Betygalos šv mikalojaus bažnyčia
5 (100%) 1 vote

Betygalos šv mikalojaus bažnyčia

1121

Betygalos šv. Mikalojaus bažnyčia

Betygalos šv. Mikalojaus bažnyčia yra Raseinių rajone Betygalos miestelyje. Betygala yra 16 km nuo Raseinių prie Ariogalos, Tytuvėnų kelio. Miestelis įsikūręs prie mažyčio Vieversos upelio, apie 2 km nuo Dubysos. Betygala yra viena seniausių vietovių Žemaitijoje. Ji minima tiek seniausiuose istoriniuose padavimuose (Palemono kronika), tiek XII a vidurio Mindaugo dokumentuose. Pagal padavimus, Palemonas su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysa ties Ariogala klausęs: „ar yra galas“, o paplaukęs kiek aukščiau įsitikinęs – „bet yra galas“ (iš čia ir vietovės vardas).

1253 metais 08 21 popiežius patvirtino karaliaus Mindaugo aktą, kuriuo pusė Betygalos žemės užrašyta Livonijos ordinui, kita pusė 1254 07 12 aktu perduota vyskupui Kristijonui. Šiam užrašymui pritarė ir Mindaugo sūnųs: Replys, Gerstukis ir Parbusis.(1384 ir 1386 metais Betygala minima kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.) Karalius Mindaugas buvo manęs Betygalos valsčiuje Lekavos kaime pastatyti vyskupui katedrą. Tradiciškai visuose žinynuose rašoma, kad bažnyčią 1416 metais pastatė Vytautas, nors istoriniai šaltiniai Betygalos bažnyčią pradeda minėti tik nuo 1466 metų, kai klebonas Paulius su bajoru Vizginu susikeitė žemės sklypais. Beje, dar 1457 metais Betygalos klebonas minimas Šiluvos bažnyčios steigimo akte. Lenkų istoriko G. Blaščeko nuomone, vėlesnis Betygalos bažnyčios įkūrimo datavimas nepaneigia galimybės, kad šios bažnyčios fundatorius galėjo būti Lietuvos Didysis kunigaikštis, nes 1503 metais sausio 5 d. raštu LDK ir Lenkijos karalius Aleksandras Medininkų vyskupui perleido savo patrono teisę skirti klebonus į Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Šiaulių, Varnių, Kaltinėnų ir Betygalos parapijas. Tiesa, iškėlė sąlygas – skiriami kunigai turėjo mokėti lietuviškai.

Manoma, kad katalikų bažnyčia 1416 metais buvo pastatyta ant pagoniškos šventyklos pamatų. 1413 metais buvo išdaužyti betygaliečių pagoniški dievai, buvo išvarytas žynys Gintautas. Prisiglaudė jis pas gerus žmones. Čia, sulaukė 74 metų amžiaus, jis 1414 metų liepos 28 d. mirė.

Turtinga buvo Betygalos parapija. Ja rūpinosi patsai karalius Žygimantas II. Būtent jis 1516 metais gegužės 15 dieną paprašius klebonui Martynui Stockiui ir Trakų kaštelionui Stanislovui Janavičiui, leido Betygaloje sekmadieniais rengti turgus.

Be to, klebonas gavo teisę miestelyje laikyti 5 karčiamas ir iš jų bažnyčiai imti pelną. Ši privilegija įteisino Betygalos kaip miestelio teises, užtikrino didesnes bažnyčios ir miestelėnų pajamas Bažnyčia gavo ir daugiau dosnių aukų. Štai 1504 metais balandžio 7 d. broliai Valentinas ir Bartolomėjus Jurgelevičiai apdovanojo altariją – nepagailėjo vaismedžių sodo, apsėtų laukų, įvairių javų. Tų pačių metų spalio antrą dieną minėto Vižgino dukra Mila dar padidino bažnyčios turtus. Tai buvo vienos iš pirmųjų Žemaičių vyskupijos bažnyčiose įsteigtų altarijų.

