Bendroji psichologija
5 (100%) 1 vote

Bendroji psichologija

1121314151617181

ĮVADAS

Žodis „psichologija“ sudarytas iš 2 graikų kalbos žodžių: psyche (gyvybė, siela) ir logos (mokslas). Taigi, pažodžiui tai – mokslas apie sielą.

Kasdieninėje kalboje dažnai vartojame tokius posakius kaip: „jis geras psichologas“, kai pvz, norime apibūdinti tą, kuris, kaip mums atrodo, gerai supranta žmones, moka sutarti su kitais. Stebime save, kitus, taigi, susidarome tam tikrą nuomone apie žmogų, jo jausmus, elgesį, mintis ir pan. Taigi turime gyvenimiškų, kasdieniškų psichologijos žinių. Taigi galime kalbėti apie

Mokslinę ir buitinę psichologiją

Mokslinė Buitinė

• Tikslumas

• Žinios tikslingai, sąmoningai kaupiamos, atliekant tyrimus, bandymus

• Specialūs būdai, metodai žinioms kaupti

• Mokslo žinios sisteminamos, apibendrinamos, siekiama rasti universalius principus

• Mokslas siekia ne tik aprašyti reiškinius, bet ir juos paaiškinti (loginiais metodais, teorijomis)

• Naudojama speciali sąvokų sistema • Gali būti atsitiktinių pastebėjimų

• Medžiagos rinkimas stebint save, kitus, intuityviai nujaučiama

• Žinios konkrečios, pritaikytos tam tikrom atskirom situacijom

Psichologijos mokslo žinios kauptos ilgą laiką filosofijos sistemoje. Daug laiko psichologija įėjo į filosofiją kaip jos dalis. Mokslinė psichologija susiformavo IX a. pabaigoje. Tuomet ėmė rastis pirmosios eksperimentinės psichologijos laboratorijos. Pirma – Leipcige (1879m). Jos steigėjas V. Wundt.

Kalbėdami apie bet kokį mokslą, pirmiausia turime apibrėžti jo objektą (ką jis nagrinėja, siekia tirti). Kad suprastume, ką siekia paaiškinti šiuolaikinė psichologija, turime apžvelgti jos istoriją.

Trumpa psichologijos mokslo raida

Nuo mokslinės psichologijos atsiradimo, vystėsi ir kito požiūris į tai, kas turi būti psichologijos mokslo objektas ir kokiais metodais tai reikia ištirti.

W. Wundt’o psichologijos programa.

Wundt turėjo medicininį išsilavinimą, todėl gerai išmanė fiziologiją. Jis taip pat gerai išmanė filosofiją. Jis vienas pirmų profesionalių psichologų, kuris ėmėsi mokslinių psichologinių bandymų. Kartu su juo laboratorijoje dirbę mokslininkai vėliau ėmė kurti laboratorijas kitose vietose. Taigi, jei Wundt ėmėsi mokslinių psichologinių bandymų, jis turėjo apibrėžti to mokslo objektą. Wundt psichologijos objektas – sąmonė. Ją jis suprato kaip tiesioginį savo patyrimo žinojimą. Jau turime objektą, dabar reikia rasti metodą, kaip jį tirsime. Wundt’as tyrė sąmonės reiškinius introspekcijos arba savistabos metodu. Tyrėjas turi tirti save. Jis būtinai turi būti profesionalus psichologas, kad žinotų kaip save stebėti ir tai, ką savo sąmonėje pastebi, aprašyti. Taigi, stebėtojai buvo treniruojami stebėti savo sąmonę. Psichologas turi ne tik nustatyti savo išgyvenimus, bet ir juos specialiais terminais apibūdinti. Wundt laboratorijoje pradėti reakcijų laiko, jutimo, dėmesio tyrimai.

Tačiau gan greitai jo tyrimų programa imta kritikuoti. Kritika:

1. Metodui. Ne visi žmonės gali naudoti introspekciją: vaikų, psichinių ligonių taip neištirsi.

2. Objektui. Psichika nėra vien tai, kas sąmoninga. Be to, sąmonės tyrimai labai subjektyvūs.

Ėmus atsirasti kritikai formavosi naujos psichologijos kryptys

Bihevioristinė psichologija

J.Watson 1913m išspausdina straipsnį, kuriame įtvirtina bihevioristines idėjas. Mokslininkai ėmė teigti, jog geriau tirti žmogaus elgesį, kurį vienodai mato visi. Juk pagrindinis reikalavimas moksliniams tyrimams – objektyvumas. Vadinasi, jei psichologija nori būti mokslas, ji turi tirti elgesį, kurį sudaro išorinės, visiems matomos reakcijos. Metodas – eksperimentas. Atliekami tyrimai su gyvūnais, stebimas gyvūnų elgesys, elgesio mokymosi mechanizmai ir bandoma kai kuriuos principus perkelti nagrinėjant žmogaus elgesį. Elgesys – reakcija į esantį aplinkos poveikį. Tą aplinką galima vadinti stimulu, o elgesį – reakcija į stimulą (S-R). Manė, kad bihevioristinė psichologija gali tapti taikomąja psichologijos šaka. Juk stimulus galima kontroliuoti, vadinasi, iš kūdikio galime išauginti ką norime. Reikia pastebėti, kad vidinių psichikos reiškinių bihevioristai neneigė, tačiau nelaikė jų mokslo dalyku ir netyrinėjo. Yra nemažai dalykų, kurių išoriškai nepastebėsi. Tai – vaizduotė, atmintis, mąstymas. Todėl Watsonas net siūlė šių terminų iš viso atsisakyti. Vietoj „mąstymas“, pvz. naudoti „problemų sprendimas“, vietoj „atmintis“ – „išmokimas“.

