Bendroji žemės ūkio politikos raida
5 (100%) 1 vote

Bendroji žemės ūkio politikos raida

11213141

Turinys

Įvadas 3

1. Europos formavimas – pradžia 5

1.1. Kodėl BŽŪP? 5

1.2. Steigimo principai 6

2. 1960 – 1970 metai. BŽŪP realizavimas 8

2.1. BŽŪP realizavimo mechanizmai 8

2.2. Pirmieji teigiami rezultatai 9

3. 1972 metai. Naujas išmatavimas – struktūrinė politika 10

3.1. Nacionalinių politinių koncepcijų koordinavimas 10

3.2. Pirmosios socialinės struktūrinės direktyvos 10

4. 1970 – 1980 metai. Nuo ekspansijos prie kritikos 12

4.1. Rinkos perkrovimas 12

4.2. Pasikėsinimas į Bendrijos šalių pirmenybės principą 12

4.3. Valiutos nestabilumas 13

5. 1980 – 1990 metai. BŽŪP problemos didelio gamybos pertekliaus fone 15

5.1. Pirmosios BŽŪP reformos 15

5.2. 1988 metai perėjimas į naują fazę 16

5.3. Struktūrinio fondo reforma 16

6. 1992 metai. Nauja BŽŪP 18

6.1. Pagrindinė reforma 18

6.2. Reformos rezultatai 19

Įvadas

Jau 35 metai kaip Bendra Žemės Ūkio Politika (BŽŪP) reguliuoja milijoną Europos ūkininkų ir jų produkcijos vartotojų gyvenimą. Be abejonės, metams bėgant ta politika kito ir buvo reformuota. Tuo būdu, nežiūrint į pasitaikančias kritines situacijas ir gausią kritiką, ta politika pasiekė puikių laimėjimų. Būtent ji palaiko Europos žemės ūkį tinkamoje formoje, ypač rajonuose, kur nelabai palankios sąlygos, duodama galimybę jam vystytis ir didinti gamybos apimtį. Ji buvo svarbus žemėtvarkos vystymosi instrumentas. Žemės ūkio produkcijos gamintojai turėjo modernizuoti gamybą, o tai leido vystytis naujoms gamybinės veiklos sritims, tokioms kaip žemės ūkio mechanizavimas, trąšų bei pašarų panaudojimas ir t.t. Didelė pažanga buvo pasiekta asortimento įvairinimo ir genetikos srityse, o kultūrų auginimo ir bendrieji šakos valdymo metodai buvo patobulinti. 1962m. Bendrijos šalyse buvo pagaminta tik 80% joms reikalingų maisto produktų, o šiuo metu tas rodiklis sudaro 120%.

Gamybos apimties augimas sudarė paskatas plėsti perdirbamąją pramonę ir kiekybės, ir kokybės atžvilgiu, taip pat išplėsti mainų apimtį su trečiosiomis šalimis. To pasėkoje Europos Sąjunga šiuo metu užima antrą vietą pasaulyje pagal žemės ūkio produkcijos eksportą, likdama ir svarbiausia importuotoja.

Vartotojai negalėjo nepastebėti permainų, pakeitusių tiekimo sąlygas. Kartu su produktų saugumu atėjo ir kainų stabilumas. Šiuo metu europiečių šeima išleidžia maisto produktams tik 15% savo biudžeto.

Tačiau BŽŪP tam tikra prasme tapo savo pačios progreso auka. Pamažu kilo ir augo visa eilė problemų, susijusių su gamybos pertekliumi, išlaidų rinkos reguliavimui didėjimu ir akivaizdžiu skirtumu tarp šalių – Bendrijos narių, kurių iš pradžių buvo devynios, paskui dvylika, ir pagaliau – penkiolika. Prie to prisidėjo ir 1980 – 1990 metų išorinės aplinkybės – rinkų liberalizavimas kaip susitarimų dėl GSTP (Generalinis Susitarimas dėl Tarifų ir Prekybos) rezultatas, prekybos globalizavimas, reguliavimo susilpnėjimas ir t.t.

Pirmą kartą politika buvo suabejota aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, o devintajame dešimtmetyje ji jau buvo žymiai pakoreguota. Buvo pradėta vartoti tokie terminai kaip “kvota”, “stabilizacijos normos” ir “biudžetinė disciplina”. Bet tik 1992m. buvo pravesta plataus masto reforma.

