Bendrieji meno gyvenimo bruožai
5 (100%) 1 vote

Bendrieji meno gyvenimo bruožai

Bendrieji meno gyvenimo bruožai. XX a. Antrojo dešimtmečio pabaigoje (1919 m.) Lietuvoje įsigailėjo kapitalistinių valstybių remiama vietinės buržuazijos valdžia. Prasidėjo Lietuvos buržuazinės valstybės laikotarpis, kuris truko iki 1940 m. vidurio. Rūpindamasi tik savo klasės interesais, buržuazijos valdžia labai mažai dėmesio tekreipė į kultūros ir meno reikalus. Jie rėmė tik tokius kultūros reiškinius, kurie buvo palankūs buržuazijai, tiko reprezentacijai ar pramogai. Todėl nuo pat pirmųjų buržuazinės Lietuvos egzistavo metu menininkai organizavosi patys, rūpinosi susidaryti geresnes kūrybos sąlygas, susibūrę darbavosi meno baruose.

1920 m. Kaune buvo įkurta Lietuvių meno kūrėjų draugija, į kurią stojo rašytojai, artistai, dailininkai, muzikantai. Ji tvarkė menininkų kūrybinę ir visuomeninę veiklą, rūpinosi sudaryti tai veiklai reikiamas sąlygas.

1926 m. A Žmuidzinavičius rūpesčiu buvo atgaivinta Lietuvių dailės draugija. LDD įsteigė Kaune dailės saloną, kuriame rengdavo sezonines apžvalgas, individualias ir kitokias dailės parodas. Tačiau ji nepajėgė tapti Lietuvos dailės gyvenimo centru. Pristigusi lėšų 1928 m. uždarė savo veiklą.

Nors ir neilgai egzistavusios abi minėtosios organizacijos atliko didelį kultūrinį darbą, jos skatino dailininkų ir kitų menininkų kūrybinį aktyvumą, rūpinosi jų darbo sąlygų gerinimu. Taip pat pažymėtina pirmojo valstybinio dailės muziejaus – M.K.Čiurlionio galerijos veikla.

Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapyboje dominavo dailininkai, pradėję kūrybinę veiklą jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai P.Kalpokas, J.Mackevičius, K.Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J.Vienožinskis, A.Žmuidzinavičius. Taip pat tuo laikotarpiu iškilo ir keletas naujų dailininkų: A.Galdikas, V.Didžiokas, B>Didžiokienė, J.Janulis, J.Mesenbliumas, S.Remerienė – Dembovskytė, K.Šimonis. Jie visi buvo įvairių meno mokyklų auklėtiniai. Mokyklose gautos žinios ir įgūdžiai daugumą tų dailininkų, kaip ir vyresniuosius kolegas, skatino kūryboje vadovautis realizmo principais. Žinoma, tolesnė jų kūrybos plėtotė daug priklausė nuo buržuazinėje Lietuvoje susiklosčiusių gyvenimo sąlygų ir kultūrinės aplinkos.

Trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos ir kitų dailės šakų plėtotę lėmė ne tik to meto visuomeninės sąlygos. Svarbų vaidmenį vaidino ir vidiniai meno plėtotės stabdžiai ir katalizatoriai. XX a. Lietuvos mene, ypač dailėje, nebuvo chronologiškai nuoseklios, dėsningos įvairių meno srovių bei tendencijų kaitos. Dėl to daugelio dailininkų kūryba neteko meninio – stilistinio išraiškos elementai.

Tarp III dešimtmečio lietuvių tapytojų nėra nė vieno žymesnio dailininko, kurio kūrybą galėtume apibūdinti tik vienos meno srovės terminu P.Kalpokas, A.Galdikas, K.Sklėrius, J.Šileika, A.Varnas, J.Vienožinskis, A.Žmuidzinavičius – visi jie atidavė didesnę ar mažesnę duoklę įvairioms meno srovėms ir tendencijoms.

Realistinė tapyba. III dešimtmečio lietuvių tapyboje vyravo realizmo srovė, kurios pradų jau matėme XX a. pradžios jaunųjų lietuvių dailininkų kūryboje. III deš. lietuvių dailininkų , ypač tapytojų, realistinė kūryba buvo jau naujo tipo realizmas, kuris savo žanrine sandara ir stilistiniais bruožais gerokai skyrėsi nuo XIV a. realistinės dailės. Tai buvo realizmas, kuris plėtojosi ne tik kitomis istorinėmis sąlygomis, bet ir kitokioje meninio patyrimo bei siekių aplinkoje. III deš. lietuvių realistinei tapybai būdingas savotiškas žanrinis ribotumas.

Dailininkai realistai daugiausia tapė portretus ir peizažus, o buitinės ir istorinės kompozicijos jų kūryboje buvo užėmusios gerokai mažesnį plotą, be to, meniškumu toli gražu neprilygo portretams ir peizažams. Rimtesni dailininkai, pvz.: P.Kalpokas, A.Varnas, J.Šileika ir kiti, mieliau tapė portretus, peizažus arba romantinio bei alegorionio pobūdžio paveikslus. Šis faktas rodo savotišką dailininkų abejingumą istorinėms – buitinėms kompozicijoms.

Realistinės tapybos XX a. dailininkai ir gamtos išorines ypatybes stengėsi vaizduoti jau ne tiktai kaip stebėtojai. Tikrovės atspindį, jos meninį modelį jie mėgindavo savotiškai pakylėti virš kasdienybės, supoetinti. Tapybos vaizduose, ypač portretuose, labiau gilindavosi į vidiniud išgyvenimus, emocijas, atskleisdavo dvasios polėkius, nerimą. Visa tai skatino ne tik pakitusi dailininkų pasaulėjauta, bet ir naujųjų sąjūdžių išplėtotas išraiškos galimybes. Tuo jie skyrėsi nuo panašių XIX a. dailininkų kūrinių.