Bihevioristinė programa buvo daug kritikuojama už savo dirbtinumą, požiūrį į žmogų kaip į mechanizmą. Ignoruojami dvasiniai dalykai, kurie svarbūs žmogui ir įtakoja elgesį: valia, atsakomybė, laisvė rinktis. Tačiau neatimamas indėlis į psichologiją – noras viską tiksliai išmatuoti, aprašyti ir sisteminti.

Psichodinaminė kryptis

Tuo pačiu metu kaip ir psichoanalizė atsirado ir kitokia Wundt programos kritikos kryptis. S.Freud ryškiausias šios krypties atstovas. Jis teigia, jog psichika yra daug sudėtingesnė nei sąmonė. Šalia sąmoningos psichikos, egzistuoja ir nesąmoninga. Pastaroji yra pati svarbiausia. Nesąmoningi reiškiniai sudaro 90% psichikos. Taigi ir jo tyrimų programa buvo susijusi su nesąmoningų reiškinių analize. Freud savo praktiką pradėjo kaip medikas. Daugiausia jis dirbo su žmonėmis, kuriems būdingi ryškūs fiziniai
negalavimai (pralyžius, epilepsija), tačiau lyg ir nerandama medicininių priežasčių negaluoti. Tad Freud iškėlė mintį, jog šių negalavimų priežastis – psichinė, kurios pats žmogus sąmoningai nesuvokia. Stiprūs psichiniai išgyvenimai gali būti ligų priežastis, taigi, jei juos pavyktų vėl iškelti į sąmoningą lygį, būtų galima ligą išgydyti. Žmogus išstumia iš sąmonės tam tikrus prieštaringus įsitikinimus, norus, jausmus, ketinimus. Ypač didelę reikšmę skyrė seksualiniam potraukiui. Nesąmoningame lygyje jie sukelia įtampą, kuri yra priežastis ligai kilti. Freud rinkdamas duomenis savo hipotezėms paremti, sukūrė teoriją apie psichikos struktūrą. Savo gydymo sistemą Freud vadino psichoanalize. Vėliau savo idėjas ėmė taikyti ir sveikiems žmonėms. Pagrindiniai tyrimų metodai: laisvas pasakojimas, asociacijos, sapnų analizė, ankstyvi vaikystės prisiminimai. Taigi, ginče su Wundt’u, Freud teigė, kad sąmonė, žinoma, egzistuoja, bet ji nereguliuoja žmogaus elgesio. Tai daro pasąmonė, todėl psichologams ji ir yra svarbiausia. Vienoje Freud subūrė bendradarbių grupelę, kurie pradėjo psichologijoje kryptį, pavadintą gelmių psichologija arba dinamine psichologija.

7-ame dešimtmetyje psichologijoje atsiranda naujos kryptys:

Kognityvinė psichologija

atsiranda kaip kritika bihevioristinei.

Bihevioristų programa daliai psichologų atrodė ribota, psichologijos objektas – labai siauras. Buvo pastebėta, kad žmogaus elgesį apsprendžia didele dalimi žinios, o joms iki tol psichologijoje nebuvo skiriama dėmesio ar skiriama labai mažai. Taigi atsiranda kognityvinė kryptis (cognition – pažinimas), kurios atstovai domisi, kaip žmogus įgyja žinias, kaip jas kaupia, išsaugo, organizuoja, kaip naudoja veikloje. Žinios – informacija iš aplinkos, kurią psichika perdirba, saugo ir naudoja. Iš čia kyla žmogaus psichikos palyginimas su kompiuteriu, naudojami psichikai aprašyti tokie terminai kaip įvestis, išvestis (input, output). Buvo bandoma programuoti dirbtinį intelektą. Tačiau iš esmės jie dirba panašiai kaip ir bihevioristai – naudoja panašius tyrimo metodus – atlieka eksperimentus (matuoja reakcijos laiką, pvz.). Skirtumas tik tas, kad tiria reiškinius, kurių bihevioristai netyrė.

