša L.(2003)išskiria Teigiamų pavyzdžių demonstravimą kaip atskirą metodiką, ir ją išplečia šiek tiek plačiau, t.y. jis neapsiriboja vien asmeniniu pavyzdžiu, ir pavadina ją pavyzdžio metodika.

Bitinas B.(2004) teigia, kad pavyzdys – tai pedagogiškai įprasmintas ir auklėtiniams pateiktas socialiai vertingo elgesio siektinas modelis, išreikštas konkretaus asmens ar situacijos lygmeniu.

Pavyzdys – veiksminga pradinė auklėjimo priemonė, kokiais nors būdais panaudojama auklėjimo tikslu, tampa auklėjimo metodu. Pavyzdžio metodikos psichologinis pamatas yra toks pats kaip ir teigiamų pavyzdžių demonstravimo, t.y. kad vaikų, paauglių ir jaunuolių pasąmonė turi ypatybę identifikuoti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną, gestikuliaciją ir pan. Anot Jovaišos L.(2003), taip jie lavinasi ir auklėjasi. Pasak jo, yra patrauklių pavyzdžių, kuriuos siekiama imituoti, mėgdžioti, darytis į juos panašiam. Pavyzdžiai būna labai įvairūs, todėl keletą jų aprašysiu remdamasi Jovaišos L.(2003) suskirstymu:

•natūralusis pavyzdys – imamas iš gamtos, tiesiogiai stebimos žmogaus veiklos ar elgesio, nes visos tikrovės neįmanoma stebėti, matome tik fragmentus, t.y. pavyzdžius;

•realijų pavyzdžiai – tai pavyzdžiai, kurių stebėjimas įtikina, pvz:įvairūs gamtos reiškiniai(lietus, žaibas, žiema), kurie apibūdina visumą, kurioje gyvename; arba kaip kuriamas gėris, kaip randasi blogis, sprendžiame iš realybės pavyzdžių, o tie pavyzdžiai ir yra realijos;

•pirmavaizdis(prototipas) – tai autentiškas kokių nors daiktų ar reiškinių pavyzdys. Pirmavaizdis nesutampa su realybės vaizdu, bet jis yra pirmasis pradas realybei rastis, pirmasis pavyzdys, mokantis, kaip realybę suprasti;

•idealinis pavyzdys – jis jau yra susietas su žmogaus asmeniu, kuris įkūnija idealą, pvz.:katalikams idealas yra šventasis ir pan.Idealiniai pavyzdžiai vienaip ar kitaip gerbiami, kartais net ir garbinami;

•asmeninis pavyzdys;

•pirmtako pavyzdys – jis sukelia gyvą susidomėjimą kalbamuoju klausimu, t.y. pvz.: jeigu Mažvydas yra
lietuviškos raštijos pradininkas, tai Donelaitis – lietuvių poezijos pirmtakas. Anot Jovaišos L., auklėjimo reikalui pirmtako pavyzdžių nedaug. Jie parodo, kaip kukli, bet gera pradžia duoda impulsą plačiai žmonijos veiklai, ilgam įkvepia tobulintis;

•provaizdis – tai ko nors pirmykštės būklės vaizdas, pateiktas kaip pavyzdys to, kaip atrodė pradinė, pirmykštė būklė, siekiant palyginti ją su šia diena. Provaizdis leidžia įsitikinti, kad žmonija per amžius per amžius keitėsi išlaikydama tai, kas pastovu ir nekintama;

•modelinis pavyzdys – tai padidintas ar pamažintas, išryškinantis ar sumenkinantis daiktų, reiškinių, įvykių ar ženklų vaizdas. Modelis daromas pagal originalą arba originalas pagal modelį. Ženkliniai modeliai vaizduojami simboliais, t.y. sutartiniais ženklais, reiškiančiais kokią nors sąvoką ar prasmę. Modelinis pavyzdys gali būti statiškas(pvz.:kryžiaus ženklas) arba dinamiškas(pvz.:spektaklis, filmas, grožinės literatūros kūriniai ir pan). Nesimboliniai modeliai daromi iš daiktų ar veiksmų. Modelinių pavyzdžių taikymas auklėjant reikalauja specialaus pasirengimo, todėl tam reikia laiko;

