Bendroji psichologija
5 (100%) 1 vote

Bendroji psichologija

ĮVADAS

Žodis „psichologija“ sudarytas iš 2 graikų kalbos žodžių: psyche (gyvybė, siela) ir logos (mokslas). Taigi, pažodžiui tai – mokslas apie sielą.

Kasdieninėje kalboje dažnai vartojame tokius posakius kaip: „jis geras psichologas“, kai pvz, norime apibūdinti tą, kuris, kaip mums atrodo, gerai supranta žmones, moka sutarti su kitais. Stebime save, kitus, taigi, susidarome tam tikrą nuomone apie žmogų, jo jausmus, elgesį, mintis ir pan. Taigi turime gyvenimiškų, kasdieniškų psichologijos žinių. Taigi galime kalbėti apie

Mokslinę ir buitinę psichologiją

Mokslinė Buitinė

• Tikslumas

• Žinios tikslingai, sąmoningai kaupiamos, atliekant tyrimus, bandymus

• Specialūs būdai, metodai žinioms kaupti

• Mokslo žinios sisteminamos, apibendrinamos, siekiama rasti universalius principus

• Mokslas siekia ne tik aprašyti reiškinius, bet ir juos paaiškinti (loginiais metodais, teorijomis)

• Naudojama speciali sąvokų sistema • Gali būti atsitiktinių pastebėjimų

• Medžiagos rinkimas stebint save, kitus, intuityviai nujaučiama

• Žinios konkrečios, pritaikytos tam tikrom atskirom situacijom

Psichologijos mokslo žinios kauptos ilgą laiką filosofijos sistemoje. Daug laiko psichologija įėjo į filosofiją kaip jos dalis. Mokslinė psichologija susiformavo IX a. pabaigoje. Tuomet ėmė rastis pirmosios eksperimentinės psichologijos laboratorijos. Pirma – Leipcige (1879m). Jos steigėjas V. Wundt.

Kalbėdami apie bet kokį mokslą, pirmiausia turime apibrėžti jo objektą (ką jis nagrinėja, siekia tirti). Kad suprastume, ką siekia paaiškinti šiuolaikinė psichologija, turime apžvelgti jos istoriją.

Trumpa psichologijos mokslo raida

Nuo mokslinės psichologijos atsiradimo, vystėsi ir kito požiūris į tai, kas turi būti psichologijos mokslo objektas ir kokiais metodais tai reikia ištirti.

W. Wundt’o psichologijos programa.

Wundt turėjo medicininį išsilavinimą, todėl gerai išmanė fiziologiją. Jis taip pat gerai išmanė filosofiją. Jis vienas pirmų profesionalių psichologų, kuris ėmėsi mokslinių psichologinių bandymų. Kartu su juo laboratorijoje dirbę mokslininkai vėliau ėmė kurti laboratorijas kitose vietose. Taigi, jei Wundt ėmėsi mokslinių psichologinių bandymų, jis turėjo apibrėžti to mokslo objektą. Wundt psichologijos objektas – sąmonė. Ją jis suprato kaip tiesioginį savo patyrimo žinojimą. Jau turime objektą, dabar reikia rasti metodą, kaip jį tirsime. Wundt’as tyrė sąmonės reiškinius introspekcijos arba savistabos metodu. Tyrėjas turi tirti save. Jis būtinai turi būti profesionalus psichologas, kad žinotų kaip save stebėti ir tai, ką savo sąmonėje pastebi, aprašyti. Taigi, stebėtojai buvo treniruojami stebėti savo sąmonę. Psichologas turi ne tik nustatyti savo išgyvenimus, bet ir juos specialiais terminais apibūdinti. Wundt laboratorijoje pradėti reakcijų laiko, jutimo, dėmesio tyrimai.