Humanistinė psichologija

Save vadino „Trečiąja jėga“. T.y. psichologijos kryptimi tarp psichoanalizės ir biheviorizmo. A.Maslow, C. Rogers, R. May. Anot humanistų, tiek psichoanalizė, tiek biheviorizmas dehumanizuoja žmogų. Be to, skaido žmogų į dalis – tiria ne visumą, bet tam tikrus jo gyvenimo elementus – tik išorines tam tikras elgesio reakcijas, pvz. Paskelbia, kad psichologija turi nagrinėti žmogų kaip visumą, vientisą reiškinį. Psichologija turi spręsti tokius žmogaus gyvenimo klausimus kaip kančia, meilė, gyvenimo prasmė, skirti didesnį dėmesį asmenybei. Labai svarbu žmogaus individualumas, jo subjektyvus patyrimas. Reikia į žmogų įsijausti, pažvelgti į pasaulį jo akimis. Vadina save optimistais, žmogų laikančiais turinčiu galių augti, tobulėti, realizuoti save gyvenime. Vėl grąžinama į psichologiją vidinių išgyvenimų analizę, pabrėžiamas individualumas, tikima žmogaus laisva valia ir gebėjimu rinktis.

Šiandieninė psichologija – istoriškai susiformavusių krypčių visuma. Tos kryptys dabar jau smarkiai pakitę, nebėra ryškių ginčų tarp skirtingų krypčių atstovų. Bandoma derinti įvairius požiūrius į žmogų, jį tirti visapusiškai. Taigi, apibendrinus, jau galima išskirti, jog

PSICHOLOGIJA – TAI MOKSLAS APIE ŽMOGAUS ELGESĮ IR PSICHIKOS PROCESUS (SUVOKIMĄ, MĄSTYMĄ, JAUSMUS, ĮVAIRIUS ASMENINIUS IŠGYVENIMUS, KURIE ELGESYJE TIESIOGIAI NEPASIREIŠKIA).

Psichologijos šakos

Psichologija yra mokslinė ir taikomoji (kaip profesija).

1. Mokslinė:

■ bendroji (tiria sveiko, suaugusio žmogaus psichikos reiškinius);

■ raidos (nagrinėja žmogaus elgesio, psichikos vystymąsi per jo gyvenimą);

■ socialinė (tiria žmogaus elgesį grupėje);

■ asmenybės (tiria asmenybės tapsmo procesą – kaip žmogus tampa asmenybe, kai susiformuoja jo vertybės, norai, pastovus elgesys, tam tikras mąstymo būdas);

■ anomalios raidos psichologija (tiria įvairius nukrypimus nuo to, ką mes laikome norma).

2. Taikomoji:

■ klinikinė (patologinių reiškinių nustatymas, jų gydymas bei pagalba sveikiems žmonėms, kurie kasdieniniame gyvenime turi tam tikrų sunkumų. Naudojama psichoterapija ir konsultavimas. Šie psichologai dirba psichiatrijos ligoninėse, paprastose ligoninėse, psichoterapijos centruose, konsultacinėse tarnybose (dažniausiai privačiose));

■ pedagoginė (švietimo);

■ organizacinė (psichologijos žinių taikymas biznyje, pramonėje; padeda suprasti žmogaus santykius su viršininkais, bendradarbiais, nuo ko priklauso žmogaus pasitenkinimas darbu, kaip galima sumažinti įtampą darbe, kaip pasiekti, kad žmonės geriau dirbtų)

PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI

Duomenų rinkimo būdai

1. Stebėjimas. Žmogaus išorinio elgesio fiksavimas. Tikslingas tam tikro reiškinio suvokimas, nereikalaujantis kištis į stebimą reiškinį.

• Stebėjimas natūraliomis sąlygomis.

• Stebėjimas laboratorinėmis (kontroliuojamomis) sąlygomis.

Stebėjimą dar galima skirstyti:

• Stebėjimas iš šalies.

• Stebėjimas dalyvaujant.

• Stebėjimas stimuliuotoje
situacijoje.

• Dienoraštinis stebėjimas.

2. Apklausa.

• Raštu (anketos, klausimynai).

• Žodžiu (interviu: struktūruoti/pusiau struktūruoti/nestruktūruoti).

3. Testavimas. Testas – standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė.

Duomenų rinkimo būdo vertę nusako:

• Patikimumas: ar pakartojus tyrimą gautume tokius pat rezultatus.

• Validumas: ar tikrai matuoju tai, ką ketinu.

• Jautrumas: ar mano metodas gali išaiškinti minimalius mane dominančio reiškinio pokyčius.

Tyrimų strategijos

1. Aprašomoji. Tyrėjas nori daugiau sužinoti apie jį dominantį reiškinį (sudedamąsias dalis, struktūrą), detaliai tą reiškinį aprašyti.

2. Koreliacinė strategija. Tyrėjas nori rasti ryšį tarp tam tikrų stebimų dalykų.

3. Eksperimentas. Tai metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius.

Dar atliekami taip vadinamieji kvazieksperimentai, kai tyrėjas dėl tam tikrų etikos sumetimų ar šiaip natūralių gyvenimo aplinkybių negali manipuliuoti tam tikromis sąlygomis, tačiau nori daryti išvadas apie priežastis ir pasekmes.