BŽŪP, istoriškai pirmoji politinė koncepcija, pilnai integruota Europos lygyje, iki šiol lieka labiausiai išvystyta tarp bendrų Europos Sąjungos koncepcijų; ji pasitarnavo kaip vienas efektyviausių dabartinės Europos formavimo mechanizmų.1. Europos formavimas – pradžia

1956m. gegužės 29d. Venecijoje šešios Europos šalys (Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vokietijos Federatyvinė Respublika) sudarė Europos Ekonominės Bendrijos įkūrimo projektą. Bendrijos įkūrimo laikoma Romos sutarties pasirašymo diena (1957m. kovo 25d.), iš esmės tuomet susikūrė dvi organizacijos – Europos Ekonominė Bendrija (EEB) ir Europos Atominės Energijos Bendrija (EURATOMAS}, prie kurių vėliau prisijungė Europos Anglių ir Plieno Susivienijimas (EAPS), balandžio 18d, sutinkamai su Paryžiaus sutartimi.

Romos sutarties tikslas buvo sudaryti muitų sąjungą, tai yra laisvos prekybos zoną su Bendrais Užsienio Prekybos Tarifais (BUPT). Ta priemonė turėjo garantuoti laisvą prekių, paslaugų ir kapitalų apyvartą bei žmonių migraciją tarp šalių – sutarties dalyvių. Be to buvo nutarta sukurti ir įgyvendinti visą eile strateginių koncepcijų, tarp jų žemės ūkio, transporto, prekybinių santykių su kitomis pasaulio šalimis, o taip pat finansines bei socialines koncepcijas.

Iš pradžių Europos statinio pamatu buvo bazinės šakos (žemės ūkis ir energetika) ir sunkioji pramonė (metalurgija). Ryšium su šiomis kryptimis ir buvo įsteigtos EAPS, EURATOMAS ir EEB, kurios vėliau, 1993m., susijungs į vieningą Europos Sąjungą. Prieš tapdama integruota ekonomine zona, Europos Sąjungą iš pradžių buvo bendra, o vėliau ir vieninga rinka.

Kodėl BŽŪP?

BŽUP – kertinis Europos pastato akmuo, ji atsirado ir politinių, ir ekonominių prielaidų pasekmėje:

· Europos siekimas susivienyti po Antrojo pasaulinio karo. Nacionalinių ekonomijų susivienijimas buvo vienas iš teisingiausių šio tikslo siekimo kelių.

· Šešių šalių – įsteigėjų, tuo metu jau įveikusių rimtą maisto produktų deficitą siekimas garantuoti savo saugumą maisto
produktų tiekimo srityje. Visų šių šalių ekonomikose žemės ūkis vaidino svarbiausią vaidmenį: 22% darbingo amžiaus gyventojų dirbo žemės ūkyje, kuriam teko 10% Bendrojo Nacionalinio Produkto (BNP).

· Ir, pagaliau, į vieningą ekonomiją buvo žiūrima kaip į politinės vienybės garantiją.

Steigimo principai

1957m. kovo mėn. Romos sutartis, sutinkamai su kuria buvo įsteigta Europos Ekonominė Bendrija (39 straipsnis), numatė bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) sudarymą su sekančiais pagrindiniais uždaviniais:

· didinti žemės ūkio našumą,

· garantuoti tinkamą žemės ūkio darbuotojų pragyvenimo lygį,

· stabilizuoti rinkas,

· garantuoti vartotojų aprūpinimą nekenksmingais maisto produktais prieinamomis kainomis.

Strezos konferencija 1958m. liepos mėnesį nustatė pagrindinius BŽŪP principus:

· Vieninga rinka – tai reiškia visiška prekybos laisvė tarp šalių – Bendrijos narių, muitinių barjerų tarp tų šalių pašalinimas, vieningų muitinių tarifų išorės sienoms nustatymas, normų ir taisyklių harmonizavimas valdymo, sveikatos apsaugos ir veterinarinės kontrolės srityse, bendros valdymo taisyklės, vieningos kainos, vieningos konkurencijos taisyklės ir t.t.

· Lengvatinės sąlygos Bendrijos šalims reiškia, kad pirmenybė turi būti teikiama žemės ūkio produkcijai, pagamintai Bendrijos viduje. Kadangi kainos Bendrijos šalyse dažniausiai buvo aukštesnės už pasaulines, BŽŪP apsaugojo vidaus rinką nuo pigesnių importinių produktų prasiskverbimo ir nuo kainų svyravimo pasaulinėje rinkoje importo mokesčių sistemos pagalba, kuriais būdavo apmokestinama trečiųjų šalių produkcija, pervažiuojant Bendrijos sienas. Kartu buvo imtasi ir eksporto stimuliavimo priemonių. Bendrija suteikdavo eksporto kompensacijas padengti skirtumui tarp rinkos kainų Bendrijos viduje ir realizacijos kainų pasaulinėje rinkoje.