•iliustracinis pavyzdys – jis taikomas kai norima iliustruoti pasakojimą, aiškinimą, paskaitą žodiniais pavyzdžiais, paveikslais, schemomis, lentelėmis ir pan., tuomet žodinė informacija tampa daug ryškesnė ir įtikinamesnė. Taip pat iliustracinis pavyzdys taikomas ir tada, kai rodoma, kaip atlikti kokį nors veiksmą ar poelgį, paryškinti tai, kas kalbėta;

•paveikslas – paveikslas kaip pavyzdys ypač veiksmingas doriniam ir estetiniam auklėjimui. Menas veikia jausmus, o meniniam paveiksle labai dažnai galima įžvelgti vertybes, kurių auklėtiniai dažnai nepajėgia suvokti;

•projektas – projektas kaip pavyzdys dažniausiai yra kokios nors idėjos, minties ar sumanymo galimas įgyvendinti žodinis ar grafinis vaizdas. Įvairūs projektai kyla pokalbiuose, diskusijose. Auklėjimo vyksme dažnai yra projektuojamos pačių auklėtinių iškeltų sumanymų įgyvendinimo galimybės. Taikant projektų metodą lavinamas savarankiškas mąstymas, valia įveikti sunkumus, kol sukuriamas aiškus būsimos veiklos ar elgesio vaizdas, nes sukurtas projektas tampa pavyzdžiu kaip toliau elgtis ir veikti;

•planas – planas kaip pavyzdys yra panašus į projektą, t.y. jei projektas yra galimybių vaizdas, tai planas suprantamas kaip praktiškas galimybių įgyvendinimo žodinis ar grafinis vaizdas;

•demonstravimas – jis naudojamas, kai rodomasis pavyzdys laikomas auklėjimo šaltiniu, t.y. kai stebimasis pavyzdžio turinys teikia informaciją, reikalingą konkrečiam auklėjimo tikslui pasiekti.

II.Sakytiniai auklėjimo metodai

Sakytiniai auklėjimo metodai – tai žodiniai auklėjimo metodai, kuriais siekiama įtikinėti. Anot Žilienės A.(2003), psichologinis jų pagrindas yra akustinių, neverbalinių įspūdžių išgyvenimas, formuojantis vertybinius nusiteikimus.

Tuo tarpu Bitinas B.(2004) sakytinius auklėjimo metodus įvardija kaip verbalinius auklėjimo metodus. Jis teigia, kad verbalinių auklėjimo metodų paskirtis yra perteikti auklėtiniams visuomenės sukauptą ir apibendrintą socialinio elgesio patirtį. Šie metodai įgalina auklėtoją iš gausios socialinės patirties atrinkti ir savo auklėtinius supažindinti su ta informacija, kuri yra aktualiausia, geriausiai atitinka jų amžiaus ir individualias savybes, jų išsiauklėjimą ir poreikius. Jis taip pat išskiria tokius verbalinio auklėjimo metodų tikslus:

– visuomenės gyvenimo ir žmonių tarpusavio reiškinių nagrinėjimas;

– etinių, ideologinių ir politinių teiginių pagrindimas ir įrodinėjimas;

– visuomeninio gyvenimo įvykių bei žmonių elgesio vertinimas;

– tinkamo elgesio sudėtingose situacijose parinkimo būdų ir kriterijų svarstymas;

– auklėtinių skatinimas vadovautis socialiai vertingais elgesio motyvais.

Taikant sakytinius auklėjimo metodus, žodis yra naudojamas ne tik informacijai perteikti, bet ir nurodymams, koks elgesys turi būti konkrečioje situacijoje, pamokoma padarius klaidą, patariama, kai nepajėgia jo nors pasirinkti, paaiškinama, kai kas nors nesuprantama žmonių tarpusavio santykiuose ir pan. Žodis taip pat naudojamas, kai auklėtojas moko, kaip galima numatyti savo elgesio ar veiklos rezultatus, iš anksto suvokti ir numatyti savo elgesį, savo ateitį, jeigu atitinkamai tvarkys savo darbą ir elgesį šiandien, kadangi auklėtiniams sunku yra numatyti, kad jų ateitis priklauso nuo šiandien.

