Bendruomenė ir okupacinis rėžimas
5 (100%) 1 vote

Bendruomenė ir okupacinis rėžimas

11

Įvadas

Vienas iš bendrumo elementų, sudarančių bendruomenę, yra veiklos panašumas. Bet kokioje bendruomenėje, kur žmonės yra įsijungę į panašią veiklą ir yra nukreipti į tuos pačius ar panašius įvykius, leidžia žmonėms mėgautis vienas kito kompanija ir sukuria tarpusavio supratimo ryšius.

Bendruomenė kaip kolektyvo tipas paprastai apibūdina grupę, kuri dalinasi apibrėžta fizine erdve ar geografiniu plotu. Bendruomene taip pat gali būti grupė, kurioje galima rasti bendrus bruožus, priklausymo jausmą ir palaikymą, visa tai suformuoja atskirą socialinę visumą, pavyzdžiui, etninę, religinę, akademinę ar profesinę bendruomenę.

Kai kuriems mokslininkams svarbiausias bendruomeniškumo pagrindas yra bendra teritorija, kadangi jų manymu, bendrų ryšių nepakanka sudaryti bendruomenę.

Bendruomenės sampratas galima skirstyti ir pagal istorinį laikotarpį. Kai individas nuolat gyveno tam tikroje vietovėje beveik niekur iš jos neišvykdamas, jam jo kaimo bendruomenė buvo vienintelė, kurioje jis dalyvavo. Industrializacijos laikotarpiu, kuomet sparčiai pradėjo plėstis miestai ir miestietiškas gyvenimo būdas, atsirado galimybė žmogui pasirinkti gyvenamą vietą, o taip pat ir bendruomenę.

Kadangi istorija matuojama ne metais, o vyksmo intensyvumu, tai 1938-1953 m. laikotarpis prilygsta šimtmečiams. Lenkijos ultimatumas ir Klaipėdos netektis, Vilniaus atgavimas ir sovietų kariuomenės įgulų įvedimas, okupacija ir aneksija, krašto sovietizacija ir bolševikinis teroras, šiurpūs pokario metai, masiniai lietuvių trėmimai, prievartinė kolektyvizacija – visi šie įvykiai sutilpo į labai trumpą 15 metų laikotarpį.

Sovietinė okupacija išardė visas tarpukariu užsimezgančias bendruomenines struktūras. Bet kokia diktatūra negali egzistuoti kartu su pilietine visuomene, nes diktatūra nesutinka su bendruomene dalytis žmogaus lojalumu.

Paskelbus Lietuvą sovietine respublika, jos valdymo struktūra buvo suvienodinta su SSRS valdymo struktūra, tuoj pat pradėta “kurti socializmo pamatus”, t.y. naikinti privatinę nuosavybę. Visos ūkio šakos buvo labai sparčiai pertvarkomos pagal Sovietų Sąjungos modelį, visiškai neatsižvelgiant į vietos sąlygas, istorines tautos tradicijas bei ekonominį efektyvumą.

1940 m. liepos 22 d. “Liaudies” seimas priėmė Žemės nacionalizavimo deklaraciją, kuri skelbė, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė. Ūkininkai tapo žemės valdytojais. Deklaracijoje pažymėta, kad “visa žemė, kuria naudojasi darbo valstiečiai ir ta, kuri bus perduota bežemiams ir mažažemiams, patvirtinta jų nuosavybe neribotam laikui. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią primesti jiems kolūkių organizavimą bus griežtai nubausti kaip kenkią liaudies ir valstybės interesams”. Deklaracija skelbė, jog panaikinami visi valstiečių skolų mokesčiai, taip pat mokesčių nepriemokos ir administracinės nuobaudos. Seimas taip pat nustatė didžiausią 30 ha žemės vienam ūkiui valdymo normą. Žemė amžiais buvo didžiausia valstiečių svajonė, todėl norinčių jos gauti netrūko. Beveik kas trečia šeima parašė pareiškimą prašydami žemės. Remiantis šia deklaracija, 1940 m. Lietuvoje buvo ruošiamasi atlikti tarybinę žemės reformą.