· Finansinis solidarumas numatė BŽŪP išlaidų finansavimą vieningo biudžeto lėšų sąskaita, kurio formavimas buvo baigtas 1962m., sukūrus Europos Žemės Ūkio Rėmimo ir Garantijų Fondą (EŽURGF).

Šių pagrindinių principų pagrindu nuo 1960m. gruodžio iki 1962m. sausio pradėjo nuosekliai vystytis vieninga agrarinė Europa. Tam buvo imtasi šių priemonių:

· Vieningų Rinkos Struktūrų (VRS) atskiruose gamybos sektoriuose sudarymas. Iš pradžių Šios struktūros apėmė tik daugiau kaip pusę visos žemės ūkio gamybos, bet palaipsniui jos išplito visuose sektoriuose. Šiuo metu VRS režimai apima visų rūšių žemės ūkio produkcijos gamybą, neskaitant bulvių auginimo ir alkoholinių gėrimų gamybos. Šių struktūrų tikslas – garantuoti paramą rinkoje, įdiegiant atitinkamus mechanizmus, skirtingus kiekvienai produkcijos rūšiai.

· Europos Žemės Ūkio Rėmimo ir Garantijų fondo (EŽURGF) sudarymas 1962m. gruodžio mėn. BŽŪP išlaidų finansavimui nepriklausomai nuo produkcijos rūšies ir šalies – narės.

· Europos Žemės Ūkio Rėmimo ir Garantijų Fondas (EŽURGF)

Vieninga politika, vieningi finansai… Bendrijos biudžeto ribose EŽURGF tvarko išlaidas žemės ūkio srityje. Kaip galima spręsti iš pavadinimo, ši struktūra susideda iš dviejų dalių:

Garantijų poskyris finansuoja didžiąją išlaidų žemės ūkiui dalį vieningų rinkos struktūrų pagalba, tarp jų ir išlaidas vidaus rinkos reguliavimui reguliatyvinių organų, vykdomų supirkimų sąskaita, laikymo išlaidas, tiesioginius “pelno” grantus, subsidijas produkcijos paskirstymui ir eksporto kompensacijas. Ryšium su didėjančia EŽURGF Garantijų poskyrio išlaikymo kaina, 1988m. Europos Tarybos pasitarime Briuselyje buvo nutarta žemės ūkio išlaidoms taikyti griežtas taisykles, būtent, buvo nustatyta, kad šių išlaidų žemės ūkiui dydis neturi viršyti maksimalios nustatytos ribos – rekomenduojamo dydžio. Be to, šių išlaidų didinimas neturi viršyti 74% kasmetinio Bendrijos BNP prieaugio;

Rėmimo poskyris valdo Bendrijos lėšas, skirtas struktūrinės politikos realizavimui, tarp jų lėšos modernizavimui, kompensacinės išmokos “natūraliems sunkumams” įveikti, pagalba jauniems ūkininkams kuriant savo ūkius, o taip pat lėšos žemės ūkio produkcijos perdirbimui ir realizavimui.

2. 1960 – 1970 metai. BŽŪP realizavimas

BŽŪP realizavimo mechanizmai

Laikotarpyje nuo 1962m. iki 1992m. BŽŪP realizavimas iš esmės buvo vykdomas daugiausia vieningų kainų ir rinkos struktūrų palaikymo keliu. BŽŪP realizavimo mechanizmai iš esmės remiasi garantuotų vieningų kainų ir vieningos rinkos struktūrų (VRS) palaikymu, tarp kitko, pastarosios skiriasi viena nuo kitos priklausomai nuo gamybos sąlygų ir konkrečių produkcijos rūšių realizavimo. Pagrindiniai VRS režimai:

· Pirmasis (VRS) tipas viena ar kita forma taikomas 70% žemės ūkio gamybai. Jis susideda iš dviejų elementų: vidaus rinkos reguliavimo ir išorinės apsaugos šalių, neįeinančių į Europos Sąjungą. Daugumai produkcijos rūšių, kaip antai kruopos, sviestas, pieno milteliai, cukrus, jautiena Bendrijoje sudaryti specialūs reguliavimo organai, superkantys perprodukciją rinkos kainų stabilizavimo tikslu. Atskiros normos veikia tokiai produkcijai, kaip kiauliena, kai kurių vaisių, daržovių, stalo vyno rūšių atžvilgiu. Pasiūlai viršijant paklausą, Bendrija gali išmokėti privačioms struktūroms subsidijas produkcijai
išlaikyti, kol atsiras galimybė ją realizuoti rinkoje. Vidaus rinkos palaikymas visoms toms produkcijos rūšims [manomas tik tuo atveju, jeigu bus efektyvi apsauga nuo analogiškos produkcijos skverbimosi iš trečiųjų šalių.

