Bendrosios vystymosi ypatybės
5 (100%) 1 vote

Bendrosios vystymosi ypatybės

11213141

Bendrosios vystymosi ypatybės

Paauglystė – sudėtingas amžiaus tarpsnis žmogaus psichologinio vystymosi kelyje. Prasideda didelis socialinės ir psichologinės permainos, kurios sutampa su audringu fiziologiniu vystymusi. Permainos paauglio psichikoje vyksta ne tolygiai: vienos psichologinės struktūros vystosi sparčiau, kitos – lėčiau, todėl atsiranda tam tikras psichologinis disbalansas, kuris daugmaž išsilygina tik paauglystės amžiaus tarpsnio pabaigoje. Paauglio gyvenimas dažnai kupinas konfliktinių krizinių momentų. Tai susiję su paauglio psichikos vystymosi netolygumais: jam labai svarbu save išreikšti, atskleisti savo individualybę, charakterio bruožai, leidžia tą individualybę realizuoti, dar tik formuojasi. Paauglys nori būti savarankiškas, nepriklausomas, trokšta, kad su juo būtų skaitomasi. Kriziniai momentai būna ne tik biologiškai, bet ir socialiai sąlygoti. Tai susiję su šiuolaikinės išsivysčiusios visuomenės sudėtingumu ir prieštaringumu. Pvz.; psichologai, tyrę Ramiojo vandenyno salų gyventojų psichologinę vystymosi, paauglystės krizės požymių neaptiko.Vaikai greitai bręsta, sukuria šeimą, pradeda dirbti, ir perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį būna žymiai spartesnis ir paprastesnis. Tačiau iš kitos pusės, manoma jog, sudėtingėjant visuomenės gyvenimui, paauglystės amžiaus tarpsnis išsivysčiusiose šalyse gali tapti problematišku ir reikalaus dar didesnio psichologų, pedagogų ir tėvų dėmesio.

Paauglio psichikos vystymasis, didele dalimi priklauso nuo jo individualių ypatumų. Vieniems krizinės situacijos pasireiškia staigiai, kitiems – nuosaikiau ir tolygiau. Sunkiausias laikotarpis yra paauglystės amžiaus tarpsnio pradžioje, gali būti ir pabaigoje. Pasitaiko, kad paauglystės amžiaus tarpsnis praeina ramiai, o vidinės problemos išryškėja vėliau. Akceleracijos dėka fiziologinis brendimas prasideda anksčiau, o psichologinė ypač socialinė branda ateina vėliau. Pvz.; vidurinėje mokykloje vieni paaugliai kelia tėvams ir mokytojams ir mokytojams daug rūpesčių, kiti – stropiai mokosi, yra darbštūs ir pareigingi. Jiems konfliktai, pasireiškia po kelerių metų – baigus mokyklą, išvykus studijuoti ar panašiai.

Eriksono nuomone žmogus save realizuoja tik tada, kai priimtinu būdu įveikia tam tikras krizes ir išsprendžia esmines psichosocialines problemas. Kiek viena krizė vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistuoja iki lemiamo įveikimo momento. Jei sėkmingai įveikiama krizė, sustiprina bręstančią asmenybę ( Erikson, 1963).

Ankstyvoje vaikystėje vyksta priešpriešos tarp savarankiškumo ir gėdos, abejonių krizė. Vaikas tikrina savo tėvus ir aplinką, norėdamas sužinoti, ką jis gali valdyti, tvarkyti, o ko ne.

Per didelė tėvų kontrolė sukelia abejonės dėl savo sugebėjimų, gėdos dėl kurių nors savo poreikių ar kūno jausmus.Vaiko savarankiškumo jausmo pradžia – pirminis išsivadavimas iš motinos globos.