Sakytiniams auklėjimo metodams galima priskirti monologo ir dialogo metodikas, kurios skyla į dar smulkesnes.

2.1.Monologo metodika

Taip pat toje pačioje savo knygoje, t.y. „Hodegetika“(2003), Jovaiša L. mini ir išskiria tokią auklėjimo metodiką kaip monologo metodika, kai tuo tarpu ankstesnėse savo knygose, tokiose kaip „ Edukologijos pradmenys“, tokios kaipo metodikos išvis nėra išskirta, čia yra viena bendra, t.y. sakytinės auklėjimo metodikos.

Monologas – tai vieno žmogaus kalbėjimas. Šiuo metodu daugiausiai naudojamasi, nors jis yra varginantis, kadangi reikia įtempti dėmesį. Psichologinis
anot Jovaišos L.(2003), yra sąmonės negalia pažinti tikrovę vien pojūčiais gaunama informacija. Klaba yra gilesnis tikrovės pažinimo šaltinis ir sąmonės išreiškėja, todėl žmonės gali sąmoningai bendrauti. Kalba perteikia visuomenės kultūros vertybes, kurios yra reikalingos auklėtiniams. Todėl monologą labai tinka naudoti perteikiant vertybes tiems, kas jų neturi ir kas nedaug apie jas yra tegirdėjęs. Tačiau yra ir kitų kalbos panaudojimo metodų.

Monologas labai dažnai yra suprantamas kaip vieno žmogaus kalbėjimas, nekreipiant dėmesio į trukmę, todėl yra Jovaišos L.(1997,2003) išskirti keli sakymo metodai:

•nurodymas – tai toks metodas, kai kas nors parodoma ir paaiškinama(pvz.:auklėtojas sako: “Eikite prie pašto,jo kieme yra muziejus”). Nurodymai duodami, kai auklėtiniams neaišku kas darytina ir kaip darytina. Jei dažnai naudojamasi nurodymu, tai vėliau jis virsta nurodinėjimu, o nurodinėjimas sukelia įkyrumo jausmą ir auklėtinių nepasitenkinimą. Nurodymas taikomas taip pat ir tada, kai reikia trumpai pasakyti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje(pvz.:”Kai baigsime tvarkyti parką, surinkite visus įrankius, nuneškite juos sargui ir nepamirškite padėkoti”);

•patarimas – jis teikiamas kai jo prašoma arba kai aišku, kad auklėtiniai neįveiks užduoties. Patarimai turi būti korektiški, nepažeisti auklėtinių orumo, nepaneigti jų nevykusių pastangų ar jas pajuokti. Patarimais taip pat negalima ir mėgautis, t.y. jų neduoti, kai kas nors įveikiama pačių jėgomis, nes kitaip auklėtiniai gali susidaryti neigiamą nuostatą į auklėtoją;

•pamokymas – tai trumpas paaiškinimas to, ko auklėtiniai nesupranta ar nemoka daryti. Juo siekiama duoti informacijos dorovės, estetinių santykių, kultūringo elgesio klausimais. Pamokymas neturėtų virsti pamokslavimu, moralizavimu bei nežadinti gėdos jausmo dėl nežinojimo. Pamokymas siejamas su veiklos ar elgesio padarinių numatymu. Mokiniai dažnai negalvoja apie savo veiksnių padarinius, t.y. apie tai kas bus paskui kai jie vienaip ar kitaip pasielgs. Todėl tokiais atvejais jie labai dažnai pridaro klaidų. Todėl auklėtojas turėtų iš anksto suvokti, kuo gali baigtis to ar kito sumanymo įgyvendinimas;

