Berger socialogija
5 (100%) 1 vote

Berger socialogija

1121

Peter L. Berger sociologiją laiko „karališku žaidimu“. Jo palinkimas – religijos sociologija. Tai ir atsispindi šios knygos pavyzdžiuose. Bergerio „Sociologija“ suteikia galimybę susipažinti su svarbiausiomis sociologijos kryptimis, su šio mokslo reikšme žmonių pastangomis suprasti savo gyvenimą, tarpusavio santykius ir veiklą. „skirtingai nuo lėlių, – rašo autorius, – mes galime patys sustoti judėję, pamatyti ir suprasti mechanizmus, verčiančius mus judėti. Šis mūsų poelgis – tai pirmasis žingsnis į laisvę“. Profesorius Peter L. Bergeris nuodugniai ištiria šią mūsų – sąmoningų būtybių – savybę, tyrinėdamas socialinių institucijų veikla ir jų įtaką žmonėms.

Socialinės kontrolės būdai

Socialinė kontrolė dažnai grindžiama apgavikiškomis pretenzijomis. Save galima suvokti stovintį koncentrinių apskritimų centre, kiekvienas apskritimas simbolizuoja socialinės kontrolės sistemą. Išorinis apskritimas galėtų puikiai simbolizuoti:

1. Teisinę ir valstybinę sistemą, kurios reikalavimų žmogus privalo laikytis. Tai sistema, kuri nepaisydama jūsų norų, apkraus jus mokesčiais, įrašys į šaukiamųjų karo tarnybon sąrašus, privers jus paklusti nesuskaičiuojamoms taisyklėms bei potvarkiams, jei reikės, pasodins į kalėjimą ar net blogiausiu atveju nužudys. Ne vien tik dešiniojo sparno respublikonus erzina vis didėjantis ir vis daugiau apimantis šios sistemos poveikis kiekvienam įmanomam gyvenimo aspektui. Pravartu atlikti tokią užduotį – per savaitę fiksuoti visus atvejus, taip pat ir finansinius, kai tenka susidurti su valstybės – teisinės sistemos reikalavimais. Užduotį reikėtų baigti taip: sudėti bendrą sumą piniginių baudų ir/arba įkalinimo laiką, skiriamus už nepaklusnumą sistemos reikalavimams. Atlikus šią užduotį, belieka guostis tuo, kad įstatymų vykdymą užtikrinančios institucijos yra lengvai paperkamos ir ribotai efektyvios.

2. Moralė, papročiai ir elgsenos normos. Teisinės priemonės čia taikomos tik pačiais būtiniausiais atvejais. Tačiau tai nereiškia, kad individas gali būti nevaržomai amoralus, ekscentriškas ar stačiokiškas. Čia veikia visai kiti socialinės kontrolės būdai. Už amoralumą baudžiama darbo praradimu, už ekscentriškumą- nėra galimybių susirasti darbą, o šiurkštumas reiškia, kad individas taps nepageidaujamas grupėse, vertinančiose geras, jų manymu, manieras. Nedarbas ir vienatvė – galbūt nedidelė bausmė, palyginti su policijos prievarta, tačiau taip nubaustieji mano priešingai. Visiškas ignoravimas mores mūsų visuomenės, kuri labai rafinuotai taiko prievartą, gali sukelti net tokių padarinių – žmogus, visiems pritariant, bus laikomas „ligoniu“.

3. Profesijos pasirinkimas neišvengiamai pasmerkia individą daugybei kontrolės formų, dažnai privalomų. Tai oficiali kontrolė licencijų tarnybų, profesinių organizacijų, profsąjungų, o ką jau kalbėti apie darbdavio nustatytus formalius reikalavimus. Taip pat labai svarbi neoficiali, kolegų ar bendradarbių primesta, kontrolė. Profesijos sistemos socialinė kontrolė yra tokia svarbi, nes darbas lemia, ką žmogus gali daryti didesnę savo gyvenimo dalį: į kokias savanoriškas asociacijas galės stoti, kas bus jo draugai, kur galės gyventi.