Taip pat psichologijoje dar atliekami ir lyginamieji tyrimai. Jie kai kada labai primena koreliacinius, o kai kada – eksperimentinius. Tyrėjui rūpi įvertinti kintamojo ryšį su vidiniais subjekto kintamaisiais, kurių tyrėjas keisti niekaip negali (lytis, intelektas, amžius, psichinė liga).

Pagrindiniai psichologinių tyrimų etikos reikalavimai:

1. Nepakenkti.

2. Laisvas pasirinkimas.

3. Anonimiškumas.

4. Tiriamieji turi žinoti tyrimo tikslą.

BIOLOGINIAI ELGESIO PAGRINDAI FIZIOLOGINIAI ELGESIO IR PAŽINTINIŲ PROCESŲ PAGRINDAI

Kūno ir psichikos ryšio problema

Jau nuo seno mąstytojai narplioja klausimą, kaip biologija lemia mūsų psichiką ir elgesį. Nuo seno sprendžiami klausimai, ar kūnas ir siela yra viena, ar skirtingi dalykai, kaip jie gali egzistuoti kartu.

Nervų sistemos sandara ir funkcijos.

Materialus psichikos pagrindas – nervų sistema. Tai yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti.

Nervų sistema:

1. Centrinė nervų sistema (CNS):

• Galvos smegenys. Atsakingos už informacijos apdorojimą ir naujos informacijos integraciją su ankstesne patirtimi bei sprendimus.

• Nugaros smegenys. Siunčia informaciją į galvos smegenis, iš jų gauna komandas, kurias siunčia į organus.

2. Periferinė nervų sistema. Nervai, jungiantys organus, raumenis, juntamuosius receptorius, liaukas su CNS.

a) Somatinė perduoda į CNS jutiminę informaciją iš išorinio pasaulio (lietimą, skonį) ir valdo valingus raumenų judesius.

b) Autonominė tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis. Dažniausiai ji veikia savarankiškai (autonomiškai) ir taip reguliuoja vidaus organų veiklą (širdies plakimą, virškinimą, liaukų veiklą).

• Simpatinė NS parengia mus gintis – priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas, sustiprina prakaitavimą ar kitaip parengia veikti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta,

• Parasimpatinė NS ima veikti priešingai. Kasdieniame gyvenime simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos veikia išvien ir siekia išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną.

Neuronas – struktūrinis nervų sistemos vienetas.

Kiekvieną neuroną sudaro:

1. Kūnas (soma).

2. Ataugos

• Aksonai.

• Dendritai.

Neuronų rūšys:

Informacija nervų sistema keliauja per trijų rūšių neuronus.

1. Juntamieji („įėjimo“) neuronai siunčia informaciją iš kūno audinių ir jutimo organų į nugaros ir galvos smegenis, kurios ją apdoroja.

2. Apdorojant šią informaciją, dalyvauja ir kitą neuronų rūšis – įterptiniai neuronai (tarpiniai), kurių yra nugaros ir galvos smegenyse. Iš čia CNS siunčia nurodymus kūno audiniams per

3. Judinamuosius arba aferentinius („išėjimo“) neuronus.

Nervinio impulso plitimas

Dviejų neuronų jungtis vadinama sinapse, o tarpelis – sinapsiniu plyšiu. Nervinis (elektrinis) impulsas pereina šį plyšį. Perduodančio neurono aksono galas (terminalė) išskiria į sinapsinį plyšį chemines medžiagas – neuromediatorius, kurie sąveikauja su priimančio impulsus neurono membrana.

Galvos smegenys

• Užpakalinės (valdo gyvybines funkcijas (virškinimą, kvėpavimą, kraujotaką)

• Vidurinės (priima ir analizuoja informaciją iš jutimo organų bei reguliuoja judesius)

• Galinės (didžiosios) (atlieka informacijos apdorojimą, analizuoja ir jungia informaciją su anksčiau turėta, atsakingos už mąstymą, kalbą, atmintį (protinę veiklą). jas sudaro didieji pusrutuliai.

Didžiųjų pusrutulių žievė

Kiekvieną pusrutulį sudaro 4 dalys arba skiltys:

1. Kaktos (po kakta)

2. Momens (viršugalvy)

3. Pakaušio (pakaušy)

4. Smilkinių (už ausies)

Tam tikra žievės sritis atlieka specialias funkcijas.

1. Judinamoji žievė. Nuo jos priklauso kūno judesiai.

2. Juntamoji žievė. Į ją ateina informacija iš kūno, odos ir judančių kūno dalių.

3. Asociacinės sritys. Jas sudaro neuronai, kurie susiję vienas su kitais ar juntamaisiais ir judinamaisiais neuronais.

PAŽINIMO PROCESAI

Daugiausia pažinimo tyrimų yra atlikę kognityvinės psichologijos atstovai. Jie ir padiktavo požiūrį į pažinimą
informacijos priėmimą, perdirbimą, naudojimą, įgalinantį kažkokios reakcijos davimą, orientaciją aplinkoje.

