Bendrosios prekybos politika
5 (100%) 1 vote

Bendrosios prekybos politika



ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

Dovilė VILEIKYTĖ, Ineta BRAŽAITĖ, Vitalija LAGODA

Ekonomikos EK 1/1 gr.studentės

BENDROJI PREKYBOS POLITIKA

Europos Sąjungos bendrosios rinkos individualus namų darbas

Tikrino: asist. L. Katkevičienė

Šiauliai,2004

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BENDROJI PREKYBOS POLITIKA 5

2. KILMĖS TAISYKLĖS 8

3. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS REGLAMENTAVIMAS 9

4. BENDRASIS MUITŲ TARIFAS 10

5. EKSPORTAS IR IMPORTAS 11

6. PREKYBOS KLIŪČIŲ TREČIOSIOSE ŠALYSE PANAIKINIMAS 14

7. PREKYBOS INSTRUMENTAI 14

8. EUROPOS SĄJUNGOS BENDROJI PREFERENCIJŲ SISTEMA 15

9. LOMĖS KONVENCIJA SU AFRIKOS, KARIBŲ JŪROS IR RAMIOJO VANDENYNO VALSTYBĖMIS 16

9.1 KOTONU SUTARTIS 17

9.2 AFRIKA 19

10. ASOCIACIJOS SUTARTYS SU VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS VALSTYBĖMIS 20

10.1 ASOCIACIJOS SUTARTIS (ĮSKAITANT DVIŠALĘ PREKYBĄ) 21

11. EUROPOS EKONOMINĖ ERDVĖ IR EUROPOS LAISVOSIOS PREKYBOS ASOCIACIJA 23

11.1 EUROPOS EKONOMINĖ ERDVĖ 23

11.2 EUROPOS LAISVOSIOS PREKYBOS ASOCIACIJA 25

12. UŽSIENIO PREKYBOS REŽIMO PASIKEITIMAS LIETUVAI ĮSTOJUS Į ES 26

IŠVADOS 27

LITERATŪRA 28

ĮVADAS

Europos Sąjunga yra didžiausia besivystančio pasaulio šalių partnerė, teikianti 55 proc. visos oficialiosios tarptautinės paramos, didžiausia prekybos partnerė ir užsienio investuotoja.

Europos Sąjungos prekybos politikos supratimas yra aktualus šalies verslininkams nuo Lietuvos narystės ES datos – 2004 m. gegužės 1 dienos.

ES bendroji prekybos politika skiriasi nuo daugelio kitų prekybos sutartimis susijusių šalių (šalių grupių) prekybos politikos. Suvokti šiuos ypatumus yra svarbi sąlyga siekiant sėkmingos tiek ES vidaus, tiek išorės prekybos.

ES bendroji prekybos politika būtina bendrosios rinkos funkcionavimui užtikrinti. Jei Bendrijos šalyse galiotų nevienodi muitų tarifai, bendrosios rinkos sąlygomis trečiosios šalys eksportuotų prekes į tą šalį narę, kuri taiko mažesnius tarifus. Vidaus rinkoje prekės keliautų į šalis, kurios taiko didesnius muitus. Pastarosios, aišku, prieštarautų ir sudarytų kliūčių prekėms iš šalių, kur galioja nedideli muitų tarifai. Tai suardytų visą bendrosios rinkos koncepciją. Analogiška padėtis susidarytų, jei kuri nors iš ES šalių narių taikytų liberalesnes eksporto sąlygas. Taigi bendroji rinka reikalauja bendrosios prekybos politikos. Tai stiprina ir ES pozicijas derantis su kitais prekybos partneriais. ES bendra derybų pozicija, atstovaujant visų organizacijos narių interesams, ypač naudinga mažosioms šalims, nes jų galimybės susiderėti dėl palankių prekybos sąlygų yra gerokai mažesnės nei didžiųjų valstybių ar jų blokų.

ES bendrąją prekybos politiką reglamentuoja Europos Bendrijos steigimo sutarties 133 straipsnis (buvęs 113), teigiantis, kad ES bendroji prekybos politika remiasi bendrais principais, ypač nustatant muitų tarifus, sudarant prekybos sutartis, taikant suderintas eksporto politikos liberalizavimo ir prekybos apsaugos priemones, numatomas esant dempingui ar subsidijoms.

