Bermudų trikampis
5 (100%) 1 vote

Bermudų trikampis

Bermudų trikampis. Katastrofos, hipotezės, tyrimai

Netolimos praeities sensacija

Bermudų trikampį galima vadinti netolimos praeities sensacija. Manoma, kad prieš 60–70 metų apie jį nebuvo daug žinoma. Įvairių šaltinių duomenimis, Bermudų trikampio bumas prasidėjo apie 1964 m., kai pasirodė straipsnis „The Deadly Bermuda Triangle“. Tai nebuvo pirmas straipsnis apie Bermudus, buvo jų ir anksčiau, tačiau tie, ankstesnieji, didesnio dėmesio nesulaukė.

Kaip esminis lūžis minimi 1974 m., kai Charles Berlitzs išleido knygą „The Bermuda Triangle“. Knyga iškart tapo bestseleriu, manoma, jos tiražas buvo gerokai didesnis nei 20 milijonų. Šios knygos dėka Bermudų trikampis tapo milijonų žmonių domėjimosi objektu. Tačiau metais vėliau Amerikoje buvo išleista taip pat gerai žinoma, tik ne tokia populiari Larry Kusches knyga „The Bermuda Triangle Mystery — Solved“. Ji buvo tarsi atsakas Charles Berlitzs knygai. Larry Kusches Bermudų trikampio nemistifikavo, o stengėsi paneigti įvairias legendas ir mitus. Jis kur kas kruopščiau knaisiojosi po įvairiausius dokumentus ir išsiaiškino, kad kiti autoriai netiksliai pateikė faktus, o kai kurias katastrofų detales net prasimanė.

Nuo 1964 m. apie du dešimtmečius straipsniais apie „paslaptingą“, „pavojingą“, „mirtiną“, „prakeiktą“, „neištirtą“ Atlanto vandenyno zoną buvo „prifarširuoti“ ir žurnalai, ir laikraščiai. Nuo spaudos žurnalistų neatsiliko ir kino kronikų kūrėjai. Apie Bermudus buvo susukta keliasdešimt filmų. Tokį ažiotažą iš dalies galima suprasti: tais laikais Bermudų trikampyje paslaptingas katastrofas patyrė ne vienas didelis laivas ir keliolika didelių lėktuvų.

Trikampio geografija

Klasikinio Bermudų trikampio, kurio viršūnės yra ties Bermudų salomis, Puerto Riku ir Majamiu, plotas yra apie 1 mln. kvadratinių kilometrų. Tai gan didelė Atlanto vandenyno teritorija, pasižyminti savitais ypatumais. Daugelis mokslininkų teigia, kad Bermudų trikampio vandenyno dugno reljefas yra gerai ištyrinėtas. Žinoma net tai, kas yra po vandenyno dugnu kelių kilometrų gylyje. Taip yra todėl, kad šiose vietose buvo padaryta daug gręžinių ir atlikta šimtai geologinių tyrimų. Manoma, kad šia prasme Bermudų trikampis yra viena iš labiausiai ištyrinėtų pasaulio vandenynų vietų. Tačiau tai netrukdo kurti įvairias legendas ir tam iš dalies padeda pats Bermudų trikampis. Esmė ta, kad tai iš ties „sudėtingas“ Atlanto vandenyno rajonas, kuriame yra ir milžiniškų seklumų, ir beprotiškai didelių gylių. Tai regionas, kuriame povandeninių srovių sistema itin sudėtinga, o atmosferos srautų cirkuliacija labai paini. Norint gerai suvokti, kas tai yra Bermudų trikampis, reikėtų bent populiariai aprašyti šios vandenyno dalies dugno geografiją, susidarančias vandens sroves, atmosferos srautų judėjimą, Sargaso jūrą ir t .t., tačiau net paviršutiniam aprašui nepakaktų ir pusės A–ZET puslapių.

Incidentai ir aukos

Bermudų trikampio populiarumą didina katastrofos. Štai trys banginiai, ant kurių laikosi liūdna Bermudų šlovė:

1. Bermudų trikampyje paslaptingomis aplinkybėmis dingo neįtikėtinai daug lėktuvų ir laivų.

2. Laivai ir lėktuvai dingdavo netikėtai. Dažnai nei lėktuvų ekipažo, nei laivų komandos nariai nepranešdavo apie kokius nors gedimus ir nesiųsdavo pavojaus signalo.