Tačiau gan greitai jo tyrimų programa imta kritikuoti. Kritika:

1. Metodui. Ne visi žmonės gali naudoti introspekciją: vaikų, psichinių ligonių taip neištirsi.

2. Objektui. Psichika nėra vien tai, kas sąmoninga. Be to, sąmonės tyrimai labai subjektyvūs.

Ėmus atsirasti kritikai formavosi naujos psichologijos kryptys

Bihevioristinė psichologija

J.Watson 1913m išspausdina straipsnį, kuriame įtvirtina bihevioristines idėjas. Mokslininkai ėmė teigti, jog geriau tirti žmogaus elgesį, kurį vienodai mato visi. Juk pagrindinis reikalavimas moksliniams tyrimams – objektyvumas. Vadinasi, jei psichologija nori būti mokslas, ji turi tirti elgesį, kurį sudaro išorinės, visiems matomos reakcijos. Metodas – eksperimentas. Atliekami tyrimai su gyvūnais, stebimas gyvūnų elgesys, elgesio mokymosi mechanizmai ir bandoma kai kuriuos principus perkelti nagrinėjant žmogaus elgesį. Elgesys – reakcija į esantį aplinkos poveikį. Tą aplinką galima vadinti stimulu, o elgesį – reakcija į stimulą (S-R). Manė, kad bihevioristinė psichologija gali tapti taikomąja psichologijos šaka. Juk stimulus galima kontroliuoti, vadinasi, iš kūdikio galime išauginti ką norime. Reikia pastebėti, kad vidinių psichikos reiškinių bihevioristai neneigė, tačiau nelaikė jų mokslo dalyku ir netyrinėjo. Yra nemažai dalykų, kurių išoriškai nepastebėsi. Tai – vaizduotė, atmintis, mąstymas. Todėl Watsonas net siūlė šių terminų iš viso atsisakyti. Vietoj „mąstymas“, pvz. naudoti „problemų sprendimas“, vietoj „atmintis“ – „išmokimas“.

Bihevioristinė programa buvo daug kritikuojama už savo dirbtinumą, požiūrį į žmogų kaip į mechanizmą. Ignoruojami dvasiniai dalykai, kurie svarbūs žmogui ir įtakoja elgesį: valia, atsakomybė, laisvė rinktis. Tačiau neatimamas indėlis į psichologiją – noras viską tiksliai išmatuoti, aprašyti ir sisteminti.

Psichodinaminė kryptis

Tuo pačiu metu kaip ir psichoanalizė atsirado ir kitokia Wundt programos kritikos kryptis. S.Freud ryškiausias šios krypties atstovas. Jis teigia, jog psichika yra daug sudėtingesnė nei sąmonė. Šalia sąmoningos psichikos, egzistuoja ir nesąmoninga. Pastaroji yra pati svarbiausia. Nesąmoningi reiškiniai sudaro 90% psichikos. Taigi ir jo tyrimų programa buvo susijusi su nesąmoningų reiškinių analize. Freud savo praktiką pradėjo kaip medikas. Daugiausia jis dirbo su žmonėmis, kuriems būdingi ryškūs fiziniai
negalavimai (pralyžius, epilepsija), tačiau lyg ir nerandama medicininių priežasčių negaluoti. Tad Freud iškėlė mintį, jog šių negalavimų priežastis – psichinė, kurios pats žmogus sąmoningai nesuvokia. Stiprūs psichiniai išgyvenimai gali būti ligų priežastis, taigi, jei juos pavyktų vėl iškelti į sąmoningą lygį, būtų galima ligą išgydyti. Žmogus išstumia iš sąmonės tam tikrus prieštaringus įsitikinimus, norus, jausmus, ketinimus. Ypač didelę reikšmę skyrė seksualiniam potraukiui. Nesąmoningame lygyje jie sukelia įtampą, kuri yra priežastis ligai kilti. Freud rinkdamas duomenis savo hipotezėms paremti, sukūrė teoriją apie psichikos struktūrą. Savo gydymo sistemą Freud vadino psichoanalize. Vėliau savo idėjas ėmė taikyti ir sveikiems žmonėms. Pagrindiniai tyrimų metodai: laisvas pasakojimas, asociacijos, sapnų analizė, ankstyvi vaikystės prisiminimai. Taigi, ginče su Wundt’u, Freud teigė, kad sąmonė, žinoma, egzistuoja, bet ji nereguliuoja žmogaus elgesio. Tai daro pasąmonė, todėl psichologams ji ir yra svarbiausia. Vienoje Freud subūrė bendradarbių grupelę, kurie pradėjo psichologijoje kryptį, pavadintą gelmių psichologija arba dinamine psichologija.