Minėto straipsnio įgyvendinimo sprendimai priimami ES Taryboje kvalifikuota balsų dauguma, kiekvienai šaliai narei išreiškiant nuomonę. Taryba įgalioja Europos Komisiją derėtis dėl prekybos sąlygų su trečiosiomis šalimis.

Lietuvai pradėjus taikyti ES bendrąją prekybos politiką, reikia taikyti jos priemones – bendruosius tarifus, kvotas, antidempingą ir kt. prekybos sutartis. Dėl šių priemonių ir sutarčių taikymo pasikeis kai kurių prekių importo muitų tarifai ir tai turės įtakos tiek vartotojams, tiek gamintojams. Permainų įvertinimas leidžia Lietuvos rinkos dalyviams tinkamai pasirengti darbui naujomis bendrosios rinkos sąlygomis ir sėkmingai taikyti ES bendrąją prekybos politiką.

tikslas – susipažinti ir susisteminti medžiagą nagrinėjama tema

uždaviniai:

1. Supažindinti su Lietuvos ir Europos Sąjungos pagrindiniais užsienio prekybos reguliavimo principais;

2. Prekybiniais santykiais su trečiosiomis šalimis;

3. Aptarti pasikeitimus užsienio prekybos srityje Lietuvos narystės ES sąlygomis;

4. Pateikti išvadas

1. Bendroji prekybos politika

Bendroji prekybos politika (angl. common commercial policy) – taisyklių rinkinys, reglamentuojantis Europos Bendrijos prekybos su trečiosiomis šalimis rėžimą. Bendra prekybos politika – tai viena iš keleto sričių, numatytų Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje.

Pagrindinis dokumentas, kuriame apibrėžiama ES bendroji užsienio prekybos politika, yra Europos Bendrijos steigimo sutartis. Ši politika yra bendra visoms šalims narėms, t.y. šalys vadovaujasi tais pačiais principais bei taisyklėmis, tarp kurių reikėtų paminėti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją preferencijų sistemą.

Kai prekyba tarp valstybių vyksta remiantis laisvosios prekybos sutartimis, prekybos tarp sutartį pasirašiusiųjų muitai gali būti netaikomi, tačiau kiekviena valstybė turi teisę savarankiškai nustatyti muitus iš trečiųjų šalių importuojamoms prekėms . Prekyba tarp muitų sąjungai priklausančių šalių vyksta be muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taikomi vienodi muitų tarifai. Europos Sąjunga yra muitų sąjunga, t.y. ES yra nustačiusi bendrą
muitų politiką trečiųjų šalių atžvilgiu, ir šalys narės privalo laikytis šios politikos.

ES bendrasis muitų tarifas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, į kurią ES šalį prekė įvežama, jai taikomas toks pat muitas . Šiame dokumente reglamentuojami visi ES taikomi muitai, prekybos instrumentai, kvotos, kiti su prekybos reguliavimu susiję aspektai.

Pažymėtina, kad nuo Lietuvos narystės ES bendrasis ES muitų tarifas galioja ir Lietuvoje t.y. kad prekėms, patekusioms į Lietuvos teritoriją iš trečiųjų šalių, taikomi tokie pat muitai, kaip ir įvežant prekes į bet kurią kitą ES šalį.

Kiekvienais metais ES muitai yra peržiūrimi ir, jei reikia, keičiami du kartus per metus: sausio 1 d. bei liepos 1 d.

Komisija teikia Tarybai pasiūlymus dėl bendrosios prekybos politikos įgyvendinimo. Komisija veda tokias derybas konsultuodamasi su specialiu komitetu, kurį Taryba skiria, kad padėtų Komisijai atlikti šį uždavinį, ir vadovaudamasi direktyvomis, kurias Taryba gali jai iškelti.

Siekdama, kad įgyvendinti pagal šią Sutartį vykdomų bet kurios valstybės narės prekybos politikos priemonių netrukdytų prekybos srautų nukreipimas arba sunkumai, kylantys vienoje ar keliose valstybėse narėse, Komisija pasiūlo, kokiais būdais valstybės narės turi tarpusavyje bendradarbiauti . Jei tai nepavyksta, Komisija gali suteikti teisę valstybėms narėms imtis reikalingų apsaugos priemonių, kurių sąlygas ir detales nustato.

Skubiais atvejais valstybės narės prašo Komisiją suteikti teisę pačioms imtis reikalingų priemonių, o šį sprendimą priima kiek galima greičiau; tokios valstybės apie priemones praneša kitoms valstybėms narėms. Komisija gali bet kuriuo metu nuspręsti, kad tokios valstybės narės turi pakeisti ir panaikinti šias priemones.