Jutimai ir suvokimas

JUTIMAS – TAI PROCESAS, KAI MŪSŲ RECEPTORIAI IR NERVŲ SISTEMA FIZIŠKAI PATEIKIA IŠORINĘ APLINKĄ.

Jutimai – žinių apie išorės pasaulį bei savo organizmą šaltinis. Jutimų sistemos dėka organizmai gauna informaciją, kurios reikia, norint veikti ir išlikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanojo tokiais jutimais, kurie atitinka jo poreikius.

Mus nuolat veikia daugybė išorinio pasaulio dirgiklių. Fizinės aplinkos objektai skleidžia arba atspindi energiją. Mūsų jutimo organai aptinka šią energiją ir paverčia ją nerviniais signalais, kuriuos mūsų smegenys tvarko ir įprasmina kaip sąmoningus patyrimus. Taip kilę suvokiniai veikia mūsų reakcijas, o jos savo ruožtu gali tikslinti suvokinius.

Iš esmės jutimas ir suvokimas yra vienas nepertraukiamas procesas.

SUVOKIMAS – PSICHINĖS INFORMACIJOS TVARKYMAS IR ĮPRASMINIMAS.

Mūsų protas, dalyvaujant patirčiai, lūkesčiams ir kitiems aukštesnio lygio veiksmams, sukuria tai, ką mes matome ar girdime. Tačiau, skiriant nuo jutimo, apie suvokimą kalbame kaip apie įsisąmoninimą. Jutimas yra pagrindas suvokimui, bet sąmoningai mes aptinkame tik tai, kas jau įprasminta, t.y. suvokta. Neužfiksuojame, kokie mus veikiančių šviesos bangų parametrai, bet sakome, kad matome mėlyną spalvą. Suvokimas prasideda ten, kur pasibaigia jutimas (kaip suvokimo fiziologinis pagrindas). Jutimai pateikia neapdorotą informaciją, kurią suvokimas paverčia įsisąmonintais potyriais.

Informaciją mūsų organizmas gauna iš įvarių šaltinių. Skirtingus poveikius registruoja skirtingi jutimo organai (tai akivaizdu), pirminę informaciją jie siunčia tam tikrais specifiniais nerviniais keliais į tam tikrą konkrečią smegenų žievės zoną. Taigi mes galime kalbėti apie skirtingas jutimų fiziologines sistemas, arba kitaip vadinant „sensorines sistemas“ (regos, klausos, uoslės, skonio).

Sensorinės sistemos įėjime yra receptoriai – NS elementai, kurie atlieka fizinio poveikio energijos transformaciją į elektrinio signalo energiją. Skirtingos sensorinės sistemos turi savo receptorius, kurie yra specifinėje organizmo vietoje ir prisitaikę registruoti tam tikros rūšies poveikius (pvz. šviesą).

Jutimų rūšys

Jutimų gali būti priskaičiuota gana daug. Juos galima skirti į rūšis pagal tai, kokie receptoriai perduoda pagrindinį signalą:

1. Interocepciniai (vidinių būsenų). Receptoriai organizmo gleivinėse, audiniuose, skrandyje, žarnyne – alkis, troškulys, šleikštulys, šilumos pojūtis.

2. Propriocepciniai. Receptoriai raumenyse. Kūno dalių padėties arba jos pokyčių pojūtis, vestibiuliariniai.

3. Eksterocepciniai (išorinio poveikio). Receptoriai kūno paviršiuje ar arti jo – regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio.

XIXa. pabaigoje atsirado psichologijos šaka, kurios atstovai siekė išmatuoti jutimus, nustatyti ryšį tarp stimulo ir jutimo. Tai – psichofizika.

Jutimus apibūdina:

1. Jautrumas. Čia kaip ir įvairūs prietaisai, mūsų jutimo organai pasižymi tam tikru jautrumu – registruoja silpnesnius arba tik stipresnius signalus. Jautrumą nusako jutimo slenksčiai.

• Absoliutus. Mažiausias dirgiklis, galintis sukelti adekvatų (susijusį su veikiančiu mūsų jutimo organus dirgikliu) pojūtį vadinamas absoliučiuoju slenksčiu. Tai mažiausias dirginimas, kurio reikia konkrečiam dirgikliui aptikti. Paprastai jis išmatuojamas, registruojant dirginimą, kuriam esant, žmogus aptinka dirgiklį 50% atvejų. Tai yra fizikinis dydis, susijęs su išorinio dirgiklio stiprumu arba energija. Šis dydis yra atvirkščiai proporcingas jautriui – kuo didesnis slenkstis, tuo mažesnis jautrumas. Nustatyta, kad mūsų sugebėjimas aptikti signalus labai priklauso nuo psichikos būsenos – patyrimo, lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Pvz, pavargę naujagimio tėvai išgirsta menką kūdikio kniurktelėjimą, o stipresnių garsų, kurie tuo metu nesvarbūs, negirdi. Dirgikliai, kurie yra ikislenkstiniai, vadinami subsensoriniais. Jie veikia organizmą, bet nesukelia susijusių su poveikiu pojūčių.