7-ame dešimtmetyje psichologijoje atsiranda naujos kryptys:

Kognityvinė psichologija

atsiranda kaip kritika bihevioristinei.

Bihevioristų programa daliai psichologų atrodė ribota, psichologijos objektas – labai siauras. Buvo pastebėta, kad žmogaus elgesį apsprendžia didele dalimi žinios, o joms iki tol psichologijoje nebuvo skiriama dėmesio ar skiriama labai mažai. Taigi atsiranda kognityvinė kryptis (cognition – pažinimas), kurios atstovai domisi, kaip žmogus įgyja žinias, kaip jas kaupia, išsaugo, organizuoja, kaip naudoja veikloje. Žinios – informacija iš aplinkos, kurią psichika perdirba, saugo ir naudoja. Iš čia kyla žmogaus psichikos palyginimas su kompiuteriu, naudojami psichikai aprašyti tokie terminai kaip įvestis, išvestis (input, output). Buvo bandoma programuoti dirbtinį intelektą. Tačiau iš esmės jie dirba panašiai kaip ir bihevioristai – naudoja panašius tyrimo metodus – atlieka eksperimentus (matuoja reakcijos laiką, pvz.). Skirtumas tik tas, kad tiria reiškinius, kurių bihevioristai netyrė.

Humanistinė psichologija

Save vadino „Trečiąja jėga“. T.y. psichologijos kryptimi tarp psichoanalizės ir biheviorizmo. A.Maslow, C. Rogers, R. May. Anot humanistų, tiek psichoanalizė, tiek biheviorizmas dehumanizuoja žmogų. Be to, skaido žmogų į dalis – tiria ne visumą, bet tam tikrus jo gyvenimo elementus – tik išorines tam tikras elgesio reakcijas, pvz. Paskelbia, kad psichologija turi nagrinėti žmogų kaip visumą, vientisą reiškinį. Psichologija turi spręsti tokius žmogaus gyvenimo klausimus kaip kančia, meilė, gyvenimo prasmė, skirti didesnį dėmesį asmenybei. Labai svarbu žmogaus individualumas, jo subjektyvus patyrimas. Reikia į žmogų įsijausti, pažvelgti į pasaulį jo akimis. Vadina save optimistais, žmogų laikančiais turinčiu galių augti, tobulėti, realizuoti save gyvenime. Vėl grąžinama į psichologiją vidinių išgyvenimų analizę, pabrėžiamas individualumas, tikima žmogaus laisva valia ir gebėjimu rinktis.

Šiandieninė psichologija – istoriškai susiformavusių krypčių visuma. Tos kryptys dabar jau smarkiai pakitę, nebėra ryškių ginčų tarp skirtingų krypčių atstovų. Bandoma derinti įvairius požiūrius į žmogų, jį tirti visapusiškai. Taigi, apibendrinus, jau galima išskirti, jog

PSICHOLOGIJA – TAI MOKSLAS APIE ŽMOGAUS ELGESĮ IR PSICHIKOS PROCESUS (SUVOKIMĄ, MĄSTYMĄ, JAUSMUS, ĮVAIRIUS ASMENINIUS IŠGYVENIMUS, KURIE ELGESYJE TIESIOGIAI NEPASIREIŠKIA).

Psichologijos šakos

Psichologija yra mokslinė ir taikomoji (kaip profesija).

1. Mokslinė:

■ bendroji (tiria sveiko, suaugusio žmogaus psichikos reiškinius);

■ raidos (nagrinėja žmogaus elgesio, psichikos vystymąsi per jo gyvenimą);

■ socialinė (tiria žmogaus elgesį grupėje);

■ asmenybės (tiria asmenybės tapsmo procesą – kaip žmogus tampa asmenybe, kai susiformuoja jo vertybės, norai, pastovus elgesys, tam tikras mąstymo būdas);

■ anomalios raidos psichologija (tiria įvairius nukrypimus nuo to, ką mes laikome norma).