•pasakojimas – tai toks metodas, kai žodžiu vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys. Tema kyla dažniausiai spontaniškai, iš pokalbių turinio, asociacijų su juo arba iš anksto sugalvojama pagal auklėtinių poreikius ir interesus. Pasakojimas gali būti: siužetinis(kada atskleidžiama įvykių, nutikimų, nuotykių, legendų, padavimų eiga ir raida, sekamos pasakos), aprašomasis(jis nušviečia daiktų ar reiškinių požymius, sakoma, kaip kas atrodo, kokių turi ypatumų), aiškinamasi, mišrus. Jovaiša L.(2003) išskiria tam tikrus kriterijus, kurių reikėtų laikytis, kad pasakojimas būtų veiksmingas, t.y. filosofiniai(pasakojimas turi skelbti tiesą, būti teisingas, ugdyti optimalią pasaulėjautą bei sveiką pasaulėžiūrą), psichologiniai(pasakojimas turi būti įsimintinas, emocingas, skatinti klausytojų valios sprendimus būti dorus, žadinti vaizduotę, estetinius išgyvenimus), loginiai(pasakojimas turi būti nuoseklus, pagrįstas, be minties prieštaravimų ir įtikinėjantis), kalbiniai(pasakojimas turi būti gramatiškai taisyklingas, fonetiškai raiškus, stilistiškai sklandus, be barbarizmų, gerai kirčiuojamas) ir didaktiniai(pasakojimas turi būti turiningas, išsamus, aprūpintas auklėjimui reikalingomis vaizdinėmis ir techninėmis priemonėmis, atsižvelgiantis į auklėtinių individualybę, intelektinius sugebėjimus, poreikius ir interesus ir pan.).;

•prakalba – ji paprastai būna proginė. Prakalbai reikia iš anksto pasirengti, t.y. sutvarkyti išvaizdą, numatyti tinkamą kalbėjimo vietą, taip pat apgalvoti prakalbos turinį, kurį reikia pasirašyti, išmokti, bet prakalbos metu nesinaudoti tekstu. Prakalbos turinys neturi būti ilgas, bet apimti svarbiausius momentus, kurie reikalauja ryškaus pasisakymo, o tą ryškumą lemia trumpos ir konkrečios mintys;

•paskaita – tai mokslinės, meninės, techninės, religinės, ekonominės, socialinės ar kultūrinės tematikos informacijos perteikimo metodas, dažniausiai taikomas aukštesniųjų klasių auklėtiniams ar aukštųjų mokyklų studentams. Paskaita yra nenutraukiamas, nuoseklus ir ilgesnės trukmės pasakojimas, kuris vadovaujasi tais pačiais kriterijais kaip ir pasakojimas. Šis metodas pasirenkamas, kai auklėtiniams kyla noras plačiau susipažinti su kokiu nors minėtų sričių klausimu, o jam nušviesti reikia ir žinių papildomų, ir kompetencijos. Paskaitos konspektą arba planą pasirašo paskaitos vedantysis, o tą planą sudaro temos aktualumas, problema, problemos sprendimo galimybės, temos aiškumo variantai(galimybės) bei jų vertingumas, taip pat faktai, pavyzdžiai, teiginiai ir jų analizė, bei apibendrinimas. Patartina po paskaitos leisti duoti klausimus, į juos atsakoma ir daromos galutinės išvados;

•pranešimas – jis naudojamas norint sudaryti galimybę auklėtiniams viešai atsiskaityti už atliktus socialinius, kultūrinius darbus ar išnagrinėtas knygas ir pan. Parašomas pranešimo tekstas, kuris skaitomas konferencijoje. Po pranešimo gali vykti diskusija.

2.2.Anticipacija

Jovaiša L.(1997,2003) ir Žilienė A.(2003) sakytiniams auklėjimo metodams priskiria ir tokį metodą kaip anticipaciją(anticipuoti – iš anksto numatyti ir suvokti).

Anticipacija – būtinas bendravimo su mokiniais būdas arba metodas, kadangi mokiniai ne visada pajėgūs prieš pradėdami veiklą ar pasirinkdami elgesio būdus suvokti ar numatyti jų rezultatus, todėl dažniausiai auklėtojams tenka sužadinti auklėtinių veiklos ir elgesio anticipaciją, mokyti numatyti padarinius, sudaryti tokį planą, kuris užtikrintų gerus elgesio ir veiklos rezultatus. “Kad auklėtinių anticipacinio suvokimo bemąstymo sužadinimas būtų veiksmingas,auklėtojui turėtų rūpėti taip pagrįsti ir aiškinti tam tikro elgesio neišvengiamumą,kad juo patikėtų ir įsisavintų jo prasmę. Tada anticipacija įgyja motyvacinę jėgą”(Žilienė A., 2003).