• Santykinis. Mažiausias dirgiklio pokytis, sukeliantis pojūčių pokyčius, vadinamas santykiniu slenksčiu. Mažiausias 2 dirgiklių skirtumas, kurį 50% atvejų asmuo gali aptikti. Skirtumo slenkstis didėja, stiprėjant dirgikliams. Pvz, jei prie 300g pridėsim 30g – pajausim skirtumą, bet jei 30g pridėsim prie 5kg – skirtumo neaptiksim.

2. Adaptacija. Tai mažėjantis jautrumas nekintantiems dirgikliams. Kai dirginimas yra nuolatinis, mūsų nervinės ląstelės pradeda rečiau reaguoti. Pvz., įėjus į neseniai išdažytą kambarį, jaučiame dažų kvapą, tačiau pabuvę jame 15min, jo nebeužuodžiame. Nors jutimų adaptacija sumažina jautrumą, tačiau ji yra labai naudinga: jos dėka, mes galime sutelkti dėmesį į informatyvius mūsų aplinkos pasikeitimus ir nepastebėti neinformatyvių (drabužių lietimosi prie odos, kvapų, gatvės triukšmo) dirgiklių.

Suvokimas

Kaip jau minėjome, suvokimas jau leidžia atpažinti prasmingus objektus ar įvykius. Kitaip tariant, kelia ir atsako į klausimus „kas tai yra?“ ir „kur tai yra?“.

Suvokimo dėsniai

Tai yra dėsniai nusakantys, kaip atskiri jutimai virsta suvokiniais. Kitaip tariant, kaip iš
atskirų fragmentų, detalių, spalvų, linijų ir pan. mes suvokiame visumą, atpažįstame daiktus. Kaip girdime ne tonų ir ritmų derinius, o melodiją.

Suvokiama visuma gali skirtis nuo savo dalių sumos.

Formos suvokimas

1. Figūra ir fonas. Suvokdami mes išskiriame vieną objektą, vadinamąją figūrą iš jį supančios aplinkos (fono). Pvz., kai minioje pastebime žmogų – jis tampa figūra, o kiti aplinkui esantys žmonės ir daiktai – fonu. Figūra ir fonas nuolat kinta. Kas ką tik buvo figūra, gali už akimirkos tapti fonu. Kintanti figūra ir fonas patvirtina, kad tuos pačius jutimus suvokiame skirtingai.

2. Grupavimas. Suvokdami mes vadovaujamės tam tikromis grupavimo taisyklėmis. Atskirus elementus grupuojame pagal:

• Panašumą. Į grupes jungiame savo forma, dydžiu, spalva ar kt. panašius elementus.

• Artumą. Į figūrą jungiami elementai, esantys arčiau vienas kito.

• Ištisumą. Matome vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus vaizdus.

• Įprastumą.

• Uždarumą. Jei figūra yra neištisinė, su spragomis, mes tas spragas „užpildome“.

Gylio suvokimas

T.y. smegenų darbo rezultatas, kai smegenys apjungia plokštuminę informaciją iš abiejų akių tinklainių bei tam tikrus aplinkos požymius. Suvokti objektus kaip trimačius, nustatyti jų dydį, atstumą mums padeda binokulinis (abiakis) regėjimas. Akys nutolę viena nuo kitos, todėl žiūrint į tą patį daiktą, tinklainėse susidaro kiek kitoks atvaizdas. Tuo galite nesunkiai įsitikinti, pakaitomis užmerkiant tai vieną, tai kitą akį, žiūrėdami į pirštą ar į knygos lapą. Tas atvaizdų skirtumas ir yra svarbiausias suvokiant gylį. Tačiau mes suvokdami atstumą, remiamės ir kitais požymiais. Kuo objektas toliau, tuo atvaizdai tinklainėse panašesni. Tada remiamės kitais požymiais:

• Santykinis dydis. Objektas, kurio vaizdas tinklainėje mažesnis, suvokiamas kaip esantis toliau.

• Persidengimas. Jei vienas objektas iš dalies dengia kitą, tai jį suvokiame kaip esantį arčiau.

• Oro perspektyva. Neryškūs objektai mums atrodo esantys toliau už ryškius.

• Tekstūra. Ryškios, šiurkščios tekstūros perėjimas į neryškią, lygią suvokiamas kaip atstumo padidėjimas.

• Tiesinė perspektyva. Tariamas lygiagrečių linijų susiėjimas yra nuotolio požymis. Iliuzija apie tarp dviejų sueinančių linijų esančias vienodas linijas.

• Santykinis aukštis. Aukštesnius regos lauko objektus suvokiame esančiais toliau. Tuo galbūt galima paaiškinti iliuziją, kai vertikali linija atrodo ilgesnė už horizontalią.

Šiais požymiais remiasi ir dailininkai, kai nori pavaizduoti trimačius objektus, gylį.

Suvokimo nuostata.