4. Individo priklausymas kitoms visuomeninėms bendrijoms. Dažnai šios sistemos nėra tokios įsakmios kaip profesinės kontrolės, tačiau kartais būna ir atvirkščiai. Daugelio klubų bei brolijų narystės taisyklės yra tokios griežtos, kaip ir tos, lemiančios, kas taps koncerno vadovais. Mažiau rinktinių draugijų taisyklės dažnai laisvesnės, iš čia retai galima išvaryti individą, tačiau nuolatiniam vietinių tradicijų laužytojui gyvenimas gali tapti toks nemielas toje draugijoje, kad jo tolesnė narystė nebeįmanoma dėl žmogiškų priežasčių. Žinoma, šios nerašytos normos bei taisyklės labai įvairuoja. Tai gali būti aprangos, kalbos stilius, estetinis skonis, politiniai ar religiniai įsitikinimai ar tiesiog elgesio prie stalo taisyklės. Visais atvejais tai sukuria kontrolės sferas, kurios riboja galimus individo veiksmus konkrečioje. Situacijoje.

5. Individo šeima ir artimų draugų ratas, taip pat sudaro kontrolės sistemą. Būtų klaidinga manyti, kad ji yra silpniausia iš visų kitų, kaip neturinti oficialių prievartos formų, kitoms būdingų. Būtent šio rato sąlygoti socialiniai saitai paprastai žmogui reikšmingiausi. Nepritarimas, prestižo praradimas, pašaipa ar panieka šioje artimųjų grupelėje psichologiškai daug paveikesni, negu tie patys veiksniai kitose situacijose. Prieglobstis nuo susvetimėjusio pasaulio ir įtampos, labai sustiprina šią kontrolės sistemą.

Identitetas

Danielio Lernerio Viduriniųjų Rytų tradicinių visuomenių analizę; Šiose šalyse socialinė vieta taip sąlygoja žmogaus identitetą ir lūkesčius, kad dauguma vakariečių šiandien to net negali suvokti. Iš tiesų individo klasikinio mobilumo galimybes iš esmės lemia jo rasė, kadangi bene pagrindiniai jos suvaržymai yra ekonominio pobudžio. Taigi žmogaus elgesį, idėjas ir psichologinį identitetą rasė formuoja daug lemiamiau negu klasė. Rasė nulemdavo daug daugiau, negu kur individas gali gyventi ir su kuo bendrauti. Ji lemdavo žmogaus kalbos intonaciją, gestus, sąmojus ir net prasiskverbdavo į svajones apie
išganymą. Sociologo darbas negali taip lengvai atmesti pietiečių rasinės ideologijos kaip nemokšiškumo. Kiekvienas vaidmuo visuomenėje yra susietas su tam tikru identitetu. Vaidmenų kaitos lengvumas ar sunkumas neturėtų paslėpti nuo mūsų fakto, kad netgi tie identitetai, kuriuos mes laikome esminiais, yra socialiniai paskirti. Vyro vaidmuo mūsų visuomenėje reikalauja būtent šių, formuojančių vyro identitetą, dalykų, kurių turi mokytis. Sociologijos požiūriu, identitetas yra socialiai įgyjamas, socialiai palaikomas ir socialiai transformuojamas. Identitetas nėra kažkas „duota“, bet jis įgyjamas socialinio pripažinimo veiksmais. Mes tampame tokie, kokiais mus laiko. Identitetai yra socialiai įgyjami. Jie turi būti taip pat socialiai palaikomi ir tvirtinami. Identitetą formuoja elgesys, o elgesį lemia konkreti socialinė situacija. Persona yra suvokiama kaip vaidmenų visuma, kur kiekvienam vaidmeniui yra priskirtas tam tikras identitetas.