Anticipacija yra svarbi ir reikalinga probleminių arba kitaip, sunkiai auklėjamų vaikų ar paauglių perauklėjimui bei elgesio korekcijai. Pasak Jovaišos L.(1997), dirbant su tokiais vaikais ar paaugliais darbą reikėtų pradėti nuo elgesio sutrikimų diagnozės, t.y. pokalbio apie blogų įpročių, apie dorovinio nepatvarumo, emocinio netolygumo kilmę ir vystymąsi. Visa tai žinant, sužadinami motyvai elgtis taip, kaip buvo elgiamasi iki sutrikimo, taip pat padedama numatyti saviauklos tikslus bei uždavinius, sudaryti saviauklos priemonių planą ir pan. O visa tai padeda savikorekcijai, be kurios neįmanomas perauklėjimas.

Savo knygoje “ Hodegetika”(2003) Jovaiša L. apie anticipaciją sako, kad mokymas įvertinti situacijas, svarstyti veiklos ir elgesio galimybes, įsivaizduoti ateitį, situacijų kitimą bei rezultatų pakitimo vertingumą – svarbiausi šio metodo panaudojimo būdai.

2.3.Auklėjamoji konsultacija

Įvairiais asmenybės psichinio gyvenimo sunkumų atvejais, labai svarbi yra auklėjamoji konsultacija.

Auklėjamoji konsultacija – t.y. pokalbis turint tikslą įveikti dorovinio ir kultūrinio brendimo sunkumus, formuoti tinkamus tarpusavio santykius su aplinka. Anot Žilienės A.(2003), auklėjamoji konsultacija turėtų pakeisti moralizavimą – įkyrų ir žalingą žinomų reikalavimų kartojimą.

Pasak Žilienės A.(2003), iš pedagogo – konsultanto reikalaujama į mokinių elgesio “nelygumus”, klaidas ir pražangas žiūrėti kaip į vystymosi sunkumus, kuriuos įveikti gali tik pats mokinys. Todėl pokalbis turėtų būti vedamas taip, tarsi mokinys iš šalies pažvelgtų į save, į savo psichinį gyvenimą, “aiškindamasis tikrąsias gyvenimo ir elgesio vertybes, savo galias bei perspektyvas”(Jovaiša L.,1997).

Kaip ir daug kur, taip ir čia, dideli vaidmenį vaidina pastangos kurti ir formuoti save. O pagrindinis savęs kūrimo veikėjas – savimonė, nuo kurios priklauso, kuo asmenybė save laiko, o nuo to kaip ji pažįsta save priklauso ir tai, kaip asmenybė tvarko savo tarpusavio santykius su aplinka. Todėl auklėjamoji konsultacija bus veiksminga tik tuomet, kai pedagogui pavyks pasiekti savimonės gelmes, kai pavyks padėti auklėtiniui adekvačiai suvokti save bei teisingai vertinti savo tarpusavio santykius su aplinka.

2.4.Tikinimo metodas

Žilienė A.(2003) Jovaiša L.(1997) labai panašiai pateikia tikinimo metodo sampratą. Jau vėlesniame savo leidinyje “Hodegetika”(2003), Jovaiša L. neišskiria tikinimo metodo kaip atskiros metodikos, bet jį prišlieja prie sakymo metodų, t.y. prie monologo metodikos, ir pavadina įtikinėjimo kalba, kuri yra specialiai skiriama svarbiems auklėjimo uždaviniams spręsti, t.y. kai auklėjamojoje klasėje ar grupėje iškyla reikalas formuoti teisingas nuostatas į elgesį, į pažiūrų svarbą, į būtinumą keisti elgesio ar gyvenimo būdą.

