Bendruomeninė gyvensena
5 (100%) 1 vote

Bendruomeninė gyvensena

1121314151617181

Bendruomenė ir žemėvalda

Žemdirbių bendruomenė mažai tyrinėta. Agrarinės visuomenės tyrinėjimas atskleidė, kad kaimo bendruomenė formavosi XI – XII a. Vakarų Europos valstybėse. Jos formavimasi lėmė žemės ūkio ir teisinės reformos bei struktūriniai gyvenviečių pokyčiai. Vakarų Europos dalyje XI – XII a. pereita prie trilaukės sėjomainos, kuri Karolingųjų dinastijoje pradėta taikyti jau IX – X a. Vidurio Europoje XIII a. taip pat pereita prie daugialaukio ūkininkavimo, kuris buvo naudojamas pagal trilaukę sėjomainą. Ši žemės ūkio naujovė skatino kurti sėslią bendruomenę, kuri turėjo laikytis bendrų žemdirbystės taisyklių, nes ariamoji žemė turėjo būti tvarkoma pagal visuotinę kaimo žemėvaldą. Po XIV a. badmečių, burboninio maro Vakarų ir Vidurio Europoje liko daug nedirbamos žemės plotų, gyventojai migravo ne tik iš miesto į kaimą, bet ir iš kaimo į kaimą, ieškodami derlingesnės žemės, ir tai turėjo įtakos bendruomenės raidai. Bendruomenės, turinčios visus jai būdingus bruožus, baigė formuotis tik vėlyvaisiais viduramžiais. Rytų Europoje trilaukė sistema pradėta taikyti XVI a. Trilaukė sėjomaina neplito tik ten, kur javai negalėjo būti intensyviai auginami. Pritaikius trilaukę sėjomainą, atsirado daug naujų potvarkių ir taisyklių. Bendruomenei, kurią sudarė kaimiečių šeimos, reikėjo derinti sėjos planus, sėjos ir derliaus nuėmimo terminus, įvairių bendrųjų darbų atlikimą, kelių per bendruomenės teritoriją tiesimą ir kitus reikalus. Bendruomenės formavimąsi Vakarų ir Vidurio Europoje paprastino ir baudžiavinės sistemos panaikinimas bei permainos valdymo sistemoje. Kaimo bendruomenė anksčiausiai iširo XVII a. Anglijoje, prasidėjus agrarinei revoliucijai. Čia valstiečiai, skverbiantis kapitalistiniams santykiams į žemės ūkį, juridiškai iš baudžiavos nebuvo paleisti, tačiau žemvaldžiai vykdė „ aptvėrimų “ politiką. Tai vertė valstiečius parduoti žemę žemvaldžiams, o patiems tapti samdiniais.

Visų agrarinių visuomenių pagrindinė gamybos priemonė buvo žemė. Žemės nuosavybės santykių ypatumus nulėmė bendruomeninė žemė. Azijinėje bendruomenėje žemės savininkas buvo kolektyvas. Žemės nuosavybės savininkas buvo kolektyvas. Žemės nuosavybės teisės atskiras bendruomenės narys neturėjo, ją tik naudojosi. Slaviškoje bendruomenėje, žemės sklypai buvo naudojami individualiai, tačiau žemė periodiškai buvo perskirstoma.

Vakarų Europoje brandžiaisiais viduramžiais, dvaro žemė būdavo dalinama į dvi dalis. Viena dalis buvo vadinama domenu – feodalo žemės valda. Ją dirbdavo priklausomi valstiečiai. Kitą žemės dalį iš dvarininko nuomojosi baudžiauninkai. Valstiečių šeimos gyveno kaimuose, o kaimą sudarė 150 – 300 gyventojų.

Žemvaldys naudodavosi įvairiomis teisėmis. Paprastai jis vienas galėdavo turėti kepyklą, alaus daryklą. Kaimo bendruomenėje valstiečių šeimos dirbdavo žemę bendrai. Jos kartu planuodavo arimo, sėjos ir derliaus nuėmimo darbus.

II m. e. amžiaus pradžioje plinta kupetiniai kaimai. Šie kaimai kūrėsi ne prie piliakalnių, o užvaldant nenaudojamus žemės plotus, patogiose gyventi vietose. Tokie kaimai buvo paplitę visoje Lietuvos teritorijoje. Šiuos kaimus sudarė sodybos ir sodybų grupės išsidėsčiusios padrikai be jokios sistemos. Kaimai turėjo netaisyklingą formą. Atstumai nuo vienos sodybos iki kitos įvairūs, žemės rėžiai netaisyklingų formų. Tokiuose kaimuose sodybos išdėstytos laisvai, kurių statymo nenulėmė nei keliai, nei upės. Daugiau įtakos turėjo reljefas, apželdinimas ir kitos landšafto ypatybės.