1517 metais altariją žeme, esančia Žemygaloje, apdovanojo Bartolomėjus Ivanavičius. Ne mažos aistros įsiplieskė 1523 metais, kai Padubysės dvaro savininkas Stanislovas Kibortaitis, nepaisydamas giminaičių interesų, mirdamas užrašė savo dvarą Betygalos bažnyčiai. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismas panaikino neteisėtą testamentą.

1524 metais pirmą kartą paminėtas Šv. Mikalojaus bažnyčios vardas, kai Pajūrio tijūnas Mikalojus Voločkavičius įsteigė bažnyčioje altariją ir dovanojo jai žemių Milašaičiuose. Tais metais Betygaloje buvo net trys kunigai, nors vėliau, XVI a. viduryje, kai Žemaitijoje sustiprėjo reformacija, anot vys. M. Valančiaus, daug bažnyčių, tarp jų ir Betygalos, buvo „ uždarytos ir apleistos be klebono šmėksojo“.

Susigražinanti prarastas katalikų bažnyčios pozicijas Žemaitijoje pavyko energingam vyskupui Merkeliui Giedraičiui.

Kokioje apgailėtinoje padėtyje tuo metu Betygalos bažnyčia, rodo 1579 metais Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos aprašymas. Anot jo, bažnyčioje lijo pro stogą, išdaužytus langus, paveikslai buvo visai išblukę. Tuo metu čia klebonavęs Petras Petkevičius viešėjo Vilniuje, kur nesivaržydamas vėjais leido bažnyčios turtą – lošė kauliukais. Buvo tuo laiku čia ir vienas šviesos spindulys – vizitatorius Betygaloje rado veikiančią mokyklą. Jos mokytojas vizitatoriui ir aprodė apleistą bažnyčią. Nuo 1639 metų Betygalos parapiją valdė vien Kapitulos nariai ir Prelatai. 1708 – 1711 metais nuo maro išmirė visi Betygalos gyventojai. Kad miestelis atsigautų LDK Augustas II pakartojo turgaus privilegiją. 1841 metais bažnyčia buvo gerai aprūpinta: priklausė 49 valakai, ir 3 margai žemės, 34 baudžiauninkai.

Miestelyje buvo 483 gyventojai. Prie bažnyčios gyveno 3 kunigai, klebonas kunigas J. Z. Opulskis gavo 255,50 rb. metinės algos. Parapijoje buvo 3283 katalikai.-„Turts prider pralotui džekonui, žeme giera, niera miszka, parakwije, vidutine“- pastebi vyskupas Valančius. Pirmoji bažnyčia buvo nedidelė, vėliau jos vietoje buvo pastatyta didesnė, kuri išliko iki 1851 metų kai klebonas Anupras Šrėderis pradėjo statyti naują bažnyčią. Kunigas A. Šrėderis 1863 metais bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą. Už tai buvo ištremtas į Nerčinską Čitos guberniją. Spaudos draudimo laikotarpiu
Betygalą pasiekdavo knygnešiai. Apylinkės dvarelyje buvo lenkuojančių. Lenkomanija ėmė silpnėti XIX pabaigoje, kada čia gyvai reiškėsi lietuvių tautinis atgimimas. Bažnyčioje buvo giedama lietuviškai. XX a. pradžioje klebono kunigo Stankūno ir dvarininko Dulevičiaus rūpesčiu buvo įsteigta Betygalos beturčių šelpimo draugija ( 140 narių).

Iš pradžių vargšai buvo laikomi samdytuose namuose arba šelpiami pinigais namuose, bet 1902 – 1903 m. draugija pasistatė nuosavus namus ir juose įruošė prieglaudą. 1905 VII 3 šios prieglaudos naudai buvo suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras spektaklis: po jo buvo tautiniai šokiai, kuriuos šoko tautiniais drabužiais apsirengusios šokėjos: Tautiniai drabužiai paliko visiems gilų įspūdį. Tą pačią dieną iš Rasienių atvykę giedotojai bažnyčioje gražiai giedojo šventas giesmes. Šis spektaklis ir raseiniškių viešnagė pakėlė lietuvių dvasią. I pas. Karo metu prie Betygalos vyko smarkūs rusų – vokiečių mūšiai. Karo ugnis palietė ir miestelį, kuriam padaryta žalos; sugriauta ir bažnyčia.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 979 žodžiai iš 1827 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.