3. Nepaisant visų pastangų, gana dažnai nei katastrofą patyrusių laivų, nei lėktuvų nuolaužos nebūdavo surastos.

To visiškai pakanka, norint, kad bet koks pasaulio kampelis pelnytų prakeiktojo vardą. Šios trys įvykių grupės — dažniausiai cituojami Bermudų trikampio incidentai, bet jokiu būdu ne patys paslaptingiausi. Prie paslaptingiausių galima būtų priskirti šiuos:

1. Kažkur vandenyne, Bermudų trikampyje, randamas sveikas, nepažeistas laivas, kuriame nėra nė vieno žmogaus.

2. Lėktuvas, kirtęs Bermudų trikampį, staiga trumpam praranda ryšį su Žeme, o vėliau paaiškėja, kad visų lėktuve esančių žmonių laikrodžiai vėluoja tiek pat minučių, kiek ir buvo nutrūkęs ryšys su Žeme.

Tokių ir kitokių paslaptingų įvykių yra ne vienas. Nors ir labai norėtume paneigti Bermudų trikampio fenomeną, vis tik reikia pripažinti, kad tai yra ta Atlanto vandenyno dalis, kurioje vyksta gana paslaptingi reiškiniai. Galbūt visa tai galima būtų paaiškinti unikaliomis gamtinėmis sąlygomis, o ne sieti su mistika? Deja, mokslas iki šiol negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta Bermudų trikampyje, nors atsakymo į šį klausimą ieško jau daug metų.

„Flight 19“

1945 m. gruodžio 5 d. 14 val. 10 min. Skrydis „Flight 19“. Penki kariniai vienmotoriai bombonešiai–torpednešiai „TBM Avenger“ pakyla iš karinėms jūrų pajėgoms priklausančio Floridos oro uosto Fort Lauderdale. Kiekvieno lėktuvo ekipažą sudarė 3 žmonės, tik viename lėktuve skrido dviese. Nors daugelyje knygų teigiama, kad eskadrilės vadas ir visų lėktuvų pilotai buvo patyrę lakūnai, ore praleidę daug valandų, tačiau tai netiesa. Išskyrus eskadrilės vadą ir dar vieną ekipažo narį, visi kiti pilotai buvo kursantai. Nors aprašinėjant šį įvykį dažniausiai tvirtinama, kad skrydžio metu oras buvo idealus, tačiau tai taip pat netiesa — tankūs kamuoliniai debesys kabojo 2 500 pėdų aukštyje, vėjo greitis buvo apie 35 km/h,
gūsiai siekė iki 55 km/h.

Iš apie 16 val. gautų radijo pranešimų bei perimtų pokalbių tarp eskadrilės vado ir lėktuvų pilotų buvo galima suprasti, kad eskadrilė pametė kursą ir pilotai nėra garantuoti, kad skrenda Floridos pakrantės link. Be to, eskadrilės vadas leido suprasti, kad jis nepasitiki savo kompaso parodymais ir nežino, kaip grįžti į bazę. Tačiau užfiksuotuose pilotų pokalbiuose panikos ženklų nebuvo, jautėsi tik nerimas dėl pamesto kurso. Vėliau ryšys dingo. 20 val. Žemėje visi suprato, kad nėra jokių vilčių išvysti lėktuvus, nes kaip tik tuo metu turėjo baigtis jų degalų atsargos. Apie šį skrydį pasaulis nieko nesužinojo, nes nebuvo rastos nė vieno lėktuvo nuolaužos. Bet tai ne viskas.

Tą pačią gruodžio 5 d. 19 val. 30 min., kai skrydžio „Flight 19“ lėktuvams degalų liko tik pusvalandžiui, iš to paties Floridos oro uosto pakilo patrulinis lėktuvas „Martin Mariner“ su 13 žmonių ekipažu. „Martin Mariner“, kuris gali kilti ir leistis nuo vandens, skrydžio tikslas — surasti dingusią 5 lėktuvų eskadrilę. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai, lėktuvas ir bazė palaikė ryšį, tačiau po kurio laiko ryšis nutrūko ir lėktuvas dingo. Yra versija, kad lėktuvas sprogo ore ir nukrito į jūrą. Vieno laivo, plaukusio tose vietose, kur turėjo skristi „Martin Mariner“, žurnale yra įrašas apie ore pastebėtą sprogimą. Be to, teigiama, kad daugelis Antrojo pasaulinio karo lakūnų dėl to, jog „Martin Mariner“ dažnai ore užsidegdavo, jį vadino „skraidančiu kanistru“. Šio lėktuvo nuolaužų taip pat niekas niekada nerado.

„Rosalie“ ar „Rossini“

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1086 žodžiai iš 3393 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.