Greta padrikų kaimų egzistavo dar viena gyvenvietė forma – vienkiemiai. Manoma, kad vienkiemiai atsirado didėjant gyventojų skaičiui ir palaipsniui užvaldant neapgyventas miško teritorijas, kurie iki valakų reformos niekam nepriklausė, ir niekas nedraudė jose kurti sodybas. Lietuva buvo miškinga ir pelkėta, žemdirbystei tinkamų žemių buvo nedaug, todėl jas atkovodavo kirsdami ir degindami miškus. Tokie sklypai buvo įvairiausių formų, didumo, neretai net neturėjo pastovių ribų. Ganyklos, ariamos žemės buvo išsimėčiusios tarp nepriklausomų plotų. Sklypai buvo toli vienas nuo kito. Ilgainiui laisvų, žemių mažėjo, teko naudotis ir prastesnėmis žemėmis arba atkovoti iš miško.

1557 m. paskelbta Žygimanto Augusto Valakų reforma pakeitė tuometinio kaimo vaizdą. Valakų reformos nuostatai padalijo palivarkų ir valstiečių žemę santykiu 1 : 7. matyt, vidutinis santykis buvo dar palnkesnis valstiečiams. XVIII a. santykis tarp palivarko ir valstiečių arimų buvo 1 : 4. Šios reformos dėka buvo panaikinta netvarkinga žemėvalda, įvestas visam kaimui bendras trilaukis. Taip atsirado nauja taisyklingos gyvenvietės forma – gatvinė rėžinė gyvenvietė. Kaimo ariamoji žemė buvo atmatuojama rėžiais pagal turtinį pajėgumą ir darbingų narių skaičių ir dalinama į tris laukus – vasarojui, žiemkenčiams, pūdymui. Valstiečių žemės buvo padalintos šniūrais, kurie buvo juostų pavidalo ir nusidriekę nuo vieno lauko galo iki kito. Kaimo kiemui tekdavo op vieną rėžį kiekviename iš trijų laukų. Rėžiais padalinta tik ariamoji žemė ir pievos, o ganyklos buvo bendros. Iki reformos
kupetiniai kaimai ir atskiri vienkiemiai buvo išsimėtę pamiškėse, paupiuose. Dėl šių žemės valdymo pertvarkymų esmės pasikeitė kraštovaizdis. Vietoj smulkių netvarkingi išmėtytų laukų pradėjo vyrauti dideli, vienodomis kultūromis apsėti, taisyklingos formos, rėžiais padalinti žemės plotai. Valakų reforma sudarė galimybes žymiai geriau įdirbti žemes.

XVI a. Lietuvos valstybėje buvo įvykdyta svarbių reformų – feodalų klasė virto vienu privilegijuotu luomu – bajorų luomu. Valakų reforma galutinai nustatė įvairių valstiečių klasės grupių pavertimą feodalams priklausančių valdinių luomui. Reformos ir Liublino unija pakeitė ir valstybės organizaciją, ir jos formą taip, kad Lietuvos valstybė įžengė į naują feodalinės valstybės vystymosi faze.

XV a. feodalų žemės nuosavybė buvo visiškai išsivysčiusi. Ji buvo trijų formų:

1. Tėvonijos

2. Suteiktiniai arba ištarnauti turtai

3. Pirktiniai turtai

Savo valdos valstiečiams feodalas buvo aukščiausias valdovas.

Žemėvalda Lietuvoje keitėsi XIX a. pradžioje. Užnemunėje įsigalėjo Napoleono kodeksas, kuriame Napoleonas grąžino per revoliucija panaikinta bajorystę. Pats imperatorius suteikdavo titulus žymiems valstybės veikėjams ir karvedžiams. Taip formavosi naujoji bajorija. Napoleono kodeksas turėjo teisiškai įtvirtinti pergale prieš feodalistinę santvarką ir garantuoti privatines nuosavybės teises.

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Lietuvoje žemė priklausė valstybei, dvarininkams ir dvasininkijai. Nedidelę jos dalį turėjo magdeburginiai miestai. Visų kategorijų valstiečiai neturėjo savos žemės. Jie naudojosi ją už nustatytas prievoles žemvaldžiams. Lietuvos dvarininkai turėjo didžiules valstybines valdas. Nežiūrint į didžiules pajamas, žemės magnatai neišlaikė savo dvarų. Didžiulės magnatų pajamos ėjo į jų asmeninę kasą ir labai maža alis ūkio gerinimui. Lėšos buvo eikvojamos prabangai, išvykoms į užsienį, politikai, papirkimams ir teismų procesams. Skolos neretai viršijo pajamas, taigi dvarus išgrobstė ir išsidalijo kreditoriai. Baudžiavos esmę sudarė žemės padalijimas į palivarką ir valstiečių žemę. Jos santykį nustatė dvarininkas. Nuo šio santykio priklausė asmeninės priklausomybės didumas ir renta. Palivarkų plotai XVII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje, be abejonės didėjo.

Daugumoje Žemaitijos seniunijų XVIII a. visai nebuvo palivarkų arba jie buvo labai menki.

Kaip matome, valstiečių ir palivarko žemės santykis atskiruose dvaruose buvo nevienodas. Palivarkų plotai buvo plečiami, įdirbant nenaudojamą žemę. Todėl neatrodo, kad valstiečių dirbama žemė būtų buvus kiek labiau ribojama ar jei nuvaromi nuo žemės.