Žmogus pats savaip organizuoja stimulus (matau tai, ką noriu matyti ir žinau, kad pamatysiu). Tikėti – reiškia matyti. Ankstesnė patirtis, lūkesčiai sukuria tam tikrą suvokimo nuostatą – polinkį suvokti dalykus tam tikru būdu. Eksperimentas. Žiūrėdami į truputį neryškų piešinį, jį teisingai atpažino 75% pirmą kartą matančių tiriamųjų ir tik 25% tų, kurie anksčiau tą piešinį matė labiau neryškų. Kodėl taip yra? Žmogus negali atsispirti pagundai formuoti mintyse vaizdą iš neryškių dirgiklių. Pamatę neryškų piešinį, žmonės susidaro nuostatą, kas ten nupiešta ir paskui nuo jos sunkiai atsiriboja, kai mato tą patį piešinį tik ryškesnį.

Dėmesys

Bet kuris suvokimas yra susijęs su dėmesiu. Yra daug skirstymų dėmesio į rūšis, nes nėra labai aiškus dėmesio apibrėžimas, o kai kurie autoriai teigia, kad dėmesys kaip atskiras pažinimo procesas, neegzistuoja.

Dėmesys tai tam tikras mūsų psichikos nusikreipimas į konkrečią veiklą ar objektą, tuo metu atsiribojant nuo kitų dalykų. Kartu jis suprantamas kaip tam tikras budrumas, kuris leidžia mums atlikti kokią nors psichinę veiklą apskritai. Dėmesys yra lyg filtras, kuris atrenka tai, kas reikalinga elgesiui. Žmogus turi ribotą pajėgumą spręsti įvairias užduotis įvairiose situacijose, o mus veikia daugybė dirgiklių. Taigi, dėmesys padeda reaguoti tik į tai, į ką reikia.

Dėmesys būna

• Nevalingas – kai savaime žmogus nusikreipia į tam tikrus dalykus. Orientacinis refleksas. Jei kas mums netikėtai pabelstų į duris ar staiga dabar garsiai jas atidarytų, mes atsisuktume.

• Valingas – žmogus savo sąmoningų pastangų dėka nukreipia save į tam tikrą veiklą.

Dėmesio ypatybės:

Platumas – kiek elementų apima vienu suvokimo aktu

Perkėlimas

Intensyvumas – objekto išskyrimo iš fono ryškumas

Atsparumas – laiko tarpas, per kurį objektas ir fonas išlieka nepasikeitę vietomis.

Filtro modelis

Mes negalime apdoroti visą mus pasiekiančią informaciją, ribotas ir mūsų sugebėjimas generuoti veiksmo planus. Todėl mums reikalingas filtras. Atliekami eksperimentai – į vieną ausį tiriamajam pateikia vienus garsus, o kitą – kitus. Nustatyta, kad žmogus negirdi, kas pateikiama į tą ausį, į kurią nekreipia dėmesio. Jis girdi triukšmą, foną, tačiau net negali pasakyti ar buvo kalbama jo kalba. Žmogus sugeba informaciją priimti per vieną kanalą, o kitam kanalui pastatyti barjerą.

Tačiau kiti eksperimentai parodė, kad tokio uždaro filtro, kuris visiškai uždaro vieną kanalą ir neutralizuoja jo informaciją, nėra.

Atmintis

Atmintis yra toks mūsų psichikos reiškinys, kuris sujungia visus pažinimo
ir apskritai įgalina bet kokį psichikos funkcionavimą (pvz., niekaip negalėtume suvokti to ką matome, kaip tarkime, stalo, jei neturėtume atminties ir negalėtume pasiremti savo žiniomis ir ankstesniu patyrimu). Jei žmogus prarastų atmintį, jis atsidurtų naujagimio būklėje. Tačiau paradoksas -kaip Džemsas (James) yra pasakęs: „jei žmogus prisimintų viską, jis taptų lygiai toks pat bejėgis kaip ir užmiršęs viską“. Žmogus negalėtų atsekti, kuri informacija yra gyvybiškai svarbi, jis nebeturėtų poreikio mąstyti ir kurti.

Atmintis nėra vienas reiškinys. Ją sudaro bent jau 3 procesai. Vienas iš atminties modelių yra panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Informacijos apdorojimo sistemoms būdingos tokios pakopos:

1. Užkodavimas

2. Laikymas

3. Atkūrimas

Vienas be kito šie procesai neegzistuoja. Negalime kalbėti apie atkūrimą jei nėra įsiminimo.

Įsiminimas (užkodavimas). Įsiminti žmogus gali be tam tikrų pastangų (pvz, kai girdime gimtosios kalbos žodžius), sąmoningai išsikelto tikslo arba valingai. Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus. Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pvz, žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Ir jau paskui įmanoma koduoti automatiškai. Žmogus gali įsiminti tai, kas suvokta jutimais, kas išmąstyta. Kalbant kompiuteriniais terminais, keliamas klausimas, koks kodas naudojamas informacijai įrašyti: informacija gali būti žodinė, vaizdinė, semantinė (reikšminė, abstrakti).