· Antrasis (VRS) tipas taikomas maždaug 25% gaminamai produkcijai ir skirtas apsaugoti ją nuo išorinės konkurencijos. Į šią grupę įeina kiaušiniai, paukštiena, aukštos kokybės vynas, gėlės ir dauguma vaisių bei daržovių. Šios rūšies produkcija nėra pirmo reikalingumo. Jos gamyba daugmaž nepriklauso nuo žemės kokybės, ir čia nėra būtinybės reguliuoti rinkos stabilumą. Išoriškai jos apsaugą reguliuoja importo rinkliava ir kiti mokesčiai, kurie apskaičiuojami [vairiais metodais.

· Trečiasis (VRS) tipas veikia tas produkcijos rūšis, prieš kurias Bendrija yra įsipareigojusi nekeisti nustatytų muito mokesčių įvežamai produkcijai (ypač GSTP susitarimuose iki Urugvajaus Raundo pravedimo). Į šią grupę įeina rapsai, saulėgrąžų sėklos, medvilnės sėklos ir baltyminės kultūros (žirniai, paprastosios pupos). Siekiant padengti skirtumą tarp Bendrijos kainų ir produkcijos, kuri yra [vežama iš trečiųjų šalių, kainų, perdirbimo įmonėms yra išmokamos kompensacijos.

· Ketvirtasis (VRS) tipas taikomas fiksuotų subsidijų forma labai specifiškoms produkcijos rūšims, tokioms kaip linai, kanapės, apyniai, šilkverpiai ir sėklos. Kitų rūšių produkcijos, pavyzdžiui, kietųjų kviečių, atžvilgiu gamybos subsidijos taikomos kartu su kitais rinkos organizavimo mechanizmais.

Klasikinio režimo pavyzdys – režimas kruopoms. Jis buvo sudarytas kaip pavyzdys ir pradėtas taikyti 1962m. Laikui bėgant jis buvo žymiai pakeistas, bet kaip ir anksčiau, jis yra pagrįstas trimis pagrindiniais principais, kuriais remiasi ir kiti VRS tipai. Kasmet žemės ūkio Ministrų taryba nustato taip vadinamas “vidaus struktūros” kainas, kurios yra fiksuotos. Jos organizuoja rinką, kai tuo tarpu faktiškas rinkos kainas laisvai nustato pati rinka. Vidaus rinkos palaikymas paremtas tiesioginiais produkcijos supirkimais, kuriuos vykdo valstybiniai reguliavimo organai, susidarius atitinkamoms aplinkybėms. Mainų sistema, kuri remiasi:

· lanksčiais importo mokesčiais, kurių dydį sudaro skirtumas tarp trečiųjų šalių kainų ir “kainų viršūnių”;

· eksporto kompensacijomis eksportuotojams, kurių dydį sudaro skirtumas tarp Bendrijos rinkos kainų ir pardavimo kainų pasaulinėje rinkoje.

EŽURGF Garantijų poskyris finansuoja VRS. 1992m. reformos pasekmėje buvo žymiai sumažintos “reguliuojamos” kainos. “Tikslinės kainos” ir “kainų viršūnės” buvo panaikintos, o remiantis susitarimu dėl GSTP, mokesčiai buvo pakeisti fiksuotais muito mokesčiais.

Pirmieji teigiami rezultatai

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje BŽŪP rezultatai buvo teigiamai įvertinti. Buvo pažymėta, kad išaugo gamybos apimtis progresuojant genetikai, kultūrų auginimo metodikos ir valdymo technologijos srityje bei aprūpinimo garantuotais realizavimo kanalais srityje rentabilių kainų dėka. Visa tai tapo realybe. Bendrija pilnai apsirūpino maisto produktais ir ėmė net eksportuoti kai kurią produkciją išvystytos prekybos sąlygomis. Buvo užtikrintas patikimas tiekimas. Kainos buvo aukštesnės už bendras pasaulines kainas, ir praktiškai jos išliko stabilios. Vyksta progresas žemės ūkio modernizavimo srityje. Jo rezultate atsirado naujos gamybinės veiklos sritys. BŽUP finansavimo ateitis buvo aprūpinta. Europos samite Hagoje (1970m. balandžio mėn.) buvo priimtas nutarimas formuoti Bendrijos resursų biudžetą.