Masiškai valstiečius nuvaryti nuo žemės pradėta, ėmus svarstyti baudžiavos panaikinimo klausimą ir vykdant 1861 m. reformą.

1861 m. reformą pradėjo vykdyti caro vyriausybė, sąlygos jai pribrendo pačioje santvarkoje. Ėmė plisti samdomas darbas, valstybė ėmė kištis į dvarininkų ir valstiečių reikalus ir reformomis iš viršaus ėmė naikinti baudžiavą. XVIII a. Lietuvos valstiečių luomui būdingas pusvalakis žemės, o jau XIX a. pradžioje jau valakas ar daugiau. Valstiečio šeima savo jėgomis nebepajėgė įdirbti tiek žemės, ėmė naudoti samdomąjį darbą ir taip turtėti. Susidarė bežemių valstiečių kategorija, teikianti darbo jėgą turtingiems valstiečiams. Šių reikšmių nebuvo ankstyvajame ar įsigalėjusios baudžiavos etape. Tai jos žlugimo požymiai. Po 1861 m. žemės reformos valstietis gavo teisę išpirkti visą žemę, turėtą iki reformos. Už bendras ganyklas ir krūmus mokesčių mokėti nereikėjo.

Dvarininkai reiškė nepasitenkinimą bežemių daugėjimu. Dvaras iš jų nedaug teturėjo naudos. Kampininkas paprastai atlikdavo per metus 8 lažo dienas. Dvaras siekė pasodinti sodybose su žeme kuo daugiau kampininkų ir siuntė juos dirbti nedirbamą žemę, kad gautų pilną rentą. Bet dvaras negalėjo sustabdyti objektyvaus proceso – bežemių daugėjimo. Bežemiai buvo nebūdingas ankstyvojo ir subrendusio feodalizmo Lietuvoje reiškinys. Bežemių skaičiaus augimas Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos liudijo, jog lažinis – baudžiavinis ūkis irsta .

Nuo XVIII a. pabaigos pastebimas palivarkų plotų plėtimas, atiminėjant žemę iš valstiečių ir įdirbant tuščią. Taigi išaugo dvarininkų aktyvumas, jų versliškumas.

Po sunkių kovų susikūrusioje valstybėje, kurios gyventojų absoliuti dauguma – valstiečiai, kurioje plačios dvasininkų žemės valdos ir stipri jos politinė įtaka, o svarbiausias naujos valdžios uždavinys – stabilizuoti politinę ir ekonominę krašto padėtį, žemės reforma dėsningai tapo itin aktualiu ir visiems aiškiu dalyku.

1919 m. Lietuvos dvasininkams priklausė virš 1300 ha. žemės. Vienam dvarui teko po 490 ha, kai tuo tarpu Estijoje plotas buvo žymiai didesnis, apie 2110 ha, o Latvijoje net 2507 ha. Bežemiai valstiečiai sudarė 21 proc. 1919m. žemės ūkyje dirbusių gyventojų. Žemės pasiskirstymo netolygumas ir socialinis neteisingumas, nors ir mažesnis nei Latvijoje ar Estijoje, buvo akivaizdus. Tomis aplinkybėmis tik didesnę ar mažesnę dvarų žemės dalį išdalinus tūkstančiams jos troškusių bežemių ir mažažemių, valdžia galėjo tikėtis suburti apie save platesnius valstietijos sluoksnius ir
sustiprinti valstybę. Per rinkimus į steigiamąjį seimą visos demokratijos partijos sutarė, kad dvarus apkarpyti reikia, tik nesutarė kokia tvarka nusavinti dvaro žemę, kaip ją paskirstyti ir kokio maksimalaus dydžio ūkius palikti.

Kitas reformos būtinumo aspektas buvo susijęs su ekonominio pobūdžio sumetimais. Pastarieji susiję ir su kaimų skirstymu į vienkiemius, kas dažnai buvo laikoma sudėtine, o kartais net svarbiausia žemės reformos dalimi ir dvarų žemės nusavinimu bei jų dalies išdalijimu valstiečiams. Krašto žemės ūkio politikos vairuotojai ne be reikalo manė, kad smulkiame ūkyje kuriame daugiau lemia savininko ir jo šeimos narių darbas gamyba turėtų atsipirkti greičiau negu dvaruose, kur reikalingas kapitalas.

1922 m. žemės reformos įstatymas numatė nusavinti didesnių kaip 80 ha ūkių žemę, paliekant savininkams 80 ha ūkių žemę. Žemės riba buvo pasirinkta neatsitiktinai, tai buvo riba tarp sulenkėjusių dvarininkų ūkių ir tų stambių ūkių kuriuos XIX a. pabaigoje įsigijo lietuvių inteligentija. Kaimyninėje Estijoje buvo nustatyta kad ūkiai iki 50 ha dydžio yra neliečiami. Jei dvaras didesnis tai perviršis nusavinamas, tačiau estams ūkininkauti galėjo būti paliekami ir didesni nei 100 ha ūkiai. Latvijos Steigiamojo seimo elgtasi analogiškai ir nustatyta, kad nusavinamos dvarininkų žemės norma – 50 ha, kitų piliečių – 100 ha.