Bendra prekybos politika apėmė daugiau nei bendrojo muitų tarifo įgyvendinimą ir esminių kliūčių prekybai tarp valstybių narių pašalinimą, kas yra numatyta GATT (angl. General Agreement of Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) įteisinančiame regionų ekonominių organizacijų kūrimą. Muitų sąjungos įdiegimas buvo vienas iš bendrosios rinkos elementų, ir tai rinkai įgyvendinti, taip pat prekių ir paslaugų judėjimo tarp valstybių narių kliūtims pašalinti reikėjo plataus spektro bendrosios prekybos politikos priemonių. Be to, bendros prekybos politikos įgyvendinimas glaudžiai siejasi su kitomis EB politikos sritimis, ypač konkurencijos politika, priemonės politika ir bendra žemės ūkio politika.

Ekonomikos požiūriu bendra prekybos politika yra siekiama išvengti neigiamų išorinių padarinių, dar vadinamų kaimynystės efektu, atsirandančių dėl to, kad kiekvienos valstybės narės prekybos politika skiriasi. Be to, regioninės organizacijos narių prekybos politika gali būti suderinama stengiantis padidinti jos svorį tarptautinėse derybose ir, suvienodinus šią sritį reglamentuojančias teisės normas, sumažinti sandorių išlaidas. Tačiau EB atžvilgiu šie argumentai nebuvo pagrindiniai – daug svarbos turėjo politiniai integracijos motyvai.

Įgyvendinant bendrąją prekybos politiką atsižvelgiama į tai, kad muito mokesčių tarp valstybių narių panaikinimas gali palankiai paveikti tokių valstybių įmonių pajėgumą konkuruoti jį padidindamos:

1. Nepažeisdamos kitose tarptautinėse organizacijose prisiimtų įsipareigojimų, valstybės narės iki pereinamojo laikotarpio pabaigos eksporto į trečiąsias šalis pagalbos teikimo sistemas palaipsniui taip suderina, kad būtų garantuota, jog konkurencija tarp Bendrijos įmonių nebus iškraipoma. Komisijos siūlymu Taryba iki antrojo etapo pabaigos vienbalsiai ir jam pasibaigus – kvalifikuotąja balsų dauguma priima visas šiam tikslui reikalingas direktyvas.

2. Ankstesnės nuostatos netaikomos nei muito mokesčių grąžinimui, nei lygiaverčio poveikio rinkliavoms, nei netiesioginių mokesčių atlyginimui, įskaitant apyvartos mokesčius, akcizą ir kitus netiesioginius mokesčius, priskaičiuojamus eksportuojant prekes iš valstybės narės į trečiąją šalį, kai toks grąžinimas ar atlyginimas neviršija sumos, tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos eksportuojamai produkcijai.

Atsižvelgiant Ekonominės Bendrijos (EB) bendros prekybos politikos priemones, jų pagrindinius ypatumus ir raidą pažymėtina, kad priemonių pobūdis, taikymo mastas ir santykis tarp valstybių narių bei EB institucijų kompetencijos nėra statiškas, tai priklauso nuo pokyčių valstybėse narėse, daugiašalių derybų GATT (dabar – Pasaulio prekybos organizacijos (PPO)) raidos ir tarptautinės ekonominės bei politinės sistemos pokyčių.

Bendra prekybos politika apima EB vidaus teisės normas (vadinamas autonomiškomis priemonėmis) ir dvišalius bei daugiašalius susitarimus su trečiosiomis šalimis (vadinamus sutartinėmis, arba konvencinėmis priemonėmis). EB vidaus teisės normos, susijusios su bendra prekybos politika, paprastai skirstomos į bendrąjį muitų tarifą ir kitas priemones – eksporto bei importo, taip pat prekybos apsaugos priemones. Kitaip sakant, galima išskirti tarifines ir netarifines prekybos apsaugos priemones. Nors šios teisės normos yra nustatomos ir įgyvendinamos vienašališkai, tai darant atsižvelgiama į tarptautines prekybinius santykius reguliuojančias taisykles, pirmiausiai
GATT nuostatas.