2. Taikomoji:

■ klinikinė (patologinių reiškinių nustatymas, jų gydymas bei pagalba sveikiems žmonėms, kurie kasdieniniame gyvenime turi tam tikrų sunkumų. Naudojama psichoterapija ir konsultavimas. Šie psichologai dirba psichiatrijos ligoninėse, paprastose ligoninėse, psichoterapijos centruose, konsultacinėse tarnybose (dažniausiai privačiose));

■ pedagoginė (švietimo);

■ organizacinė (psichologijos žinių taikymas biznyje, pramonėje; padeda suprasti žmogaus santykius su viršininkais, bendradarbiais, nuo ko priklauso žmogaus pasitenkinimas darbu, kaip galima sumažinti įtampą darbe, kaip pasiekti, kad žmonės geriau dirbtų)

PSICHOLOGIJOS TYRIMO METODAI

Duomenų rinkimo būdai

1. Stebėjimas. Žmogaus išorinio elgesio fiksavimas. Tikslingas tam tikro reiškinio suvokimas, nereikalaujantis kištis į stebimą reiškinį.

• Stebėjimas natūraliomis sąlygomis.

• Stebėjimas laboratorinėmis (kontroliuojamomis) sąlygomis.

Stebėjimą dar galima skirstyti:

• Stebėjimas iš šalies.

• Stebėjimas dalyvaujant.

• Stebėjimas stimuliuotoje
situacijoje.

• Dienoraštinis stebėjimas.

2. Apklausa.

• Raštu (anketos, klausimynai).

• Žodžiu (interviu: struktūruoti/pusiau struktūruoti/nestruktūruoti).

3. Testavimas. Testas – standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė.

Duomenų rinkimo būdo vertę nusako:

• Patikimumas: ar pakartojus tyrimą gautume tokius pat rezultatus.

• Validumas: ar tikrai matuoju tai, ką ketinu.

• Jautrumas: ar mano metodas gali išaiškinti minimalius mane dominančio reiškinio pokyčius.

Tyrimų strategijos

1. Aprašomoji. Tyrėjas nori daugiau sužinoti apie jį dominantį reiškinį (sudedamąsias dalis, struktūrą), detaliai tą reiškinį aprašyti.

2. Koreliacinė strategija. Tyrėjas nori rasti ryšį tarp tam tikrų stebimų dalykų.

3. Eksperimentas. Tai metodas, kuris leidžia nustatyti priežasties-pasekmės ryšius.

Dar atliekami taip vadinamieji kvazieksperimentai, kai tyrėjas dėl tam tikrų etikos sumetimų ar šiaip natūralių gyvenimo aplinkybių negali manipuliuoti tam tikromis sąlygomis, tačiau nori daryti išvadas apie priežastis ir pasekmes.

Taip pat psichologijoje dar atliekami ir lyginamieji tyrimai. Jie kai kada labai primena koreliacinius, o kai kada – eksperimentinius. Tyrėjui rūpi įvertinti kintamojo ryšį su vidiniais subjekto kintamaisiais, kurių tyrėjas keisti niekaip negali (lytis, intelektas, amžius, psichinė liga).

Pagrindiniai psichologinių tyrimų etikos reikalavimai:

1. Nepakenkti.

2. Laisvas pasirinkimas.

3. Anonimiškumas.

4. Tiriamieji turi žinoti tyrimo tikslą.

BIOLOGINIAI ELGESIO PAGRINDAI FIZIOLOGINIAI ELGESIO IR PAŽINTINIŲ PROCESŲ PAGRINDAI

Kūno ir psichikos ryšio problema

Jau nuo seno mąstytojai narplioja klausimą, kaip biologija lemia mūsų psichiką ir elgesį. Nuo seno sprendžiami klausimai, ar kūnas ir siela yra viena, ar skirtingi dalykai, kaip jie gali egzistuoti kartu.

Nervų sistemos sandara ir funkcijos.

Materialus psichikos pagrindas – nervų sistema. Tai yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti.

Nervų sistema:

1. Centrinė nervų sistema (CNS):

• Galvos smegenys. Atsakingos už informacijos apdorojimą ir naujos informacijos integraciją su ankstesne patirtimi bei sprendimus.

• Nugaros smegenys. Siunčia informaciją į galvos smegenis, iš jų gauna komandas, kurias siunčia į organus.

2. Periferinė nervų sistema. Nervai, jungiantys organus, raumenis, juntamuosius receptorius, liaukas su CNS.

a) Somatinė perduoda į CNS jutiminę informaciją iš išorinio pasaulio (lietimą, skonį) ir valdo valingus raumenų judesius.

b) Autonominė tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis. Dažniausiai ji veikia savarankiškai (autonomiškai) ir taip reguliuoja vidaus organų veiklą (širdies plakimą, virškinimą, liaukų veiklą).

