Planas :
1. Įžanga .
2. Sofistų ir stoikų etika :
a) sofistai ,
b) stoikai .
3. Pabaiga – Išvados .
4. Išnašos .
5. Naudotos literatūros sąrašas .
Žmogaus laikyseną ir veiklą tiek antikos , tiek šių dienų gyvenime apsprendžia mokėjimas sugyventi su kitais žmonėmis . Už kai kuriuos poelgius mus peikia , už kai kuriuos – giria . Vertiname save ir aplinkinių poelgius ir t .t . Visa tai mums nutinka kasdien. Filosofuodami žmonės ieškojo atsakymo į klausimus , kas yra būtis ir ar pasaulis yra pažinus . Etika yra praktinė filosofija . Filosofinė etika – tai lyg vienas bandymų abstrakčiai apmąstyti turtingą žmogaus gyvenimo patirtį . Apmąstymus skatina klausimas , kaip žmogus turėtų gyventi . Atsakymo į šį klausimą ieškojo įvairių kultūrų bei laikmečių filosofai , rašytojai , religiniai autoritetai ir t .t . Antikos filosofija kėlė klausimą apie pasaulio pirminį pradą . Taip pat buvo domimasi žmogaus prigimtimi ir jo dorovine paskirtimi . Būtent gvildenant gėrio ir dorybės klausimą , imta spręsti ir teoriškai pagrįsti praktinę filosofijos pusę – etiką . Sąvoka “moralė “ ( dora ) yra vartojama realiems žmonių santykiams apibūdinti . Etika – tai teorija , pokalbis , kuris svarsto moralės klausimus . Šio darbo tikslas – susipažinti su kelių antikos filosofinės etikos mokyklų – krypčių : sofistų ir stoikų mokymu . Kokį indėlį jie įnešė etikos moksle .
Antikos filosofijos raidą galima suskirstyti į kelias epochas :
1 . Ikisokratikai – perėjimas prie filosofijos . Jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija 7 – 6 a . pr . m . e . (Talis Miletietis , Anaksimandras , Anaksimenas ) , Pitagoro mokykla (Demokritas) , elėjiečiai , Herakleitas . Ikisokratikais laikomi ir sofistai , kuriems rūpėjo žmogus ir visuomenė .
2 . Klasikinis periodas . Jį suformavo Sokratas , Platonas ir Aristotelis .
3 . Helenistinė filosofija . Tai Aleksandro Makedoniečio imperijos susikūrimo ir žlugimo bei Romos imperijos laikotarpis , kuriame išsiskiria dvi reikšmingiausios koncepcijos : stoicizmas ir epikūrizmas , kuriems būdingas ypatingas etikos sureikšminimas . Be šių koncepcijų buvo ir kitos helenistinės filosofijos srovės : skepticizmas , eklektizmas (Ciceronas), neoplatonizmas .1
Pradiniu etikos filosofijos postūmiu Graikijos visuomenėje buvo suvokimas , jog nerasime atsakymo į kai kuriuos iškeltus dorovės klausimus , kol neišsiaiškinsime kai kurių filosofijos klausimų .
Susiformavus miestams – valstybėms , išryškėjo skirtumas tarp visatos ir socialinės santvarkos . Pirmieji filosofai , kurie pareiškė , kad ne kosmosas , o žmogus yra visa ko matas buvo 5 a.pr.m.e. sofistai .2
Sofistai ir priskiriami viduriniajai antikos filosofų kartai . Jie visatos centre įkurdino žmogų ir supriešino jį su kosmosu .
Penktojo amžiaus vidurio ir ketvirtojo amžiaus pr.m.e. pabaiga – tai klasikinės graikų vergovinės demokratijos suklestėjimo laikotarpis . Iškyla Atėnų miestas , kuris tampa jūrinės sąjungos , apjungusios visus pagrindinius graikų miestus ir kolonijas , lyderiu . Laisvieji piliečiai tampa lygūs , sprendžiant polio reikalus . Tam reikėjo specifinių žinių . Dėl to sustiprėjo lavinimo poreikis . Šiuo laikotarpiu pasirodo pirmieji profesionalūs visuomenės mokytojai . Jie mokė ne tik iškalbos meno (retorikos) , bet ir politikos , laivų statybos pagrindų bei kitų praktinių dalykų , kurių galėjo prireikti kasdieniame gyvenime . Žmonės , kurie 5 a.pr.m.e. visuomenėje už atlyginimą teikė išsilavinimą , vadinami sofistų (išminties mokytojų) vardu .