Kita žemės reforma pradėta 1991m. Šiame etape žemės tvarkymo procesą apsunkina sudėtinga, dažnai besikeičianti teisinė bazė, kvalifikuotų žemėtvarkos specialistų trūkumas, žemės reformos darbų ir žemėtvarkos tarnybų neritmingas finansavimas. Per praėjusius 13 m. Kaimo vietovėse nuosavybės teisės į žemę atkurtos 90 proc.pateikusių prašymus piliečių bei dviem trečdaliams priimti sprendimai atkurti nuosavybėsteises į miestuose turėtą žemę. Suaktyvėjo valstybės žemės pardavimas.Ši žemės reforma dar tebevyksta, todėl apie jos pasekmes kalbėti sunku. Per šį laikotarpį stipriai atsigavo kaimas, tačiau jis dabar kitokios formos nei anksčiau. Dabar kaimuose vystomas stambus ūkiai(smulkiems ūkininkams išsilaikyti sunku) ir vis labiau populerėja kaimo turizmas.

Jaunimo bendruomenės

Bendruomenė Lietuvoje . kaip ir rytų Europoje, pradėjo formuotis tik 16 amžiuje, įvykdžius žemės reformą ir įvedus trilaukę sėjo-mainą žemės ūkyje.

Valstiečiai gyveno sodžiais ir vienkiemiais. Valstybei buvo labai sunku apmokestinti valstiečius mokesčiais, todėl buvo nutarta juos sukelti į formuojamus gatvinius kaimus, taip pat buvo numatyta, kad kilusius kaimo bendruomenėje ginčus spręs dvaro teismas.

Kaimo sueiga

Visus bendrus vienkiemiais neišsiskirsčiusių rėžinių kaimų reikalus tvarkė kaimo vyrų sueiga, vadinta carinės Rusijos okupacijos metais iš rusų kalbos atėjusiu žodžiu – skodas . Senasis lietuviškas kaimo sueigos pavadinimas kuopa Žiobiškio apylinkėse jau buvo pamirštas. Dalyvauti kaimo sueigoje ir priimti sprendimus galėjo (t.y. turėjo balso teisę ) žemės valdžiusių kiemų šeimų galvos – vyrai. Mirus vyrui , ši teisė atitekdavo našlei. Jeigu našlė ište- kėjo ir ūkį perrašė savo vyrui ( taip paprastai buvo daroma ), balso teisę įgydavo užkurys. Nusenę tėvai , ūkį perduodami sūnui ar dukters vyrui ( jeigu sūnų nebuvo ), kartu perduodavo ir balso teisę. Kada šeimos galva būdavo kur nors išvykęs , kiti šeimos nariai į sueigą nueidavo tik pasiklausyti, kad žinotų, kokie klausimai buvo svarstomi ir, svarbiausia, kokie sprendimai buvo priimti.

Kiekvienas kaimas turėjo savo autoritetų- sumaniausių ūkininkų, kurie imdavosi iniciatyvos sušaukti kaimo sueigą. Šaltuoju metų laiku pas juos dažniausiai sueigos ir rinkdavosi. Gražiu oru vasarą vyrai toje pačioje sodyboje, kaip ir žiemą (ar kitoje) tardavosi susėdę lauke ant prieklėčių , tvorų ar įsitaisę ant žolės sode.

Kaimo sueigai svarstytinų klausimų iškildavo kasmet prasidedant pavasario ar vasaros darbų ciklui. Pirmiausia,- tai kolektyvinės sutarties su užstovu sudarymas, kitaip sakant, užstovo samdymas. Žodžiu sudaromoje sutartyje buvo aptariamos ganymo sąlygos, sutariama užstovo alga (pinigais ,grūdais). Toje pačioje sueigoje taip pat buvo numatoma kiekvieno kiemo galis rudenį sudedant užstovo algą , užstovo maitinimo, apnakvindinimo tvarka, piemenų siuntimas. Jeigu niekas nesikeitė, liko “kaip pernai” , pastarieji klausimai galėjo būti ir neaptarinėjami .

Kaimo sueigoje, atsižvelgiant į pašarų atsargas ir pavasario žolės būklę, buvo tariamasis dėl ganymo pradžios dienos (kartu primenama kiekvieno kiemo pareiga sutvarkyti laukų tvoras), dėl atskirų kaimo bandų ganymo vietų , dėl jų keitimo , dėl karvių bandos buliaus įsigijimo( o jeigu jį laikė kuris nors ūkininkas,- dėl ganymo lengvatų tam ūkininkui ) ir kiti dėl ganymo susiję klausimai.