• Simpatinė NS parengia mus gintis – priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas, sustiprina prakaitavimą ar kitaip parengia veikti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta,

• Parasimpatinė NS ima veikti priešingai. Kasdieniame gyvenime simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos veikia išvien ir siekia išlaikyti pastovią mūsų vidinę būseną.

Neuronas – struktūrinis nervų sistemos vienetas.

Kiekvieną neuroną sudaro:

1. Kūnas (soma).

2. Ataugos

• Aksonai.

• Dendritai.

Neuronų rūšys:

Informacija nervų sistema keliauja per trijų rūšių neuronus.

1. Juntamieji („įėjimo“) neuronai siunčia informaciją iš kūno audinių ir jutimo organų į nugaros ir galvos smegenis, kurios ją apdoroja.

2. Apdorojant šią informaciją, dalyvauja ir kitą neuronų rūšis – įterptiniai neuronai (tarpiniai), kurių yra nugaros ir galvos smegenyse. Iš čia CNS siunčia nurodymus kūno audiniams per

3. Judinamuosius arba aferentinius („išėjimo“) neuronus.

Nervinio impulso plitimas

Dviejų neuronų jungtis vadinama sinapse, o tarpelis – sinapsiniu plyšiu. Nervinis (elektrinis) impulsas pereina šį plyšį. Perduodančio neurono aksono galas (terminalė) išskiria į sinapsinį plyšį chemines medžiagas – neuromediatorius, kurie sąveikauja su priimančio impulsus neurono membrana.

Galvos smegenys

• Užpakalinės (valdo gyvybines funkcijas (virškinimą, kvėpavimą, kraujotaką)

• Vidurinės (priima ir analizuoja informaciją iš jutimo organų bei reguliuoja judesius)

• Galinės (didžiosios) (atlieka informacijos apdorojimą, analizuoja ir jungia informaciją su anksčiau turėta, atsakingos už mąstymą, kalbą, atmintį (protinę veiklą). jas sudaro didieji pusrutuliai.

Didžiųjų pusrutulių žievė

Kiekvieną pusrutulį sudaro 4 dalys arba skiltys:

1. Kaktos (po kakta)

2. Momens (viršugalvy)

3. Pakaušio (pakaušy)

4. Smilkinių (už ausies)

Tam tikra žievės sritis atlieka specialias funkcijas.

1. Judinamoji žievė. Nuo jos priklauso kūno judesiai.

2. Juntamoji žievė. Į ją ateina informacija iš kūno, odos ir judančių kūno dalių.

3. Asociacinės sritys. Jas sudaro neuronai, kurie susiję vienas su kitais ar juntamaisiais ir judinamaisiais neuronais.

PAŽINIMO PROCESAI

Daugiausia pažinimo tyrimų yra atlikę kognityvinės psichologijos atstovai. Jie ir padiktavo požiūrį į pažinimą
informacijos priėmimą, perdirbimą, naudojimą, įgalinantį kažkokios reakcijos davimą, orientaciją aplinkoje.

Jutimai ir suvokimas

JUTIMAS – TAI PROCESAS, KAI MŪSŲ RECEPTORIAI IR NERVŲ SISTEMA FIZIŠKAI PATEIKIA IŠORINĘ APLINKĄ.

Jutimai – žinių apie išorės pasaulį bei savo organizmą šaltinis. Jutimų sistemos dėka organizmai gauna informaciją, kurios reikia, norint veikti ir išlikti. Gamta kiekvieną organizmą apdovanojo tokiais jutimais, kurie atitinka jo poreikius.

Mus nuolat veikia daugybė išorinio pasaulio dirgiklių. Fizinės aplinkos objektai skleidžia arba atspindi energiją. Mūsų jutimo organai aptinka šią energiją ir paverčia ją nerviniais signalais, kuriuos mūsų smegenys tvarko ir įprasmina kaip sąmoningus patyrimus. Taip kilę suvokiniai veikia mūsų reakcijas, o jos savo ruožtu gali tikslinti suvokinius.