2. Kilmės taisyklės

Galimybė pasinaudoti palankiomis prekybos sąlygomis didele dalimi priklauso nuo prekių kilmės, kuri patvirtinama remiantis tam tikromis taisyklėmis. Remiantis kilmės taisyklėmis, galima nustatyti, kokioje šalyje prekė yra faktiškai pagaminta . Prekės kilmės šalis gali būti tik viena, todėl tokių visuotinai pripažįstamų taisyklių taikymas palengvina kilmės nustatymą. Nuo kilmės šalies priklauso:

bįvežamai prekei taikomi muitai;

bkonkrečios prekės importui taikomos priemonės ar instrumentai;

bprekių žymėjimas;

bgalimybė dalyvauti valstybės viešųjų pirkimų konkursuose .

Daugiašalio derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo metu buvo pasirašytas Bendrasis kilmės taisyklių susitarimas dėl muitų ir prekybos, kuris padėjo pagrindus prekybos taisyklėms suderinti, nustatant bendras kilmės taisykles.

Sutartyje numatomos dvi kilmės taisyklių rūšys:

1. Nepreferencinės, kurios turėtų būti vienodos visoms PPO šalims narėms;

2. Preferencinės (lengvatinės), kuriose atsižvelgiama į dvišalėse ir daugiašalėse sutartyse numatytas preferencines prekybos sąlygas.

Lietuva taiko preferencines kilmės taisykles toms šalims, su kuriomis pasirašytos laisvosios prekybos sutartys, tarp jų ir su ES. Kilmės taisyklės patvirtintos protokolais prie laisvosios prekybos sutarčių. Šiose taisyklėse konkrečiai apibrėžiamos sąlygos, kuriomis remiantis šalyje pagaminta prekė gali būti laikoma turinčia tos šalies kilmę.

Prekių kilmės kumuliacijos taisyklė taikoma tais atvejais, kai galutiniam produktui pagaminti naudojamos žaliavos, dalys ar komponentai yra įvežami iš skirtingų valstybių. Jeigu gamybai panaudotos sudedamosios dalys importuotos iš šalių, priklausančių kumuliacinei zonai, laikoma, kad prekė kilusi iš tos šalies, iš kurios buvo importuota.

Preferencinės kilmės taisyklės leidžia įgyvendinti laisvosios prekybos principą, išvengti papildomų prekybos kliūčių, susijusių su prekės kilme.

3. Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimas

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reglamentuojama trišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos, ekonominio prekybinio bendradarbiavimo sutartys), įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.

Pirmoji prekybos sutartis su ES buvo pasirašyta dar 1992 metais. Tai buvo ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos ir Europos ekonominės bendrijos, galiojusi iki 1998 m.

1994 m. liepos 18 d. laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Europos bendrijų, kuria nuo 1995 m. sausio 1 d. įteisintas laisvosios prekybos režimas tarp Lietuvos ir ES šalių narių.

1995 m. burželio 12 d. pasirašyta ir 1998 m. vasario 1 d. įsigaliojo Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos. Ji pakeitė ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartį, o laisvosios prekybos sutartis tapo Europos sutarties dalimi. Sutartis galios iki Lietuvos narystės ES.

Prekyba pramoninėmis prekėmis tarp ES ir Lietuvos vyksta netaikant muitų, kiekybinių apribojimų arba priemonių, turinčių lygiavertį poveikį .

ES taiko tarifų kvotas iš Lietuvos importuojamiems kai kuriems žemės ūkio produktams, jos yra tam tikras eksporto į ES rinką palengvinimas, nes produkcija nustatytų kvotų ribose apmokestinama sumažintais arba nuliniais muitais. Viršijus tarifų kvotą, importuoti į tą rinką nedraudžiama, tačiau taikomi didesni (ne preferenciniai) muitai .

Pagrindinis Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Muitų tarifų įstatymas. Jame nustatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai, numatyta galimybė taikyti tarifų kvotas. Muitai suskirstyti į penkias rūšis:

bbendrieji (autonominiai, konvenciniai, preferenciniai);

bspecialieji (taikomi kaip atsakomoji priemonė į kitų šalių vienašališkai įvestus muitus);

bantidempingo;

bkompensaciniai;

bprotekciniai.

Antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių taikymo tvarką nustato atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai.

4. Bendrasis muitų tarifas

Muitų sąjunga – svarbiausias Europos Sąjungos bendrosios rinkos elementas. Tai sistema, kuria užtikrinamas laisvas prekių judėjimas – viena iš keturių bendrosios rinkos laisvių. Visi muitai, mokami vykstant prekybai tarp valstybių narių, yra panaikinami. Visos valstybės narės trečiųjų šalių prekėms taiko bendrąjį muitų tarifą ir prekybos politiką. Prieš panaikinant kontrolę valstybių narių pasieniuose laisvas prekių judėjimas Bendrijoje nebuvo realus dalykas.