Kaip anksčiau minėjome.kaimo sueigoje buvo tariamasis dėl dobilų sėjimo, bulvių sodinimo vietos, dėl kaimo žemių sausinimo, tiltų statybos, šienapjūtės ir panašiai.Pabandyme įsivaizduoti Žiobiškio bažnytkaimio senolių atsakomybę parinkti tokią šienapjūtės dieną, po kurios dvi trys dienos būtų giedros , be lietaus ,- kad visas kaimas suskubtų nupjautą žolę sudžiovinti ir suvežti į
Jie privalėjo puikiai išmanyti tradicinę meteorologiją , būti patyrę orų prognozuotojai . Apsirikimas galėjo turėti liūdnų pasekmių, jeigu supūtų arba apipūtų viso kaimo šienas- pagrindinis gyvulių pašaras žiemą.

Kaimo jaunimo bendruomeninė veikla XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje

Norėdarni suvokti Lietuvos kaimo gyventojų jaunystę sinchroniniu ir diachroniniu aspektais, apžvelgsime svarbiausius tiriamojo laikotarpio jaunimo bendruomeninius susiėjimus. Jo darbinė veikla dažnai neatsiejama nuo pramogų, pašnekesių darbo pertraukų metu, todėl jaunimo susiėjimai bus skaidomi į dvi dalis: darbo ir poilsio. Susiėjimas arba jo dalis, kurio metu darbavosi tik vienos lyties jaunimo nariai, o kitos lyties atstovai darbą stebėjo ar net trukdė, skiriamas prie darbo susiėjimų grupės, o pasilinksminimai po darbo – prie laisvalaikio susiėjimų grupės (1 lent.).

Neintensyvaus darbo gamybiniai susiėjimai skirstomi į vakarones, naktinį drobių saugojimą ir naktigonę. Vakarodamas ar saugodamas drobes jaunimas susiburdavo artimos kaimynystės principu, o naktigonėje dalyvavo iš kiekvienos kaimo šeimos. XX a. pradžioje naktigonė ir vakaronės buvo intensyviausios Rytų Lietuvoje, ,,blėkių vaktavimas” – Vakarų Lietuvoje. Iš visų šios grupės sambūrių didesnę socialinę reikšmę turėjo drobių saugojimas Klaipėdos krašte, kur jaunimas gyveno uždarą socialinį gyvenimą, ir tai buvo viena iš nedaugelio jų pramogų.

Tarp darbo ir pramogos balansavo taip pat neintensyvaus darbo gavybiniai susiėjimai, skirstomi į laukinės augmenijos vaisių gavybos ir laukinės gyvūnijos gavybos. Reikšmingiausi buvo uogavimo, riešutavimo ir žirniavimo sambūriai, žymiai rečiau specifiniu jaunimo darbu galima pavadinti Dzūkijoje net komercinį pobūdį įgijusius grybavimą ir vaistažolių rinkimą. Šiuos darbus dažniausiai nudirbdavo pavieniui ar nedidelėmis grupėmis. Dar mažesnę socialinę reikšmę turėjo laukinės gyvūnijos gavyba: žūklė, medžioklė ar laukinių paukščių kiaušinių rinkimas. Iš jaunimo šiais neintensyviais darbais kiek dažniau užsiimdavo tik naktogoniai.

Jaunimą, kaip socialiai integruotą ir kultūriniu požiūriu autonomišką bendriją, vienijo ir kartu atliekami intensyvūs darbai. Bendrą darbą lėmė du veiksniai: poreikis ar įprotis konkretų darbą nudirbti per trumpą laiką ir darbo teritorijos vientisumas. Jei darbo specifika reikalavo daugiau darbininkų negu jų buvo išplėstinėje šeimoje, suburdavo talką, o kompastiškas kaimo suplanaviams (žemės padalijimas rėžiais gatviniuose ir kupetiniuose kaimuose, bendros pievos) sąlygojo vienu metu atliekamus tam tikrus darbus. Talkos būdingesnės vakarinei, barbas vientisoje teritorijoje – rytiniai krašto daliai. Darbo įgūdžius ne tik iš tėvų, bet ir iš bendraamžių jaunimas perimdavo mėšlavežio, rugiapjūtės, linarovio, linamynio, kūlimo, kiek rečiau ir kitų darbų metu.

Kiek kitaip negu suaugusiųjų, jaunimo pagrindinė socialinė ir iš dalies kultūrinė veikla sietina su laisvalaikiu. Apeiginiai laisvalaikio susiėjimai skirstomi į jaunimo gyvenimo eigos ir bendruomenės gyvenimo ciklo. Socialine ir psichologine prasme individui svarbiausi vienintelį kartą gyvenime jam atliekami veiksmai. Tai įėjimo į jaunimo bendriją ir išėjimo iš jos apeigos. Įėjimas pažymėtinas brandos apeigų, o išėjimas – dažniausiai priešvestuvinio vakaro (pintuvių, mergvakario ir pan.) metu. Kiek skyrėsi ir jaunuolių laidotuvės (ypač Pietvakarių Lietuvoje). Taip pat kai kada minėdavo ir laikiną pasitraukimą iš jaunimo bendrijos teritorijos (emigraciją, išėjimą į kariuomenę, rečiau ir sezoninį išvykimą tarnauti į kitą kaimą, valsčių ar net valstybę žemės ūkio darbams, mokytis). Didelėje Lietuvos dalyje jaunolio brandą pažymėdavo pobūviu ir kasmet – vardadienio, kai kur gimtadienio metu.