Pagrindiniai žinojimo sociologijos principai

Vaidmenų teorija nupiešia vaizdingą visuomenės žmoguje vaizdą; panašių įžvalgų, tik pasirinkdama visiškai skirtingus išeities taškus, pateikia ir vadinamoji žinojimo sociologija. Žinojimo sociologija geriau nei bet kuri kita sociologijos šaka paaiškina, ką reiškia pasakymas, kad sociologas – tai vyrukas, nuolat klausinėjantis „Kas taip sako?“ Net visai abstrakčių idėjų, kurios, atrodo, labai mažai susijusios su socialiniais dalykais, atveju, žinojimo sociologija stengiasi tiesiogiai susieti mąstymą su mąstytoju ir su jį supančiu socialiniu pasauliu.Žinojimo sociologija veikiau visą minčių karalystę laiko savo sritimi, aišku, ji nepretenduoja į teisingumo arbitrus; ją domina bet kokių idėjų susiformavimas visuomenėje. Žinojimo sociologija kelia klausimą, kaip atsiranda tokio pobūdžio pajamų statistikos ir išganymo idėjos priklausomybė. Sociologinis atsakymas, be abejo, būtų grindžiamas religijos funkcionalumu konkrečioje socialinėje aplinkoje. Žinojimo sociologija lokalizuoja idėjas visuomenėje. Individas įgyja savo pasaulėžiūrą socialiai labai panašiai, kaip jis įgyja savo vaidmenis ar savo identitetus. Žinojimo sociologija kelia labai įdomų klausimą – ar egzistuoja toks socialinis kontekstas ar grupės, kurie palengvintų tą nuostatų naštą?

Referentinės grupės teorija

Referentinės grupės teorija – dar vienas amerikiečių nuopelnas sociologijos mokslui. Šį terminą pirmasis pavartojo Herbertas Hymanas.

Referentinės grupės yra skiriamos į:

1. Grupę, kurios narys yra individas;

2. Grupę, į kurią orientuojasi individas.

Pastaroji mus domina. Taigi ši referentinė grupė yra bendrija, kurios nuomonės, vertybės ir veikla lemia mūsų nuomonių, vertybių ir veiklos formavimąsi. Referentinė grupė – tai modelis, su kuriuo nuolat galime lyginti save. Būtent ji suteikia mums konkrečią nuostatą į socialinę tikrovę. Savaime aišku, kad kiekvienu atveju yra keliami tam tikri reikalavimai, kaip žmogus turi elgtis bei rengtis. Referentinės grupės teorija teigia, kad socialinė afiliacija ar disafiliacija paprastai sąlygoja pažintines nuostatas. Individas tampa vienos grupės nariu ir todėl „žino“, kad pasaulis yra toks ir toks. Perėjęs iš šios grupės į naują, jis dabar „žino“, kad ankščiau klydo. Kiekviena grupė, į kurią oreintuojasi individas, turi savo poziciją pasaulyje. Už kiekvieno vaidmens slypi atitinkama pasaulėžiūra. Pasirinkdami tam tikrus žmones, mes pasirenkame tam tikrą pasaulio modelį. Žinojimo sociologija pateikia išsamų socialinio tikrovės konstravimo vaizdą, o referentinės grupės teorija leidžia pažvelgti mums į daugybę mažų dirbtuvėlių, kuriose pasaulio kūrėjų pulkeliai kala savo visatos modelius. Sociopsichologinis šio proceso variklis yra beveik toks pat, kaip ką tik matėme ir vaidmenų teorijos atveju – pirminis žmogaus poreikis būti pripažintam, priklausyti ir gyventi kartu su kitais. Grupės nuomonė veikia netgi fizinių objektų suvokimą, liudija minėto poreikio stiprumą. Visuomenė ne tik kontroliuoja mūsų veiksmus, bet formuoja mūsų identitetą, mūsų mintis ir mūsų emocijas. Visuomenės struktūros tampa mūsų sąmonės struktūromis. Mes leidžiamės suviliojami į nelaisvę. Individas, sąmoningai suvokiąs savo laisvę, nėra išstumtas iš priežastingumo ryšiais susieto pasaulio, o veikiau suvokia savo valios aktą kaip ypatingą kategoriją priežasties, skirtingą nuo kitų priežasčių, kurių jam reikia paisyti.

Šiuo metu Jūs matote 59% šio straipsnio.
Matomi 1439 žodžiai iš 2430 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.