Iš esmės jutimas ir suvokimas yra vienas nepertraukiamas procesas.

SUVOKIMAS – PSICHINĖS INFORMACIJOS TVARKYMAS IR ĮPRASMINIMAS.

Mūsų protas, dalyvaujant patirčiai, lūkesčiams ir kitiems aukštesnio lygio veiksmams, sukuria tai, ką mes matome ar girdime. Tačiau, skiriant nuo jutimo, apie suvokimą kalbame kaip apie įsisąmoninimą. Jutimas yra pagrindas suvokimui, bet sąmoningai mes aptinkame tik tai, kas jau įprasminta, t.y. suvokta. Neužfiksuojame, kokie mus veikiančių šviesos bangų parametrai, bet sakome, kad matome mėlyną spalvą. Suvokimas prasideda ten, kur pasibaigia jutimas (kaip suvokimo fiziologinis pagrindas). Jutimai pateikia neapdorotą informaciją, kurią suvokimas paverčia įsisąmonintais potyriais.

Informaciją mūsų organizmas gauna iš įvarių šaltinių. Skirtingus poveikius registruoja skirtingi jutimo organai (tai akivaizdu), pirminę informaciją jie siunčia tam tikrais specifiniais nerviniais keliais į tam tikrą konkrečią smegenų žievės zoną. Taigi mes galime kalbėti apie skirtingas jutimų fiziologines sistemas, arba kitaip vadinant „sensorines sistemas“ (regos, klausos, uoslės, skonio).

Sensorinės sistemos įėjime yra receptoriai – NS elementai, kurie atlieka fizinio poveikio energijos transformaciją į elektrinio signalo energiją. Skirtingos sensorinės sistemos turi savo receptorius, kurie yra specifinėje organizmo vietoje ir prisitaikę registruoti tam tikros rūšies poveikius (pvz. šviesą).

Jutimų rūšys

Jutimų gali būti priskaičiuota gana daug. Juos galima skirti į rūšis pagal tai, kokie receptoriai perduoda pagrindinį signalą:

1. Interocepciniai (vidinių būsenų). Receptoriai organizmo gleivinėse, audiniuose, skrandyje, žarnyne – alkis, troškulys, šleikštulys, šilumos pojūtis.

2. Propriocepciniai. Receptoriai raumenyse. Kūno dalių padėties arba jos pokyčių pojūtis, vestibiuliariniai.

3. Eksterocepciniai (išorinio poveikio). Receptoriai kūno paviršiuje ar arti jo – regos, klausos, odos (lytos, temperatūros, skausmo), uoslės, skonio.

XIXa. pabaigoje atsirado psichologijos šaka, kurios atstovai siekė išmatuoti jutimus, nustatyti ryšį tarp stimulo ir jutimo. Tai – psichofizika.

Jutimus apibūdina:

1. Jautrumas. Čia kaip ir įvairūs prietaisai, mūsų jutimo organai pasižymi tam tikru jautrumu – registruoja silpnesnius arba tik stipresnius signalus. Jautrumą nusako jutimo slenksčiai.

• Absoliutus. Mažiausias dirgiklis, galintis sukelti adekvatų (susijusį su veikiančiu mūsų jutimo organus dirgikliu) pojūtį vadinamas absoliučiuoju slenksčiu. Tai mažiausias dirginimas, kurio reikia konkrečiam dirgikliui aptikti. Paprastai jis išmatuojamas, registruojant dirginimą, kuriam esant, žmogus aptinka dirgiklį 50% atvejų. Tai yra fizikinis dydis, susijęs su išorinio dirgiklio stiprumu arba energija. Šis dydis yra atvirkščiai proporcingas jautriui – kuo didesnis slenkstis, tuo mažesnis jautrumas. Nustatyta, kad mūsų sugebėjimas aptikti signalus labai priklauso nuo psichikos būsenos – patyrimo, lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Pvz, pavargę naujagimio tėvai išgirsta menką kūdikio kniurktelėjimą, o stipresnių garsų, kurie tuo metu nesvarbūs, negirdi. Dirgikliai, kurie yra ikislenkstiniai, vadinami subsensoriniais. Jie veikia organizmą, bet nesukelia susijusių su poveikiu pojūčių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2785 žodžiai iš 9171 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.