Žymiai intensyvesni apeiginiai bendruomenės gyvenimo ciklo susiėjimai. Beveik visoje Lietuvoje jaunimas susiburdavo per metines šventes: Kalėdas, Velykas ir Sekmines. Aktyvus jis buvo ir per Andriejų, Kūčias, Naujuosius metus, Tris karalius, Užgavėnes, Jurgines, Šeštines, Devintines, Jonines, Žolinę, Martyną ir kitas kalendorines bei tautines ir valstybines šventes, atlaidus. Lyginant vaikinų ir merginų socialinį bei sakralinį aktyvumą per šias šventes, itin akivaizdus patarųjų aktyvumas pavasario bei vasaros pradžios švenčių metu.

Gana svarbias apeigines funkcijas jaunimas atlikdavo ir šeimos šventėse. Dzūkijoje merginoms palikdavo naktimis saugoti nekrikštytą kūdikį, kartais jaunimas eidavo krikšto ir sutvirtnimo sakramento su tėvais. Svarbias apeigines funkcijas vestuvėse atlikdavo ir jaunikio vyresnysis pabrolys bei jaunosios vyresnioji pamergė, mažesnes – ir kiti kviestieji, ir net neprašyti vestuvininkai. Jaunimo, kaip autonomiškos amžiaus grupės, socialinę svarbą liudija ir apeiginės funkcijos darbų metu: rugiapjūtės ar linorovio vainiko nešimo papročiai, samčio metimas į šalinę per kūlę, Kuršio nešimas per linamynį, vaidinimai šio darbo metu ir pan.

Jaunimo socializacijos procese reikšmingiausi buvo apeiginių bruožų neturintys pasilinksminimai šventadieniais, per šeimos šventes ir po darbo. Visus šiuos žodžius galima apibūdinti vienu žodžiu
,,vakarėlis” (dažniausiai vadintas ,,vakaruška”). Daugiausia per metus surenkdavo šventadienių vakarėlių: šeštadieniais, sekmadieniais ir per didesnes šventes – visus metus, išskyrus adventą ir gavėnią (draudimas negaliojo evangelikams liuteronams ir reformatams; advento ir gavėnios metu vietoj įprastinių vakarėlių jaunimas susiburdavo pažaisti ramesnius žaidimus). Pradėjęs aktyviai lankytis šiame susiėjime, paauglys tapdavo jaunuoliu. Intensyviausi tokie sambūriai rytinėję Lietuvos pusėje. Kai kur pavasarį ir vasarą jaunimo laisvalaikį paįvairindavo sekmadieniniai, rečiau ir kasdieniniai apeiginę prasmę praradę susitelkimai prie sūpuoklių. Itin retai aptinkama šiuo laiku vykusių šeštadienio naktinio kolektyvinio merginų lankymo papročių. Rudenį ir mėsėdžio metu pagausėdavo vestuvių. Net ir tarpukariu didesnėje Lietuvos dalyje į tokį vakarėlį galėdavo ateiti ir į vestuves nekviestas jaunimas. Vakarų Lietuvoje per vestuves galėjo linksmintis tik kviestieji, tačiau į pasilinksminimą galėjo susiburti ir persirengėliai. Šiame regione vasarą ir rudenį jaunimas – taip pat nedirbęs ir nekviestas – linksmindavosi po talkų. Kitur Lietuvoje tokie vakarėliai vykdavo rečiau, pasilinksminti dažnai galėjo tik dirbusieji. Tarpukariu juos dažniausiai rengė po kūlės ir linamynio, gerokai rečiau – po mėšlavežio, linarovio, bulviakasio, rugiapjūtės, linų brukimo, plunksnų plėšymo, retkarčiais ir po kitų darbų.

Tradiciniuose pasilinksminimuose dažniausiai dalyvavo vieno kaimo merginos ir kelių kaimų vaikinai. Daug kur net ir tarpukariu merginos nuėjimas į kito kaimo pasilinksminimą buvo smerkiamas; išimtis – per atlaidus vykę vakarėliai. XX a. pradžioje merginų kultūrinės veiklos plėtrai didžiulę reikšmę turėjo jaunimo laisvalaikio inovacijos – gegužinės ir vieši vakarėliai su vaidinimais. Juos rengė tiek organizacijų nariai, tiek neorganizuotas kaimo jaunimas.

Ir į neorganizuoto jaunimo, ir į organizacijų rengiamus vakarėlius bei gegužines be apribojimų galėjo ateiti ir gretimų kaimų merginos. Galimybė lygiai su vaikinais dalyvauti jaunimo ir suaugusiųjų organizacijų veikloje, be apribojimų vykti į kitų kaimų jaunimo susiėjimus sumažino abiejų lyčių socialinio ir kultūrinio aktyvumo skirtumus. Šiam procesui taip pat nemažą reikšmę turėjo ir kita bažnytinių bei pasaulietinių visuomeninių institucijų veikla bei iš anksto numatyti ar atsitiktiniai kasdieniniai ir šventadieniniai susibūrimai, kurių metu jaunimas taip pat galėjo susipažinti ar aptarti naujienas bei planuoti tolesnę veiklą. Vis didesnę lasivalaikio dalį vaikinai ir merginos praleisdavo už savo kaimo ribų. Šventadieninių susiėjimų traukos centru tapdavo artimiausias bažnytkaimis, miestelis.