Tikinimo metodas – t.y. formuojamas auklėtinio įsitikinimas. Pirmiausia, anot autorių, perteikiam teisinga ir pagrįsta informacija svarbiausiais būties ir žmogaus egzistencijos klausimais. Po to jau yra formuojamos pažiūros, kurių pagrindas yra pasitikėjimas informacija, nepaisant to, kad yra dar ir kitokia informacija tuo pačiu klausimu.

Pasitikėjimas – “ tai tikrumas su tam tikra rizika”(Žilienė A.,2003). Todėl, pasak autorės, pažiūrose yra informacijos, kuri ne visai atitinka kitą informaciją. Pažiūros vėliau pereina į įsitikinimus, kuomet prieštaringa informacija mažiau prieštaringa. Įsitikinimas – “tai pažiūra, tapusi individui absoliučiu žinojimu ir emociniu išgyvenimu”(Žilienė A.,2003). Todėl tokiam įsitikinimui suformuoti neužtenka paprastos informacijos, argumentų, griežtų bei logiškų samprotavimų, kadangi įsitikinimų tvirtumas visuomet patikrinamas praktika.

2.5.Dialogo metodika

Dialogo metodiką Jovaiša L. nurodo tik savo vėlesniame darbe(”Hodegetika”), kai tuo tarpu ankstesniuose savo leidiniuose jos kaipo atskiros išvis nemini.

Dialogas – dviejų ar kelių asmenų pokalbis, dažniausias bendravimo metodas, kuris mokykloje pasireiškia kaip auklėjantis.

Dialogo vyksmo ypatumai.Mokykloje dialogas dažniausiai vyksta klausimų – atsakymų būdu, kitur – natūraliai bendraujant keičiamasi teiginiais. Ano Jovaišos L.(2003), toks vyksmas yra psichologiškai sudėtingesnis, t.y. jeigu į mokytojo klausimą reaguojama išmokta informacija, žiniomis, tai keičiantis teiginiais žodinė informacija yra sudėtingesnė, o be to, prie jos dar prisišlieja ir ne žodinė informacija(veido išraiška, gestikuliacija ir pan.), todėl pašnekovams tenka gilintis į viens kito mintis, jausmus ir vienaip ar kitaip į viską reaguoti.

“Auklėtojui dialogo vyksmo ypatumai kelia naujų uždavinių todėl, kad auklėtojas paprastai yra pokalbio vadovas, kuriam svarbu veikti ne tik auklėtinio dvasinį gyvenimą, bet ir kurti jame tikrumo savo mintimis jausmą bei pasitikėjimą savimi”(Jovaiša L.,2003). Todėl yra išskiriami tam tikri dialogo ypatumai, keliantys auklėtojui naujus uždavinius:

•auklėtinio minčių refleksija – tai toks dialogo ypatumas, kuris reikalauja adekvataus auklėtinio teiginių atspindėjimo sąmonėje. Auklėtiniai daug kalba, todėl kartais yra sunku suvokti, ką jie nori pasakyti. O taip atsitinka todėl, pasak Jovaišos L.(2003), kad jų mintis darko įvairūs jausmai ir išorės dirgikliai. Todėl yra labai svarbu įsiklausyti į auklėtinio kalbėjimą ir pasistengti suprasti pagrindinę mintį bei apmąstyti, t.y. reflektuoti ir tik po to jau tęsti pokalbį. O tai jau sudaro sąlygas ir galimybę auklėtojui parodyti, kad jis suprato tai, ką auklėtinis jam norėjo pasakyti. Jeigu jis suabejoja, ar tiksliai yra supratęs tą mintį, tuomet jau auklėtojas bando viską perfrazuoti ir aiškintis kartu su auklėtiniu, kas parodo auklėtiniui, kad auklėtojas nori jį suprasti. O jau vėliau, kai viskas išsiaiškinama, auklėtojas turi pateikti apibendrinimus, iš kurių auklėtinis pats bando daryti išvadas;

•auklėtinio jausmų refleksija – t.y. stebėjimo ir mąstymo dalykas, kadangi čia jau reikia išskirti nuotaikas, tam tikrus afektus, nusiteikimą, abejingumą, emocijas, baimę ir pan. Jiems atpažinti yra išskiriami tokie rodikliai kaip:

