Bendroji apskaitos samprata ir apskaitos principai
5 (100%) 1 vote

Bendroji apskaitos samprata ir apskaitos principai

1.Bendroji apskaitos samprata ir apskaitos principai

1.1.Informacija valdymo sistemoje.

1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai.

1.3.Apskaitos reglamentavimas ir jos modeliai.

1.4.Apskaitos profesija. (nebūtina)

1.5.Bendrieji apskaitos principai.

Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis. Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstys pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.

Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją, ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų) gali būti per daug. Popierinių pinigų perteklius valstybėje gali sukelti infliaciją. Savotiški “infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose kaip teigia kibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą bei jų judėjimą, ir nėra.

Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi menedžeriams, bet ir žalingi, nes užgožia vertingas žinias.

Žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą, tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius, srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turi aiškiai suvokti duomenų judėjimą įmonėje, ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo dėsningumus.

1.2.Apskaitos informacija ir jos vartotojai

Apskaitos informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.

Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų.

Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.

Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbant apie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinės atskaitomybės vartotojai.

Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės savininkai (AB-se – akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu, bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamasis apskaitos informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti arba neparduoti turimas akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia ar verta įsigyti šių arba įmonės išleistų naujų akcijų.

Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai, yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkai numato ir verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracija per ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renka įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos įmonės komercinės paslaptys.

Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems pateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama informacija, atskleidžianti įmonės komercines
paslaptis, pvz. Įmonės tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybių kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti visas jų komercines paslaptis.

Apskaitos informacijos vartotojai

1.Tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai:

a)Esantys ir potencialūs įmonės savininkai,

b)Įmonės administracija ir valdytojai,

c)Įmonės darbuotojai.

2.Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:

a)Esantys ir potencialūs kreditoriai,

b)Esantys ir potencialūs tiekėjai,

c)Esantys ir potencialūs pirkėjai.

3.Įvairios valdžios institucijos:

a)Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai,

b)Valstybinės statistikos institucijos,

c)Regioninės valdžios institucijos,

d)Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.

4.Kiti vartotojai:

a)Vertybinių popierių komisija ir makleriai,

b)Konkurentai,

c)Finansiniai ekspertai ir patarėjai,

d)Įvairūs kiti vartotojai.

1.3.Apskaitos reglamentavimas ir apskaitos modeliai

Gana sunku surasti sudėtingą ryšį tarp finansinės apskaitos kūrybinio prado, kuris yra būtinas laisvosios rinkos sąlygomis ir šios apskaičiuotos rūšies reglamentavimo tam tikrų valstybių ar netgi tarptautiniu mastu.

Pirma, finansinė apskaita atspindėti labai įvairią ir sudėtingą įmonių ūkinę veiklą, negali būti absoliučiai tiksliai reglamentuota, t.y. vienoda visose įmonėse, nes niekas negalėtų tiksliai nusakyti visų įmanomų aplinkybių, kurias gali tekti atspindėti įmonių apskaitininkams.

Antra vertus, jie privalo laikytis tam tikrų bendrų nuostatų, kad apskaitoje ir atskaitomybėje atspindėtų įmonių turtą, nuosavybę ir veiklos rezultatus.Norėdami įgyvendinti svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą, atspindėti tikrą įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją teisingai suvoktų visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių Apskaitos standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus.

Pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį standartus galima suskirstyti į grupes:

– metodologiniai standartai,

– metinės finansinės atskaitomybės turinį ir formą,

– reglamentuojantys standartai,

– susivienijimų ir jų struktūrinių padalinių veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai,

– pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje standartai,

– įvairių veiklos rūšių standartai,

– apskaitos hiperinfliacijos sąlygomis standartai,

– standartai skirti socialinės politikos ir vyriausybės pagalbos klausimams,

– finansinių institucijų veiklos apskaitą reglamentuojantys standartai.

ES valstybių apskaitininkai savo darbe vadovaujasi ne tik tarptautiniais apskaitos standartais, bet ir dar vienu labai reikšmingu dokumentu – ES direktyvomis, reglamentuo-jančiomis buhalterinės apskaitos vedimo klausimus tų šalių įmonėse.