Tarpusavyje įsteigdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendrų interesų labui prisidėti prie darnaus pasaulinės prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muito mokesčių barjerų mažinimo. Muitų sąjungoje dalyvaujančios ES valstybės panaikina tarpusavio prekybos apribojimus.

Muitinės kodeksas, taikomas nuo 1994 m., yra bendra Muitų sąjungos teisinė bazė. Ji jungia visus Bendrijos muitinės įstatymus į vieną tekstą ir užtikrina Bendrijos importo ir eksporto procedūrų sistemą. Pagrindinis principas yra tas, kad procedūros neturėtų trukdyti prekybos srautams ir nustatytų tinkamą pusiausvyrą tarp prekybos laisvės ir
prekybininkų atsakomybės iš vienos pusės bei būtinybės kontroliuoti – iš kitos.

Bendrasis muitų tarifas (angl. common customs tariff) – vienas iš pagrindinių muitų sąjungos elementų, kuriuo muitų sąjungos, arba bendrosios rinkos, teritorija apsaugoma nuo trečiųjų šalių prekių.

Bendrasis muitų tarifas – tai dvi muitų kategorijos: autonominiai ir konvenciniai muitai. Konvenciniai muitai nustatomi per GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) derybas, ir nuo tada, kai Europos Bendrija tapo GATT nare, jie buvo nuolatos mažinami. Šiuo metu EB daugumai pramonės prekių taiko apskaičiuojamus pagal importuojamų prekių vertę mokesčius, tuo tarpu žemės ūkio prekėms taikomi specifiniai mokesčiai. Pramonės prekėms taikomi muitų tarifai yra gana maži, o kai kurioms žemės ūkio prekėms taikomi mokesčiai – labai dideli.

Laisvas prekių cirkuliavimas Europos Sąjungoje yra vidinis, o bendrasis muitų tarifas – išorinis Muitų sąjungos aspektas. Jis taikomas importuojant prekes per išorines Muitų sąjungos sienas. Bendroji prekybos politika nustato muitų, mokamų už prekes, importuotas į Bendriją, tarifines normas bei išimtis, taip pat draudimus ir apribojimus. Bendrasis muitų tarifas yra toks pats visiems Sąjungos nariams. Normos priklauso nuo ekonominio gaminių „jautrumo“ ir yra Bendrijos ekonominių interesų apsaugos priemonė. Naudodama bendrąjį muitų tarifą, Bendrija taiko tokį principą, kad vidaus gamintojai galėtų sąžiningai ir lygiavertiškai konkuruoti Bendrijos rinkoje su gamintojais, eksportuojančiais iš kitų šalių.

Įgyvendinti bendrąjį muitų tarifą buvo numatyta Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje. Jis įsigaliojo 1968 m. liepos 1 d. Valstybės narės įsipareigojo jį įgyvendinti ir tarifus bei kiekybinius tarpusavio prekybos apribojimus panaikinti per dvylikos metų laikotarpį, padalytą į tris etapus, tačiau tai buvo padaryta aštuoniolika mėnesių anksčiau. Bendrojo muitų tarifo dydis buvo nustatytas apskaičiavus paprastą muitų tarifų, kuriuos tuomet taikė Italija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika ir Beneliukso muitų sąjunga, aritmetinį vidurkį.

5. Eksportas ir importas

Nuo 2004 m. gegužės 1 dienos Lietuvos įmonės, eksportuojančios prekes į trečiųjų šalių rinkas bei importuojančios prekes iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungos rinką, gali naudotis ES nustatytomis prekybos su trečiosiomis šalimis priemonėmis.

Lietuvos gamintojams, eksportuotojams bei importuotojams, atsivėrė naujos galimybės sumažinti prekių kaštus, pasinaudoti ES suteikiamomis eksporto subsidijomis, pagerinti prekybos trečiųjų šalių rinkose sąlygas, o tuo pačiu apsaugoti rinką nuo nepagrįstai pigios trečiųjų šalių įmonių produkcijos.

Viena iš galimybių panaudoti ES prekybos su trečiosiomis šalimis priemones efektyvesniam verslui yra importuojamų į ES vidaus rinką prekių kaštų sumažinimas viso ar dalies muito dydžiu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2657 žodžiai iš 8852 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.