Viduriniojoje vaikystėje vyksta priešpriešos tarp iniciatyvumo ir kaltės jausmo krizė. Pasitikintis ir savarankiškas vaikas gali tapti iniciatyvus. Jis gali vienas eiti į nepažįstamas vietas, neriboti smalsumo. Šiame amžiuje atsiranda pareigos jausmas, iniciatyvumo stiprėjimas ir su juo susijęs kaltės potyris pradeda formuoti sąžinę. Vaikas sužino ką reiškia „NE!“.Pažeidus šiuos draudimus – tikrovėje ar vaizduotėje – jis jaučiasi kaltas.Tėvai ir mokytojai, nuolat blokuojantis iniciatyvą, gali užauginti nuolat jaučiantį kaltę, suvaržytą vaiką.

Vėlyvojoje paauglystėje vyksta priešpriešos tarp tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizė. Berniukai ir mergaitės neišvengiamai ima virsti vyrais ir moterimis, bet nejaučia tarpusavio artumo ir prieraišumo. Jų kūnai ir hormonai taip kinta, kad seksualinės jėgos dažnai nustelbia kitus dalykus, užvaldo vaizduotę ir sukelia uždraustus norus. Pagrindinė šio laikotarpio problema – įtvirtinti tapatumo jausmą. Paaugliams kyla daugybė klausimų, kuriais jie mėgina išsiaiškinti, kas jie yra ir koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje.

Paauglio psichologinė problema – tai perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų pasaulį. Paauglio elgesyje palaipsniui pradeda atsirasti vis daugiau suaugusiam žmogui būdingų savybių. Paauglys siekia tapti suaugusiu, nebenori būti vaiku ir stengiasi kuo greičiau pereiti iš vienos amžiaus grupės į kitą. Suaugusieji, nenori juos pripažinti lygiaverčiais bendravimo partneriais, paauglys atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Iš vaikų pasaulio jis jau išėjo, o į suaugusiųjų pasaulį dar neįžengė. Tada atsiranda paauglių subkultūra su savo nuostatomis, elgesio taisyklėmis bei madomis. Susiformuoja tarsi atskira paauglių visuomenė, kurios dėsnius suaugusieji ne visad pajėgia ar nori suprasti. Kai kalbama apie paauglio pareigas, suaugę neretai linkę spręsti, atsižvelgdami į suaugusiems taikomus kriterijus: „Nebūk mažas vaikas!, Elkis kaip pridera – juk tu jau suaugęs!“ ir panašiai. Kai kalbama apie paauglio teises, suaugusiųjų pozicija keičiasi: „Esi per mažas apie tai spręsti!“ ir panašiai.

Paauglystėje pirmąsyk pradedama suvokti save kaip asmenybę. Paauglys labai jautriai, bando suvokti ir išsiaiškinti, kaip jis atrodo kitų žmonių akimis, surinkti visą galimą informaciją apie save. Paauglys intensyviai ieško savojo „Aš“.

Tačiau paauglys,
nėra pasiruošęs priimti bet kurią informaciją apie save. Kritišką, išsakytą vertinimą, moralizuojančiu tonu pareikštas pastabas paauglys gali iškarto atmesti. Taip atsitinka, kai išsakomi priekaištai yra teisingi, ir paauglys viduje tą supranta.

Norėdami suteikti paaugliui kuo daugiau objektyvesnių žinių apie jį patį, geriausių rezultatų pasieksime nuoširdaus ir lygiaverčio bendravimo metu.

Vaikui įžengus į paauglystę, atsiranda nauji idealai, kiti vertinimo kriterijai, būdingi paauglių subkultūrai. Juos visiškai priimti ir suprasti gali tik kitas toks pat paauglys: suaugusiajam tai vargiai įmanoma. Vaikas verčiamas išsipasakoti, arba, dar blogiau – kai jis sekamas, domimasi jo veikla, vargu ar duos norimų rezultatų. Greičiau atvirkščiai, tai gali iššaukti audringą protesto reakciją. Neretai vyresnės kartos žmonės, samprotaudami apie dabartinius paauglius, mėgstama pabrėžti: „Mes jų metų būdami elgiamės visiškai kitaip. Mes buvome paklusnesni, darbštesni…“ ir

pan. Spręsti apie tai, kaip jaučiasi, kuo gyvena šiandienos paauglys, remiantis savo asmeniniais prisiminimais – ne visada adekvatu. Kiekviena karta gyvena vis kitose, skirtingose nuo ankstesnių, socialinėse, politinėse ir ekonominėse sąlygose, todėl naujos kartos paauglystės laikotarpis turi savo specifiką.