Kaip jau minėta, kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Norint gerai įsiminti reikia kartoti. Kuo daugiau mokymuisi laiko skiriama (daugiau galima kartoti), tuo geriau įsimenama. Tačiau svarbus ne vien kartojimas. Pastebimas suskirstymo poveikis. Paskirsčius išmokti reikalingą medžiagą gabalais laike (pvz, dalį mokomės per vieną semestrą, dalį – per kitą), informacija išlieka geriau nei viską iškalus iš karto.

Kartais tam, kad būtų gerai įsiminta, vien tik kartoti nepakanka. Juntamąją įvestį apdorojame:

1. Užkoduodami prasmę. Pvz, siejame informaciją su tuo,kas jau žinoma, arba su tuo, kas įsivaizduojama. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina” priklauso nuo mūsų patirties ir konteksto. Tą informaciją, su kuria susiduriame, mes linkę atsiminti ne visai tiksliai – o taip, kaip užkodavome, prisimename savo susikurtą mintinį modelį. Puikiai atsimename tuos dalykus, kuriuos siejame su savimi.

2. Įsivaizduodami. Paprastai gerai atsimename, kur buvome vakar, kur sėdėjome, su kuo kalbėjome, kokius drabužius vilkėjome. Geriau atsimename tuos žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius.

3. Mintyse sutvarkydami. Informaciją pertvarkome į prasminius vienetus ar dalis. Geriausiai įsimename tada, kai galime informaciją tvarkyti mums patiems prasmingu būdu. Suteikimas informacijai hierarchinės struktūros taip pat padeda įsiminti. Kai grupuoju informaciją į kelias bendresnes sąvokas, apimančias tam tikras sąvokas ir faktus, kurie skaidomi dar į kitas kategorijas.

Vienas iš atsakymų, kodėl mes pamirštame informaciją – netinkamai ją užkodavome. Todėl ji nepateko į atminties sistemą.

Laikymas. Mūsų psichikos resursai turi ribas. Jei mūsų atmintis užpildyta informacija, nebebūtų galima įsiminti nieko nauja, todėl mūsų psichika priversta reguliuoti informacijos kiekį ir atrinkti, kas bus prisimenama. Informacija gali būti išsaugota nuo 1s iki gyvenimo pabaigos.

Kaip pamirštame:

2 teorijos

1. Pasyvaus užgesimo. Pagrindinis faktorius yra laikas. Ilgai nenaudojant pėdsako, jis blėsta.

2. Interferencijos. Pagrindinis faktorius – naujų elementų patalpinimas atmintyje. Informacija saugoma taip, kad tarp atskirų jos vienetų yra ryšiai. Nauja informacija gali suardyti juos ir tuomet formuosis nauja informacijos struktūra. Kuo daugiau bendrų vienetų tarp senų ir naujų elementų, tuo interferencija stipresnė. Būna, kad dingsta ne visas informacijos gabalas, o tik jo dalis. Užmiršimas gali būti pilnas ir dalinis.

Atkūrimas. Atkūrimas gali būti kelių formų. Atpažinimas ir atgaminimas. Atpažįstame, kai pakartotinai suvokiame tam tikrą daiktą ar reiškinį. Einu ir susitinku pažįstamą. Kai jau jį pamatau, galiu pasakyt, kad esu jį mačius. Atgaminimas – tokia atkūrimo forma, kai žmogus atkuria informaciją nesant tam objektui, kurį reikia atkurti.

Atkurti lengviau naudojant užuominas. Kartais atkurti informaciją padeda grįžimas į pradinį kontekstą. Atmintį veikia ir nuotaika – dažniausiai atsimename su tam tikra nuotaika susietus prisiminimus. Reikia pastebėti, kad atsiminimai nėra saugomi kaip tikslios kopijos, ne tokius juos ir prisimename. Mes, matyt, kuriame atsiminimus, remdamiesi ir nauja, ir jau turima informacija. Čia veikia lūkesčiai. Mes su savo lūkesčiais, nuostatomis būname jau iš anksto pasiruošę tam tikru būdu priimti naują informaciją. Netikėtumai tai pailiustruoja – jie atsiranda tada, kai įvyksta ne tai, ko laukėme.

Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis

Sensorinė atmintis

Kai dirgiklis nustoja veikti, kurį laiką dar lieka receptorių sužadinimo inercija. Mūsų sensorinės sistemos turi tam tikrų
sugebėjimų išlaikyti poveikio vaizdą tam tikrą laiko tarpą, o tai jau ne kas kita kaip atmintis. Pvz, šviečiančiu taškiniu stimulu vedu apskritimą ore tamsoje ir žmonės mato šviesų vientisą apskritimą. Informacija saugoma nesąmoningai. Iš šios atminties etapo ji perduodama į smegenis, kur jau apdorojama ir įsisąmoninama (žmogus jau gali pasakyti, ką matė, girdėjo). Gęsta labai greitai (po 0,5-1s).

Trumpalaikė atmintis

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4631 žodžiai iš 9171 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.