Vertinant sofistų pažiūras , susiduriame su problema . Praktiškai nėra išlikę jų raštų . Jie pasirodo Platono tekstuose kaip Sokrato dialogų partneriai . Jie nesiekė sukurti vieningos ir išbaigtos minčių sistemos . Jų pagrindiniu uždaviniu buvo išmokyti diskusijos ir polemikos metu pasinaudoti sužinotais dalykais . Iš čia ir kyla pagrindinis dėmesys retorikai .6
Sofistų kaip mokytojų profesija reikalavo , kad jie būtų naujoviški žmonės , kad jų mokymas atitiktų laiko dvasią , todėl , galima sakyti , kad jų pažiūros reprezentuoja epochą.
Ne visi sofistai buvo filosofai , bet tarp jų buvo keletas žymių mąstytojų , tokių kaip Protagoras , Gorgijas , Hipijas . Jų veikla truko gana ilgai ,. Protagoras ir Gorgijas buvo vyresni už Sokratą . Dar po Aristotelio sofistai buvo veiklūs . Vis tik brandžiausias sofistikos metas buvo jos pradžia : Protagoro ir Gorgijo laikai . Sofistai tapo ir intelektualiniu Graikijos elitu . Tačiau ilgainiui palankus graikų požiūris į sofistus pasikeitė . Aristokratinis visuomenės sluoksnis jiems priekaištavo , kad moko už pinigus ; graikų supratimu , tai žemino protinį darbą . Prieš juos pasisakė ir Platonas . Sofistų raštai dingo , vėlesnės kartos apie juos žinojo tik iš Platono pasisakymų ir žiūrėjo į
juos pastarojo akimis . Pats žodis “sofistas “, kuris pradžioje turėjo teigiamą prasmę , įgijo neigiamą : jei pradžioje reiškė mokslininką , tai vėliau – pseudomokslininką . Sofistikos sąvoka tapo samprotavimo , kuris neteisingam teiginiui suteikia teisingumo regimybę , sinonimu . Sofistai piktnaudžiavo retorika , bet tada taip elgėsi visi 3.
Sofistų nuopelnas tas , jog jie pirmieji iškėlė problemas , kurios iki šiol svarstomos filosofinėje etikoje . Iš Platono dialogų sužinome apie sofistus : Gorgijų , Protagorą , Kaliklį . Taip pat ir Trasimachas su kuriuo vardu siejama teisingumo , kaip galios samprata . Platono veikalo “Valstybė” pirmoje knygoje Sokratas iškelia pirmą svarstytiną klausimą : ar galima teisingumu vadinti tiesos sakymą ir grąžinimą tą , ką esi paėmęs .Į pokalbį įsitraukęs Trasimachas pateikia sofistinę teisingumo sampratą : ”…teisingumas yra tai, kas naudinga stipresniajam…Kiekvienoje valstybėje viešpatauja tas , kuris turi valdžią . Kiekviena valdžia leidžia įstatymus savo pačios naudai…Valdžia yra jėga . Todėl…išeina , kad teisingumas visur yra tas pats – tai , kas naudinga stipresniajam…”7 Trasimachas nori pasakyti , jog jautrus ir išmintingas žmogus paiso tik savo paties interesų . Kodėl reikia apriboti savo interesus kitų labui ? Tai tapo pagrindiniu visų laikų etikos klausimu . Trasimachas Sokratą vadina naivuoliu ir siūlo jam atkreipti dėmesį į tai , kad teisuolis , kitaip nei neteisingas žmogus , visada pralaimi . Teisingas pralaimi valstybei , nes sąžiningai moka mokesčius , o neteisingas atiduoda valstybei mažiau . “ Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje , net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių , nukenčia jo namų reikalai , nes jis neturi laiko jais užsiimti , o iš valstybės reikalų jis negali pasipelnyti , nes yra teisingas…”8 Trasimachas tvirtina , kad žmonės iš prigimties siekia galios ir malonumų . Kiekvienam rūpi tik savi interesai , nors ir kitų interesais žmogus gali domėtis , bet tik tada, kai nusilpsta jo paties galia , ribojama kitų žmonių didesnės galios . Teisingumas tampa instrumentu patenkinti egoistinius troškimus , kurių nelemia joks etinis požiūris .9 Stebint Trasimacho minčių eigą , iškyla šių dienų , tarkim , Lietuvos politikų elgesys . Kyla klausimas, ar toli Lietuvos valdžios atstovų politinė kultūra pažengė lyginant su vergovine – demokratija senovės Graikijoje ?