Ne vieną šios kartos lietuvių dailininką viliojo impresionistų plenerinio metodo galimybės atskleisti tikrovės spalvų gausybe, jo nuotaikų įvairove. Tapydami gamtoje, stebėdami ir fiksuodami vaizduojamų motyvų apšvietimą, lokalių spalvų ir refleksų sąveiką, dailininkai stengdavosi praturtinti paveikslų koloritą, pabrėžti savo emocinį požiūrį į tikrovę. Kartu jie ryškindavo daiktų ir figūrų apimtis, erdvė pabrėždavo vaizdo formų pastovumą, konkretumą.

Dailininkų – realistų kūryboje pastebima ir kita meno tendencija – siekimas didesnių apibendrinimų, aiškios formų architektinikos, kontrastingų spalvų plotų (šiltų ir šaltų, šviesių ir tamsių) pusiausvyros. Ši kiek racionali, formos dekoratyvumu pasižyminti realizmo atmaina parodė truputį
kitokį žmogaus ir gamtos maninį modelį: santūrų ir patriarchišką, aiškiau susijusį su blaivia valstietiška pasaulėjauta. Pirmajai realistinės tapybos tėkmei ryškiausiai atsovauja P.Klapoko ir K.Sklėriaus kūryba.

Su akademiniu natūralizmu buvo kuriamos didelio formato teminės kompozicijos, vaizduojančios Raudonosios armijos kovą, revoliucionierius, kolektyvinį darbą, darbininkus, kolūkiečius, komunistų partijos vadus. Viena tipiškiausių kompozicijų kolūkine tema – V.Dilkos drobė „Kolūkio steigiamasis susirinkimas“ (1950). Šis paveikslas to meto dailėje laikytas geriausiai socialistinio realizmo kriterijus atitinkančio kūrinio pavyzdžiu. Kompozicijos centre pavaizduoti pagrindiniai personažai perteikia įvykio svarbą džiugia veido išraiška ir teatrališkais judesiais. Kitame to paties autoriaus paveiksle „Kolūkio gyventvietės statyba“ (1954) dar labiau išryškėjo iliustratyvumas, smulkmeniška detalizacija. Tuolaikinės dailės vaizdą galima susidaryti jau vien iš teminių kompozicijų pavadinimų: „Traktorininkai“, „Cukrinių runkelių sodinimas“, „Kaimo elektrifikacija“, „Partizanai“.

Individualūs, ryškių spalvų, apibendrintų formų ir nepolizuoti kūriniai susilaukdavo negailestingos kritikos. Iki 6-o dešimtmečio pradžios apolitiškumu ir formalizmu kaltinti A.Gudaitis, P.Galaunė, V.Kairiūkštis, L.Truikys, J.Vienožinskis, S.Ušinskis. Net Čiurlionio kūryba tuo metu vertinta kritiškai – jis irgi kaltintas formalizmu. Neigiamai atsiliepta ir apie prieškario arsininkų kūrinius.

Pokariu toliau formavosi minumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšys: freska, vitražas, mozaika. Profesionalūs šios srities dailininkai buvo rengiami Lietuvos TSR dailės institute, įkurtame 1951 m. sujungus Kauno ir Vilniaus dailės istitutus. Monumentaliajai tapybai tuo metu taikytas socialistinio realizmo metodas – natūralistinis tikrovės formų kopijaviams, kuris visiškai netiko mozaikos, vitražo žanrų specifikai. Kūrinių tematika kaip visos to meto dailės – perdėm ideologizuota: tai darbą šlovinančios kompozicijos, kurias sudaro darbininkai, kolūkiečiai, tautiniais drabužiais vilkintys žmonės. Tik 6-o deš. pabaigoje tiek vitražuose, tiek mozaikose bei freskose buvo atsisakyta natūralizmo, grįžta prie dekoratyvumo, apibendrintų formų, stilizacijos. Pasikeitė ir tematika – ją atnaujino tautosakos, pasakų, fantazijos pasaulis. Monumentalioji dekoratyvinė tapyba sugrįžo į architektūrą. Vitražais, sienų tapyba buvo puošiamos kavinės, mokyklos, vaikų darželiai, kutūros namai, gamyklos ir kitos visuomeninės įstaigos.

Freskos žanras itin sunkiai stūmėsi į priekį. Nebuvo sąlygų kurti didesnių freskų, pritaikytų architektūrai. Jos tapybos dažniausiai parodoms. Iš bendro realistinių kūrinių konteksto išsiskyrė parodinės Liudo Truikio freskos, sukurtos Kauno Šančių ir Karmelitų bažnyčioms.

Mozaiką Lietuvoje dar prieš karą atgaivino skulptorius Juozas Mikėnas. Vienas ryškiausių šio meto kūrinių – prieškario mozaika „Kristaus galva“, papuošusi Kauno Domininkonų bažnyčios fasadą. Mozaikos „Moteris su grėbliu“ prijektas, sukurtas karo metais, atspindi dailininko stilistiką, apibendrintų formų harmoninga figūra. Nors po karo Mikėnas labiau reiškėsi skulptūros srityje, bet sukūrė ir keletą mozaikų parodoms.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1309 žodžiai iš 4297 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.