Bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo reformos
5 (100%) 1 vote

Bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo reformos

Bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo reformos

Dar 1988 metais buvo parengta „Lietuvos TSR vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija“, pagal kurią bendrąjį lavinimą buvo numatyta pertvarkyti demokratiniais pagrindais bei grindžiant nacionaline kultūra. Ši švietimo samprata buvo pavadinta „Tautinės mokyklos koncepcija“. Toliau ši koncepcija vystyta jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tuomet švietimui teko svarbus uždavinys: keisti visuomenės mąstymą, ugdyti demokratijos vertybes, diegti naujas politines ir ekonomines žinias. 1991 m. birželį buvo priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Tais pačiais metais buvo paskelbta švietimo reformos programa, o 1992 m. – Lietuvos švietimo koncepcija. Parengtos naujos mokymo programos. Esminiais Lietuvos švietimo principais paskelbti humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas ir atsinaujinimas. 1992 m. priimta Lietuvos konstitucija įteisino privalomą mokymą asmenims iki 16 metų. Pagal Konstituciją, mokymas valstybinėse bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.

Daugiausia mokymo ir auklėjimo įstaigų šiuo metu yra valstybinės, tačiau steigiamos ir privačios mokyklos. Ėmė kurtis gimnazijos, jaunimo mokyklos. Naujoviškai rengiami mokytojai. Išleista daug naujų vadovėlių, ypač aktualu buvo parengti naujus lietuvių literatūros, kalbos, socialinių mokslų vadovėlius. Mokyklose pradėta dėstyti naujus dalykus: tikybą, dorinį ugdymą, atkreiptas dėmesys į pilietinį ir ekonominį ugdymą. Ugdymo turinį mokyklose stengiamasi sieti su gyvenimo problematika, mokoma daugiau Vakarų Europos kalbų. Nuo 1993 m. moksleiviai X–XII klasėse gali rinktis B (pagrindinę), A (aukštesniąją) arba S (sustiprintą) lygio programas. Nuo 1998 m. pradėtas diegti profilinis mokymas – mokiniai patys gali rinkti mokymosi kryptį. Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Nuo 1998–1999 m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo.

Viena iš skaudžiausių dabartinės švietimo padėties Lietuvoje problemų – vis daugėja mokyklinio amžiaus vaikų, nelankančių mokyklos. Dažniausiai tai vaikai iš asocialių, skurdžiai ar labai toli nuo mokyklos gyvenančių šeimų. Šią padėtį stengiamasai taisyti – Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekse numatyta piniginė bauda tėvams „už vengimą ar kliudymą leisti vaikus iki 16 metų amžiaus į mokyklą“, steigiamos vaikų teisių apsaugos tarnybos, rūpintis valkataujančiais ir beglobiais vaikais įpareigojami savivaldybių švietimo padaliniai ir policijos komisariatai. 1992 m. parengta Jaunimo mokyklų koncepcija, įkurta keletas tokių mokyklų. Jaunimo mokyklos priima iš bendrojo lavinimo mokyklų iškritusius, išėjusius vaikus, jose stengiamasi atgaivinti šių vaikų motyvaciją mokytis, padėti grįžti prie nuoseklaus lavinimosi. Didžioji dalis baigusių Jaunimo mokyklas grįžta į bendrojo lavinimo ar stoja į profesines mokyklas.

Labai svarbi problema mokykloms yra narkotikų vartojimo prevencija, nes narkotikai vis labiau plinta tarp mokyklinio amžiaus jaunimo. Kelia nerimą ir didelis moksleivių mokymosi krūvis.

Aukštojo mokslo reformos taip pat buvo pradėtos vykdyti dar prieš nepriklausomybės atkūrimą. 1989 m. dauguma aukštųjų mokyklų parengė savo statutus, buvo uždarytos karinio rengimo katedros, pasiekta, kad studentai būtų atleisti nuo privalomosios karinės tarnybos. Po 1990 m. buvo reformuota studijų sistema – įtvirtintos bakalauro ir magistro studijų pakopos, studijų apskaitos kreditais sistema. Atnaujintas studijų turinys: grąžinti sovietiniais metais nedėstyti dalykai – antropologija, sociologija, teologija. Aukštosios mokyklos įgijo autonomiją. Šalia universitetų pradėjo veikti ir neuniversitetinio aukštojo mokslo įstaigos – kolegijos.

Viena iš svarbesnių aukštojo išsilavinimo problemų – studijų mokestis. 2002-asiais metais buvo pakoreguotas Aukštojo mokslo įstatymas ir nustatyta, kad nuo 2002–2003 mokslo metų pradžios kiekvieną semestrą studentai mokės aukštajai mokyklai 4 MGL dydžio studijų įmoką. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems studentams, įstatyme sakoma, kad ne mažiau kaip 50 procentų dieninių studijų studentų, atrinktų pagal mokymosi rezultatus, studijų įmokas apmokės valstybė. Taigi, maždaug pusė šalies studentų turės mokėti už mokslą. Aukštojo mokslo prieinamumą sunkiau besiverčiantiems šiuo atveju užtikrintų studijų kreditavimo sistema, tačiau Lietuvoje ji nėra veiksminga. Paskolomis iki šiol naudojosi labai mažai studentų.