3. 1972 metai. Naujas išmatavimas – struktūrinė politika

VRS režimai, kainodaros metodika ir rinkos strategija negalėjo išspręsti visų Europos žemės ūkio problemų. Kaimo gamintojams sukurtas socialinis ekonominis klimatas ir kitų gamybos šakų augimas veikė ir žemės ūkio vystymąsi. Iš čia kilo būtinybė sudaryti žemės ūkio gamybos struktūrinio tobulinimo strategiją, ypač atsižvelgiant į tą faktą, kad skirtumai tarp atskirų EEB šalių – narių vykdant BŽŪP nebuvo panaikinti. Kai kuriais atvejais tie skirtumai buvo net akcentuoti.

Nacionalinių politinių koncepcijų koordinavimas

Septintajame dešimtmetyje Bendrija mažai tesirūpino žemės ūkio gamybos struktūrinių organizacijų politiniais klausimais. Tai apsprendė rimti skirtumai tarp šalių – narių, kurie apsunkino centralizuotą veiklą. Bendrija savo veiklą apribojo tuo,

kad EŽURGF Rėmimo poskyris koordinavo nacionalines politines koncepcijas ir finansavo individualius projektus. Reikia pažymėti, kad struktūrinė politika, įnešusi svarbų indėlį į žemės ūkio gamybos modernizavimą, buvo suformuota Prancūzijoje 1960m. ir 1962m. žemės ūkio rinkos įstatymų pagrindu. Tie įstatymai vėliau buvo pritaikyti Bendrijos įstatymuose ir svarbiausiose Bendrijos žemės ūkio politikos doktrinose. Jau Mansholto protokole 1968m. buvo pažymėta, kad strategija kainodaros ir rinkos reguliavimo srityje yra ribota. Nežiūrint į gamybos apimties augimą ir Bendrijos išlaidas, kaimo darbininkų gyvenimo sąlygos nepagerėjo. Iškilo būtinybė sudaryti vieningą struktūrinę strategiją, nukreiptą į darbo našumo kėlimą, kartu didinant kaimo darbininkų pajamas bei paramos plėtimą rajonams su nepalankiomis sąlygomis (ypač kalnų rajonų
ūkiuose

Pirmosios socialinės struktūrinės direktyvos

1972m. įstojus į Bendriją Jungtinei Karalystei, buvo pravestos pirmosios socialinės struktūrinės priemonės, skirtos ūkių plėtimui, siekiant efektyvesnio mechanizavimo bei tobulinant kaimui vadovaujančių kadrų rengimą ir jų kvalifikacijos kėlimo metodus, o taip pat suteikiant jiems galimybes kitose veiklos srityse. Šios programos ribose ūkininkams buvo suteikta galimybė sudaryti “vystymosi planus”, pagal kuriuos jie galėjo gauti grantus savo ūkių modernizavimui ir plėtimui, bet su sąlyga, kad jie pateiks įrodymus, jog pageidaujamas kapitalo investavimas vėliau duos pelną, būtent – padidins pajamas. Tuo pačiu, Bendrija suteikė galimybę ūkininkams, vyresniems negu 55 metų, anksčiau išeiti į pensiją su sąlyga, kad jie parduos savo žemes siekiant plėsti kitus ūkius. 1975m. Taryba priėmė specialią pagalbos kalnų sritims ir rajonams su nepalankiomis sąlygomis programą, kuri turi didelę reikšmę vietovės apsaugai. Nuo to laiko tokių sričių ūkininkams yra mokamos kompensacijos gamtinių sunkumų įveikimui (KGSĮ) tiesioginių grantų forma. Be to, šiems ūkininkams teikiama pirmenybė skirstant investicines subsidijas tam, kad jie galėtų tęsti savo veiklą. Tačiau prasidėjus ekonominei krizei, tos priemonės nedavė laukiamų teigiamų rezultatų. Viena iš priežasčių buvo ta, kad padidėjusios EŽŪRGF Garantijų poskyrio išlaidos pasiglemžė lėšas, kurios turėjo būti skirtos Rėmimo poskyriui. Rėmimo poskyrio programoms turėjo būti išskirtas trečdalis visų žemės ūkio išlaidų. Faktiškai buvo skirta tik 5-10%. Pradedant 1985 metais Bendrija turėjo peržiūrėti savo socialines struktūrines direktyvas – vystymosi planus pakeitė daug lankstesni įrengimų tobulinimo planai, buvo suteikti grantai jų įvedimui, pakeista išankstinio išėjimo į pensiją programa, padidintos KGSį, įvesti grantai gamybos ekstensifikavimui bei nepalankiems rajonams ir t.t.

4. 1970-1980 metai. Nuo ekspansijos prie kritikos

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2585 žodžiai iš 5059 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.