LR įmonėms itin reikšmingas norminis aktas yra LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas, kurį 1997 06 18d. priėmė LR Aukščiausioji taryba.

Apskaitos modeliai

Nors bendroji finansinė apskaita ir atskaitomybė reglamentuojama ir tarptautiniu mastu, tačiau turi tam tikrų nacionalinių skirtumų, kuriuos sąlygoja ne tik valstybių dydis, bendrojo ir specialiojo buhalterinio išsilavinimo lygis ir perėjimo prie finansinės apskaitos vedimo laikotarpis, bet kartais ir nacionalinės tradicijos. Ilgainiui dėl etninių (ypač kalbos), geografinių, istorinių bei kai kurių kitų aplinkybių susiformavo tam tikri apskaitos modeliai ir pagal tam tikrus požymius vienam ar kitam modeliui galima priskirti visas pasaulio valstybes.

Anglosaksų šalių modeliui būdinga griežta finansinės apskaitos orientacija į savininkų (investuotojų) informacinius poreikius.

Kontinentinės Europos modeliui būdinga orientacija į bankų ir kitų finansinių institucijų, kurių lyginamasis svoris įmonių nuosavybėje būna gana didelis bendrajai finansiniai apskaitai keliamus reikalavimus. Šių šalių valdžia įvairiais potvarkiais, dažniausiai gana smulkiai sukonkretina finansinės apskaitos vedimo tvarką įmonėse. Tai būdinga Belgijai, Prancūzijai, Vokietijai.

LR siekdama tapti tikrąją ES nare taip pat pasirinko šios sąjungos direktyvų reglamentuotą kontinentinės Europos apskaitos modelį, kuriame yra ir pažangių anglosaksų šalyse taikomo modelio elementų.

Išskirtinis yra Lotynų Amerikos apskaitos modelis. Jam būdingas gana didelis valstybinis apskaitos reglamentavimas, visa apskaitos sistema reglamentuota į valstybinio planavimo ir reguliavimo poreikius. Būdinga Argentinai, Bolivijai, Čilei, Brazilijai, Ekvadorui, Peru, Urugvajui.

Dar ypatingesnis musulmonų fundamentalistų valdomų šalių įmonių apskaitos modelis, kartais vadinamas Irano modeliu. Ši apskaitos metodika mažiausiai ištyrinėta, nes ji nieko bendro neturi su tarptautinių apskaitininkų organizacijų rekomenduojamais finansinės apskaitos vedimo principais. Tai sąlygojama pelno neigimu. O jo uždirbimas laikomas amoraliu. Paskutinė mums labai svarbi šalių grupė taiko apskaitą, kuria galima įvardinti Postkomunistinį apskaitos modelį. Šių valstybių buhalterinei apskaitai centralizuoto planavimo, centralizuoto paskirstymo sąlygomis buvo būdinga visiška orientacija į
reguliavimo ir apmokestinimo poreikius. Kitas reikšmingas bruožas buvo tas, kad visiškai nesiekiant pritraukti daugiau investuotojų, apskaita ir neatspindėjo nei realaus turto, kuriuo disponavo įmonė, nei tikros per ataskaitinį uždirbto pelno sumos. Šį apskaitos modelį taikė visos buvusios socialistinės valstybės iš jų ir LR. Dabar absoliuti jų dauguma stengiasi pereiti prie visose laisvosios rinkos šalyse taikomos bendrosios finansinės apskaitos.

1.4.Apskaitininko profesija

Apskaita atsirado daugiau kaip prieš tūkstantmetį iki mūsų eros. Šio amžiaus pabaiga paženklinta itin reikšmingu apkaitai įvykiu – 1494m. garsus italų matematikas, vienuolis pranciškonas L. Pačiolis, Venecijoje išleistoje knygoje “Aritmetikos, geometrijos mokymo apie proporcijas ir santykių visuma” pirmą kartą aprašė dvejybinę apskaitos sistemą. IX skyrius vadinasi “Traktatas apie sąskaitas ir įrašus”.