Šeimoje atliktos brandos apeigos

1. Pažymima fiziologinė branda

Daugelyje kultūrų merginos brandos pradžią siejo su pirmųjų menstruacijų pasirodymu. Įvairaus kultūrinio lygio tautose šį faktą paminėdavo brandos apeigomis. Pirmykštėse tautose menstruojanti mergina suvokiama kaip pavojus, rečiau – kaip palaimos šaltinis. Dažnai po pirmųjų menstruacijų merginos brandą įtvirtindavo apeigomis, izoliacija nuo visuomenės.

Lietuvoje moterys taip pat patirdavo nemažų kultūrinių apribojimų. Dauguma jų turėjo racionalų pagrindą ir buvo susiję su elementariais higienos bei sveikatos saugos reikalavimais. Jau XVII ar XVIII a. įsigalėjo draudimas menstruacijų metu eiti į bažnyčią, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – eiti į pirtį, sėti daržoves ir pan. Kiek sunkiau būtų paaiškinti draudimą su sergačia moterimi žiūrėti į veidrodį.

Lietuvije XIX a. pabaigoje – XX a. pusėje pirmąsias menstruacijas pažymėdavo tik šeimoje. XX a. IV dešimtm. – V dešimtm. pradžios aprašai liudija, kad patyrusi pirmąsias dukters ,,moteriškas bėdas”, motina jai suduodavo per veidą, kad jis būtų raudonas ir gražus. Tam tikri tikėjimai susiję ir su nuo išteptų rūbų skalbimo likusiu vandeiu: tą vandenį pylė į krikštasuolę – ,,bus su slovu mergina” – ar ant trobos, ne ankščiau kaip trečias sienijų vainikas: ,,svečiai [menstruacijos] ilgiau trijų dienų”. Šiais apeiginiais veiksmais siekiama nelemti merginos fiziologinį vystymąsi. Atlanto apylinkėse (Utenos aps.) tikėta, kad ,,kai pirmos rūbinės [menstruacijos], motina dukrai turi leisti greit iš trobos išnešti ližę, tada merginą dažnai į krūmas ar vestuves (pamerge) prašys”. Šis magiškas veiksmas rodo, kad motulė siekdavo užtikrinti ir socialinę brandą – greitas vedybas. Pirmųjų menstruacijų ir būsimojo vedybinio gyvenimo sąsajas liudija nepasirašytame Lietuvių enciklopedijos straipsnyne pateikta medžiaga. Tvirtinama,kad Valkininkuose (Varėnos raj.) ir Mirolave (Alytaus raj.) per veidą suduodavo todėl, kad laiku ištekėtų. Luokės (Telšių raj.) ir Viduklės (Raseinių raj.) apylinkėse merginos turėjo įmesti į šaltinį ar upelį žolių. Tarp išvardytų šių veiksmų motyvacijų minimi tikėjimai, kad, atlikus šį veiksmą, bernai mylės, greitai ištekės.

Po pirmųjų menstruacijų mergina vadinama ,,gyva mergina”. Jį į suaugusiųjų moterų pirties bendriją galėjo nešioti mergystės simbolį – rūtų vainikėlį. Pirmosios menstruacijos įeinant į jaunimo bendriją turėjo dudelė
dažniau kaip fiziologinės jaunystės simbolis minimos vėlesnės fiziloginės brandos apraiškos – krūtų išaugimas (merginoms) ir ūsų išaugimas (vaikinams). Stambi raudonskruostė merginadidele krūtine atitiko daugelio XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vaikinų grožo idealą.

Kelių XIX a. pabaigos realijas apibūdinančių informacijų liudijimu, pereinant į jaunimo amžių svarbus gaktos plaukų išaugimas (,,apsiplunksnavimas”). Kai kur kupiškėnuose šis fiziologinės brandos požymis turėjo reikšmę ,,priimant į vakaruškas”, neturinčias jo mergaites vadino ,,ietkomis” ir pan.