F i z i n ė r a i d a

Paauglio amžius – tai laikotarpis, kada organizmas smarkiai auga ir vystosi. Žmogus niekada neauga taip audringai, kaip šiuo amžiaus tarpsniu. Hormonų antplūdis sukelia sparčios, dvejus metus trunkančios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 11 – uosius metus, o berniukams – apie 13 – uosius.

Intensyviausias brendimas yra 13 – 14 metais. Berniukai paauga apie 7,5 cm., per metus, o mergaitės – apie 4, 5 cm., ir taip pirmąkart vidutinis vyro ūgis ryškiai pralenkia vidutinį moters ūgį (Nr.1). Šio augimo šuolio metu sparčiai formuojasi dauginimosi organai, t.y., ryškėja pirminiai lytiniai požymiai. Kartu formuojasi ir antriniai lytiniai požymiai – vyriškieji ir moteriškieji bruožai, nesusiję su dauginimosi funkcijomis: didėja mergaičių krūtys ir platėja klubai, berniukų – didėja veido plaukuotumas, žemėja balsas, ir vieniems, ir kitiems pradeda augti gaktos ir pažastų plaukai (Nr.2).

Lytinio subrendimo požymiai yra pirmoji berniukų ejakuliacija, prasidedanti apie 14 – uosius metus, ir mergaičių pirmosios menstruacijos, atsiranda apie 13 – uosius metus. Gerai šiam įvykiui paruoštos mergaitės paprastai menstruacijų pradžią išgyvena kaip teigiamą gyvenimo pokytį. Nepaisant amžiaus, mergaitės pradeda daugiau save skirti nuo berniukų, o jų elgesys rodo, kad jos tampa vis mažiau priklausomos nuo tėvų ( Golub, 1983).

Numatyti galima tik fizinių pokyčių tvarką (pvz.; krūtys pradeda formuotis ankščiau negu pradeda augti gaktos plaukai ir pan.), bet ne konkretų jų atsiradimo laiką. Kai kurios mergaitės labai paauga jau devintaisiais gyvenimo metais , o kai kurie berniukai – tik šešioliktaisiais. Mary Cover Jones ir jos ir jos kolegų 1950 m. atlikti tyrimai parodė, kad ankstyvas brendimas yra palankesnis berniukams. Anksti pradėję bręsti berniukai, jau ankstyvos paauglystės metu būdami stipresni, atletiškesni, atrodydami nevaikiškai, būna populiaresni tarp draugų, labiau pasitiki savimi ir yra labiau nepriklausomi.

Mergaitėms ankstyvas brendimas gali sukelti nemažai sunkumų. Jauna mergaitė, kurios kūnas nesiderina su emociniu brendimu ir su tuo, ką patiria jos draugės, gali pradėti bendrauti su vyresniais draugais bei elgtis ne pagal savo amžių. Be to, vienuolikmetė, ūgiu toli pralenkusi savo klasės draugus ir tapusi seksualinio dėmesio objektu, tam tikrą laiką gali jaustis sutrikusi ir dėl to kitų erzinama (Petersen, 1987). Tačiau kai bendraamžiai ją pasiveja, aukštesnėse klasėse tokios mergaitės patirtis gali net padėti jai siekiant pripažinimo ir pasitikėjimo savimi.

Intensyvus lytinis brendimas paauglystėje, taip pat ūgio kitimas susilpnina organizmo atsparumą ligoms, padidėja jautrumas, dirginimas. Paauglystės pradžioje labai būdinga nuotaikų nepastovumas, nerviškumas, neramumas, jautrumas. Seksualiniai potraukiai šiuo metu taip pat įgyja ryškesnes formas, atsiranda emocinė įtampa. Dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai pasirodo maždaug dviem metais ankščiau, negu prieš keliasdešimt metų. Šis fizinio bei lytinio augimo ir brendimo greitėjimas vadinamas akceleracija. Ją sąlygoja išorinės (socialinės) sąlygos ir vidiniai (genetiniai) organizmo ypatumai.