Žemės reformai vykdyti 1940 07 26 prie Žemės ūkio ministerijos buvo sudaryta Valstybinė žemės ūkio komisija. Šios komisijos uždavinys buvo vykdyti Liaudies Seimo nutarimus žemės klausimu, aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius. Norinčių gauti žemės buvo, tačiau daug daugiau negu jos buvo Žemės fonde. Valstybinė žemės ūkio komisija paskyrė žemės ūkio komisijas, kurioms buvo pavesti tokie pat uždaviniai, kaip ir Valstybinei komisijai. Valsčiuose sudarytos komisijos turėjo surašyti žemės sklypus, paimtus į valstybės fondą, priimti prašymus ir atrinkti kandidatus žemei gauti. Į šį didelį žemės pertvarkymo darbą valsčių žemės ūkio komisijos įtraukė apie 1400 vietinių valstiečių.

Žemės reformos įstatymas keletą kartų buvo keičiamas ir papildomas atsižvelgiant į valdančiųjų partijų atstovų nuomonę. Tačiau pagrindiniai dėsniai išliko nekeičiami.

Kariai turėjo teisę gauti žemę, nors jie ir nesą buvę žemdirbiai. Trūkstant žemės arti tėviškės, žemę tekdavo duoti toli, nepatogioje įsikūrimui vietoje. Taip pat buvo ir su sklypais, duotais miestų srityse trobesiams pasistatyti. Čia taip pat dažnai tekdavo skirti sklypus asmenims, dėl kurių abejojama, ar pajėgs įsikurti, tačiau apskritai jie atitiko Žemės reformos įstatymo reikalavimus.

Pasibaigus žemės skirstymo darbams, žemės ūkio komisijos buvo panaikintos.

Žemės reformos plačiąja prasme darbai apėmė tris sritis:

1. valstybinių ir nusavintų žemių parceliacija

2. kaimų skirstymą į vienkiemius

3. žemės ūkio melioraciją.

1949 05 10 12-oje Respublikos apskričių buvo papildomai nusavinti 158 ūkiai, o jų žemė išdalinta.

Įjungiant Lietuvą į SSRS ūkio sistemą buvo nustatytos Sovietų Sąjungoje galiojusios prekių kainos bei darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis, vietoj Lietuvos Respublikos mokesčių įvesti sovietiniai mokesčiai. Mažiau kaip per metus laiko nuo okupacijos pradžios visose Lietuvos ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį, buvo pereita
prie griežtai centralizuoto valstybinio biurokratinio Sovietų Sąjungos ūkio modelio.

Nors “liaudies” ministrai prisiekinėjo, jog ūkininkai nebus verčiami stoti į kolūkius, tačiau jau rudenį pradėjo aiškėti, kad siekiama kaip tik šito. Susikūrus kolūkiams, visus klausimus, kuriuos anksčiau spręsdavo sueigos, dabar sprendė kolūkių susirinkimai kuriems vadovaudavo kolūkių pirmininkai, o juos kontroliavo partijos komitetas. Pirmieji būsimos kolektyvizacijos ženklai buvo sodžių skirstymo į vienkiemius nutraukimas ir vadinamosios grupinės sodybos steigimas. Naujakuriai galėjo kurtis tik šalia trobesių to ūkininko, kurio žemė jiems buvo išdalinta.

Valdžia, norėdama nuskurdinti ūkininkus ir greičiau suvaryti juos į kolūkius, žlugdė juos ekonomiškai t.y nustatė didelius mokesčius ir įvairius apribojimus. Natūriniai mokesčiai Lietuvos ūkininkams buvo naujiena ir priminė Pirmojo pasaulinio karo metų kaizerinės Vokietijos valdžios rekvizicijas. Pyliavas turėjo atiduoti visi valstiečiai, net patys smulkiausi, valdę vos 1 ha žemės, taip pat naujakuriai. Nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos. Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančio kolektyvizacijos išgąsdinti valstiečiai jau nebegeidė žemės, kurios amžiais troško. Naujakuriai pradėjo atsisakinėti gautų sklypų. Atsisakiusiųjų žemės būtų buvę dar daugiau, jeigu LKT nebūtų uždraudusi apskričių bei valsčių vykdomiesiems komitetams priimti sklypus. Vykdant “buožijos apribojimo” politiką, smuko žemės ūkio gamyba.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1022 žodžiai iš 1984 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.