Tarptautinis apskaitininkų federacijos etikos komitetas yra paskelbęs specialų profesionalų apskaitininkų etikos kodeksą. Jame deklaruojamos tokios apskaitininkų profesijos, etinės nuostatos:

– garbingumas. Apskaitininkas privalo sąžiningai atlikti savo profesines pareigas.

– objektyvumas. Apskaitininkui draudžiama savo profesinėje veikloje vadovautis išankstinėmis (tiek teigiamomis, tiek ir neigiamomis) nuostatomis galinčiomis pakenkti nešališkam apskaitoje atspindimų dalykų įvertinimui.

– profesinė kompetencija. Ji reiškia, kad apskaitininkas turi profesionaliai atlikti savo pareigas, teikti tik tokias paslaugas, kurioms atlikti yra tinkamai, dalykiškai pasirengę.

– patikimumas, konfidencialumas. Kiekvienas apskaitos darbuotojas savo tiesioginiame darbe susidurdamas su didesnėmis ar mažesnėmis komercinėmis paslaptimis, privalo griežtai jas išlaikyti, išskyrus tik tuos atvejus kaip paskelbti šią informaciją yra tiesioginė jo pareiga

– profesinis elgesys. Apskaitininkas visuomet turi elgtis taip, kad nepakenktų savo reputacijai ir viešajai nuomonei apie jo atstovaujamą profesiją.

– specialiųjų standartų laikymasis. Apskaitininkas privalo profesines paslaugas teikti vadovaudamasis atitinkamais profesiniais standartais. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo klientų ar darbdavių nurodymų, apskaitos darbuotojai visuomet turi likti sąžiningi. Jie negali atlikti veiksmų, kuriais nusižengtų objektyvumui, arba, kurie pažeistų apskaitininkų profesinę nepriklausomybę.

Buhalterių herbe, vaizduojančiame visą žmonių veiklą nušviečiančią saulę, priežasčių ir pasekmių priklausomybę išreiškiančias svarstykles ir apskaitos amžinybę simbolizuojančią Bernulio kreivę. Visiems laikams įrėžtas didžiojo prancūzų mokslininko Ž. Bakšto Diumaršė sukurtas apskaitininkų šūkis: “Mokslas – sąžiningumas – nepriklausomybė”.

1.5.Bendrieji apskaitos principai

Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios taisyklės.

Principai:

– įmonės principas. Reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.

– įmonės tęsiamos veiklos principas. Jis reikalauja apskaitoje daryti prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet neina bankroto link ar nėra kokios kitokios priežasties dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą.

– periodiškumo principas. Tęsiamos veiklos principas labai susijęs su periodiškumo principu, kitaip sakant su sąlyginiu šios veiklos skirstymu į tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie įmonės turimą turtą bei pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį taip pat apie uždirbtas pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant.

Apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai apdairiai keistų apskaitos metodiką.

– atsargumo, apdairumo principas. Tas principas reikalauja, kad apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus. Tai itin svarbu AB kai yra ne vienas savininkas, administracija, siekdama palankių vadovų perrinkimų rezultatų dažnai pagražinti tikrąją padėtį. Įmonės administracija kartais linkusi įrodyti savininkams, kad susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti išleidus naujų akcijų. Tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia įtikinti, jog įmonės veikla bent jau pakenčiama.

– piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad visas įmonės turtas, taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti pinigai. Viskas išreiškiama piniginiais vienetais.

– kaupimo principas. Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos nuostatų. Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos nepriklausomai nuo pinigų gavimo ar išmokėjimo.

– palyginimo principas. Reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas uždirbant patirtomis sąnaudomis.

2.Finansinė atskaitomybė

2.1.Ekonominiai procesai finansinėje apskaitoje ir atskaitomybėje: svarbiausios kategorijos ir esmė

Kiekviena įmonė sukuriama siekiant patenkinti tam tikrus materialinius ar dvasinius
visuomenės poreikius. Kitaip visuomenė nepripažintų tos įmonės produktų taigi ir nepirktų jų, todėl visą įmonės veiklos esmę sudaro tuos poreikius tenkinančių poreikių gamyba.

