Šiandien Gintaras Beresnevičius gerai žinomas kaip romanų, straipsnių, esė, mokslinių studijų rašytojas. Bet tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad daugiausiai vis dėlto nuveikęs tyrinėjant baltų, lietuvių religiją bei mitologiją. Jei ne tautosakos egzaminas, šios knygos tikriausiai taip ir nebūčiau niekada paėmusi į savo rankas. Tačiau nesigailiu. Ši G. Beresnevičiaus studija ne tik informatyvi, įdomi, bet ir parašyta patraukliu stiliumi. Susidūrėme su romanistu, eseistu, gal todėl ir mokslinė studija knygoje išdėstyta dinamiškai, gyvai, ir nė iš tolo neprimena sauso istorijos vadovėlio. Nors knygoje ir nenukrypstama į kažkokius asmeniškumus, tačiau savitas rašytojo stilius skaitytoją nukelia į senus laikus, kada pagonys dar garbino šventas gireles, už krosnies augino žalčius ir tikėjo daugybe dievų.
Knygoje neapsiribojama tik lietuvių religija ir mitologija. Ji visada buvo neatsiejama nuo kaimyninių šalių tikėjimo kulto. Todėl knygoje sutinkame daugybę palyginimų – simbolių, vaizdinių, pavadinimų, kurie atkeliavę net iš tolimųjų rytų ir įsimaišę lietuvių religijoje.
Vis dėlto knyga išlaiko mokslinei knygai būdingą struktūra. Atskiri skyriai byloja vis apie kitus dalykus. Čia galime surasti išsamų aprašymą, kaip mūsų protėviai buvo priversti atsisakyti savo dievų, kaip „krikščionybė“ kirto šventas gireles, žudė žalčius, griovė aukurus, gesino šventąją ugnį. Bet negreitai sugebėjo palaužti stiprų lietuvių tikėjimą, tik bėgant metams net ir kunigaikščiams priėmus krikščionybę kaip pagrindinį ir vienintelį tikėjimą, žmonėms nebeliko kur trauktis, dėl ko kovoti. Krikščionybė nugalėjo. Bet ne visur. Kaimo žmonės dar ilgai nepaisydami visų draudimų laikėsi senųjų apeigų, giliai įsišaknijęs tikėjimas ir toliau gyveno jų širdyse ir kasdieniame gyvenime. Ir šiandien sunku atskirti kaimo bendruomenės tradicijas, papročius nuo iš senų laikų atėjusių pagoniškos religijos apeigų.