– mimika(lengvai išreiškia įvairias emocijas);

– pantomima(reiškiasi judesių ir veiksmų būdu: agresyvumas, sielvartas, pasitikėjimas ir pan.);

– balso intonacija;

– sakinių emocinis krūvis(padeda atpažinti auklėtinio jausmų krūvį, pvz.: “Juk galėjau ne taip piktai pasakyti” – kaltės jausmas ir pan. Taip pat būna ir sudėtingesnių jausmų, kada vienu metu yra išgyvenami keli jausmai, pvz.: “Aš nieko blogo nepadariau, o jis mane veltėdžiu išvadino” – pasididžiavimas ir įsižeidimas, pyktis);

•klausinėjimas per auklėjamąjį pokalbį. Yra dvi klausimų rūšys, t.y. atviri ir uždari klausimai.Uždarieji – tai kai reikalaujama vieno atsakymo, o atvirieji – kai leidžiama plačiau pasisakyti. Anot Jovaišos L.(2003), uždarieji klausimai nėra tokie informatyvūs, kaip atvirieji.

Jovaiša L.(2003) pateikia tokias klausimų taisykles, kurios teikia tam tikrų patarimų, kaip vesti dialogą klausimais:

– pokalbį derėtų vesti atviraisiais klausimais;

– uždaruosius klausimus vertėtų vartoti kuo rečiau, t.y. tik tuomet, kai yra būtina sužinoti vieną ar kitą faktą, vietą laiką ar tęsti pokalbį;

– klausimais turėtų būti išsiaiškinama tai, kas rūpi auklėtiniui;

– pokalbio metu reikėtų leisti auklėtiniui išsiklabėti apie rūpimus klausimus, problemas ir sunkumus;

– kalbant su auklėtiniu reikėtų įsigilinti į atskirus pavyzdžius, požiūrius, problemų kilmę ir situacijas;

– reikia auklėtiniui parodyti, kad tau rūpi jo problema;

– nereikėtų užduoti sunkių klausimų, ypač su žodžiu”kodėl”. O prasmes ir priežastis reikėtų stengtis suvokti iš aplinkybių;

– nevertėtų klausimais egzaminuoti, labiau reiktų palengvinti pokalbį užvedamaisiais klausimais bei trumpais intarpais;

– niekada nereikėtų paneigti pašnekovo minties ir sudaryti sąlygas rinktis kitokį mąstymą;

•aulėtojo laikysena per pokalbį. Visų pirma, anot Jovaišos L.(2003), reikėtų pasirūpinti pokalbio atmosfera – pasitikėjimo, laisvumo, paprastumo bei pagarbos santykiais. O visų antra, reikia rasti tinkamą vietą pokalbiui ir pasirinkti tinkamą laiką, kurie užtikrina gerą atmosferą, t.y. patogi sėdėsena, neskubėjimas, jaukumas ir pan. Pokalbio metu reikia daryti pertraukėles, kurių metu gali vykti pasikeitimas trumpa informacija.

Ilgesniam pokalbiui turėtų būti sėdima netoli vienas kito. Pokalbio metu taip pat turėtų būti ir akių kontaktas. Taip pat šiuo atveju netinka ir gestikuliacija, kadangi auklėtinis turi jausti, kad yra dėmesingai klausomas.

Kaip jau minėjau, dialogas vyksta ne tik kalbantis ar diskutuojant dviems žmonėms, kartais dialogas gali vykti ir grupėje.Grupinio pokalbio ypatybės. Labai dažnai grupėje yra svarstomi įvairūs klausimai, tada daugelis dažniausiai nori pasisakyti, išreikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Tuomet jau kyla diskusija. Todėl tokiam pokalbiui yra reikalingas
organizuotumas, kuriam sustiprinti visų pirma yra paskelbiama pokalbio tema ir išrenkamas pokalbio vadovas, kuriuo dažniausiai būna pats auklėtojas. Yra išskiriami 7 pasisakančiųjų tipai;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4217 žodžiai iš 8369 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.