P a a u g l i o p a ž i n t i n ė r a i d a

Mąstymas

Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Gebėdami mąstyti apie savo pačių ir kitų žmonių mąstymą, jie pradeda suprasti, ką kiti žmonės galvoja apie juos. Daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savų trūkumų atžvilgiu.

Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, tai galima paaiškinti tuo, kad daugelis paauglių pervertina savo galimybes ir savo atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui. Ankstyvoje paauglystėje mąstymas yra egocentriškas. Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmeninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai (kurie yra patyrę tą patį)
negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos.

Konkretus operacinis mąstymas

Piaget nuomone, kognityviškai subręstama per formalaus operacinio mąstymo periodą, 11 – 16 metų. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.

Piaget pirmasis nustatė tai, ką dabar daugelis raidos psichologų pripažįsta skiriamuoju paauglio mąstymo bruožu: daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Konkretus operacinis mąstymas, sprendžiant problemas, yra racionalus ir logiškas, bet jis nesusijęs su galimybėmis. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai penkiolikos metų.

Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo, o prasidėjus konkretaus operacinio mąstymo stadijai – jau gali „operuoti realybę“.

Abstraktus mąstymas

Piaget teigia, kad yra du pagrindiniai požymiai skiriantys formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo. Tai – hipotetinis – dedukcinis ir propozicinis (teoretinis) mąstymo būdas.

Hipotetinis – dedukcinis mąstymas – atspindi tai, kuo formalaus operacinio mąstymo strategijos skiriasi nuo tų, kurios prieinamos jaunesniam vaikui. Susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, apimančią visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Paauglio problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir no jos pereinama prie realybės, o konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti.

Piaget sukūrė uždavinius, kuriais tyrė logikos raidą, aiškindamasis, ar vaikas (nuo 5 – 15 m.) gali sukurti kai kuriuos fizikos dėsnius, manipuliuodamas tam tinkamomis medžiagomis. Piaget pateikdavo vaikams penkiolika fizikos ir matematikos uždavinių apie kūnų plaukiojimą vandens paviršiuje, metalų lankstumą, svarstyklių pusiausvyrą ir kt. Tyrimai parodė, kad 7 – 10 metų vaikas vadovaujasi tik jam pateikta medžiaga, sugeba klasifikuoti elementus, nustatyti jų panašumą ir, remdamasis savo patirtimi, rasti keletą dėsningumų. 12 -15 metų paaugliai po kelių panašių manipuliacijų su medžiaga pradeda eksperimentuoti ir formuluoti visas galimas hipotezes, stengdamiesi pamažu atskirti veiksnius ir ištyrinėti kiekvieno jų įtaką atskirai, kitus išlaikydami pastovius.

Teorinis samprotavimas – tai proporcinis, paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. D. Oshersonas ir E. Markmanas atliko tyrimus su žetonais, ir eksperimentorius apie juos pateikdavo tam tikrų teiginių. Tyrimai parodė, kad 6 – 10 metų vaikai atkreipdavo dėmesį į konkrečias žetonų savybes, o ne į teiginių logiškumą. Kai nematydavo žetonų negalėdavo nuspręsti, ar abu teiginiai teisingi; o kai matydavo juos, nuspręsdavo, kad abu teiginiai teisingi. Paaugliai priešingai, sugebėdavo įvertinti teiginių logiškumą kaip tam tikrus tvirtinimus (proporcijos). Sugebėdavo pripažinti, kad teiginys, sudarytas principu: „arba…arba“(pvz.;“jis yra arba žalias, arba nežalias“), visada teisingas, o teiginys, sudarytas su „ir“ („jis yra žalias ir nėra žalias“), klaidingas. Abstrakčius protinius sugebėjimus paauglys sugeba pritaikyti, naudodamas kalba pagrįstas sistemas, kurios visiškai atskirtos nuo konkrečios realybės ir kalbos dėka formuluodamas tokias prielaidas, kurios susijusios su abstrakčiomis sąvokomis( „Kas yra tiesa? ir pan.).

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 2172 žodžiai iš 4137 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.