2. Pirmoji duona

Duonos kepimas – išimtinai moters darbas. Sakralinę reikšmę turėjo duonos rūgštis. Kriauza, aprašinėdamas XIX a. pusės kupiškėnų duonos kepimo paročius, pastebėjo, kad pats duonos minkymas buvo laikomas subrendimo ženklu, garbe. Nesubrendusioms merginoms to daryti neleisdavo. Net jaunamartė dar ilgai kovojusi su ,,rastomis sesutėmis”, nes jos bijojo, kad ši gali duoną pagadinti, o jaunoji vis norėdavo parodyti savo ,,rūgštį”. Plačiausią ir išsamiausią pirmosios duonos kepimą aprašo Mažulis. Jau galinčios tekėti merginos ją kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinkusioms moterims pirtyje duoti paragauti savo duonos rūgšties. Prieš maišant duoną motina atnešdavo įrankius ir, juos įduodama, pabučiuodavo dukrą. Pašovus duoną ir iškepus specialiai padarytam mažam duonos kepaliukui, motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir visus apdalydavo ,,dukters rūgštimi”. Paragavęs tėvas dukrą pabučiuodavo ir su suoliuku, ant kurio ji sėdėjo, apsukdavo durų link. Tai reiškė, kad duoną kepti ji moka ir gali ir gali tekėti. Kartais jaunimas su duonos kampeliu merginą išnešdavo pro duris – ,,į martelias”. Po to motina vėl pabučiuodavo dukrą ir perduodavo jai duonos kepimą, tėvas paskirdavo dalį. Pirtyje motina kaimynes apdalydavo duona ir paskelbdavo dalies dydį.

Taigi mergina tampa potencialia nuotaka. Apie jos brandą tiesiogiai sužinodavo kaimynės, kai kada ir kaimo jaunimo bendrija. Netrukus žinai apie socialinę merginos brandą – pasiruošimą tekėti – išplisdavo visame kaime, dvare ar net parapijoje. Apie pasogos dydį sužinodavo apylinkės piršliai, jaunikiai ir jų tėvai.

Jaunimo bendrijos atliktos apeigos

Jaunimo bendrijos atliktas apeigas galime laikyti perėjimo į automišką jaunimo socialinę bendriję apeigomis. Jomis pabrėžiama ne žmogaus fizinės būsenos ar socialinio statuso kaita, o įėjimas į teritorijos, amžiaus ir bendrų interesų požiūriu uždarą bendriją. Tačia pats įėjimas buvo susijęs su esminiu pokyčiu žmogaus socisliniame gyvenime: vaikinas pradėdavo ,,bernauti”, t.y. tapdavo jaunuoliu. Jo brandą tisiogiai pripažindavo tėvai, kaimynai, jaunimas, kai kada ir kaimo bendruomenė. Kaip ir atliekamos kaimo bendruomenėje, jaunimo bendrijos apeigos vyko pagal tuos pačius dėsnius, tačiau žymiai jų struktūros ir simbolikso formų įvairovė.

1. Brandos apeigų socialinės ištakos: bendraamžių bendrija

Jaunimo socializacijos procece bendraamžių bendrija yra svarbiausia. Ji – unikalus kultūros fenomenas, todėl neretai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Europos kaimo jaunimo bendraamžių bendrijos sietos su pirmykštėmis vyrų sąjungomis, nors šias realijas skiria tūkstantmečius siekianti laiko arba milžiniška santykio su šiuolaikiniu civilizuotu pasauliu praraja.

Šiame amžiaus tarpsnyje galima įžvelgti svarbiausių socializuojančių institutų kaita (šeima – bendraamžių bendrija). G. ir M.F. Kalugerių žodžiais, ,,išsilaisvinimas” iš tėvų įtakos yra universalus paauglystės tikslas, ir šeima pamažu praranda savo trauką, bendraamžių bendrija tampa elgesio normų, vertybių sistemos ir konkretaus statuso šaltiniu.

Kaimo jaunimą, kaip teritorinę bendraamžių bendriją, nusako trys lygmenys: amžius, teritorija bei asmeninių ir bendrų interesų bandrumas.

a) amžius

Vienas iš svarbiausių kaimo jaunimo bendrijos egzistavimo požymių – amžiaus cenzas jaunimo rengtuose laisvalaikio susiėjimuose. Vakarėlius galėdavo pradėti lankyti vidutiniškai 16,32 merginos ir 17,94 m. vaikinai ,t.y. sulaukus mergos (berno), rečiau pusmergės (pusbernio) amžiaus.

Pasak Mažulio, atskiras bendruomenes sudarydavo ir berniukai (6–14 m.), paaugliai (15 – 18 m.) bei pusberniai (19-20 m.). Labiausiai šios bendrijos išsiskyrė didesniuose kaimuose. Kaip rodo tyrimai, dar ir tarpukariu didesniuoe sodžiuose rengti atskiri pusberių-pusmergių ir net piemenų laisvalaikio pasilinksminimai. Neretai jie menkai skyrėsi nuojauimo sueigų

b) teritorinis identitetas

Vienas iš kultūros bendrumą skatinančių veiksnių gali būti teritorija. Tą bendrumą sutvirtina kiekvienai bendrijai būdingi ryšiai. Kaimo suplanavimas buvo vienas iš pagrindinių socialinės integracijos šaltinis. Pati akivaizdžiausia teritorinį jaunimo bendrijos suverinitetą apibūdinanti realija – jaunimo grumtynės. Jaunimo susirėmimimai skirstomi į 4 tipus: apeiginių, vieno kaimo, gretimų kaimų, skirtingiems etnosams priklausančio jaunimo. Gretimų kaimų jaunimo muštynės tarpukariu labiausiai buvo paplitusios Suvalkijoje, šiaurės vakarų Žemaitijoje ir vietomis Rytų Lietuvoje.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4773 žodžiai iš 9444 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.