Gamybą suprantame ekonomine, dar tiksliau apskaitos prasme, kaip pelno gamybą arba jo uždirbimą.

Gamyba apima:

-pardavimą,kai vertybės perkamos norint vėliau jas parduoti kitiems pirkėjams, šių prekių neperdirbant, nebent kiek pagerinant jų vartojamąsias savybes ar prekių išvaizdą

pvz.: surenkant stambių baldų detales į visumą baldų parduotuvėje.

-paslaugų teikimą,kai įmonė tretiems asmenims (taip buhalteriai vadina visas kitas įmones išskyrus savąją ar piliečius) teikia nematerialias paslaugas, pvz., gydimo, mokymo, konsultavimo, teisines.

-perdirbimą, kai iš pirminių žaliavų atlieka įvairias technologines operacijas, gaminami produktai, kurie vėliau parduodami tartiems asmenims.

Kalbėdami apie įvairias gamybos atmainas, vartojame pirkimo ir pardavimo terminus, kurie buhalterinėje apskaitoje įgyja labai konkrečią prasmę.

Pirkimo terminas vartojamas, kai norima pabrėžti, kad kurios nors vertybės perkamos turi tikslą jas parduoti.

Pardavimo terminas vartojamas norint pabrėžti, kad parduodamos prekės, kurios buvo anksčiau nepirktos (pagamintos) turint tikslą jas parduoti tretiems asmenims.

Įsigijimo terminas vartojamas kai norima pasakyti, kad kurios nors vertėmis neperkamos turint tikslą perparduoti jas tretiesiems asmenims, bet įsigyjamos siekiant naudoti įmonės veikloj.

Perleidimo terminas vartojamas kai norima pabrėžti, kad už pinigus tretiesiems asmenims parduotos vertybės nebuvo pirktos turint tikslą, bet anksčiau įsigytos tam, kad būtų panaudotos įmonės veikloj, bet ne perparduotos tretiems asmenims.

Fundamentinė apskaitos lygybė

Ekonominiais ištekliais laikysime visas verslui reikalingas materialias ir nematerialias sąlygas nuosavybės teise įmonės savininkams priklausanti ekonominių išteklių dalis – turtas.

Turtas yra turtas, kiek jis kam nors priklauso, kitaip sakant, kiek turi savininkų.

Apskaitininkai visuomet stebi ne tik kaip keičiasi pats turtas, bet ir kaip kinta jo priklausomybė. Tai išreiškiama fundamentine apskaitos lygybe:

Turtas = Nuosavybė

Turtas = akcininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė

Pelno uždirbimo įtaka fundamentinei apskaitos lygybei

Uždirbamo pelno ir turto pasikeitimo reiškinys, pasireiškia tada, kai pajamų uždirbimas sutampa su sąnaudų, su pinigų ar kito turto išleidimu. pvz.: nedidelėje krautuvėlėje prekės kreditu neparduodamos ir kuri neturi savo patalpų ar kito ilgalaikio turto, bet jas nuomoja kiekvieną mėnesį mokėdama nuomos mokestį. Tokiu atveju norint apskaičiuoti savininko nuosavybės padidėjimą pakanka nustatyti kiek per ataskaitinį laikotarpį padidėjo įmonės turtas.

Finansinės atskaitomybės esmė

Finansinės atskaitomybės vartotojams svarbu gauti visapusę informaciją apie įmonių veiklą. Juos domina kokiu turtu disponuoja įmonė – svarbiausia kam jis priklauso, tačiau savininkai gali netekti labai didelio turto,jei jis bus racionaliai vartojamas. Kiekvienas kartas kai įmonė savo prekes parduoda pigiau negu pati pirkdama mokėjo, reiškia ne ką kitą kaip savininkams priklausančio. Todėl jie labai suinteresuoti, kad dėl to nenuvertėtų turimos akcijos ir nuolat stebi įmonės veiklą vadovaudamiesi išorine, finansine atskaitomybe, kuri laisvai prieinama.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2663 žodžiai iš 8674 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.